„Santaka“ / Savivaldybėje patiko komandinis darbas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-10-05 23:27

Dalinkitės:  


I. Blauzdžiūnienė sakė, kad Savivaldybės administracijos specialistai dirba daug ir nuoširdžiai, tad jų darbas turėtų būti labiau vertinamas.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Savivaldybėje patiko komandinis darbas

Dangyra APANAVIČIENĖ

Į užtarnautą poilsį praeitą savaitę buvo palydėta ilgametė rajono Savivaldybės administracijos darbuotoja – Vietinio ūkio skyriaus vedėja Ina BLAUZDŽIŪNIENĖ. Šioje valdžios institucijoje ji išdirbo 38-erius metus.

Daugeliui rajono žmonių pažįstama vilkaviškietė atsisveikindama pasidalijo mintimis apie prabėgusius metus, šeimą, darbą ir vadovus, su kuriais jai teko dirbti.

– Ar su širdgėla paliekate darbą, kuriam atidavėte didesniąją savo gyvenimo dalį? – pasiteiravome Inos Blauzdžiūnienės kitą dieną, kai jai jau nebereikėjo skubėti į pastatą, kurio duris varstė beveik keturis dešimtmečius.

– Tikrai ne. Aš puikiai suprantu situaciją, įvertinu savo amžių. Paprasčiausiai atėjo laikas išeiti. Žinoma, gaila palikti kolektyvą, darbą, kurį stengiausi atlikti taip, kaip sugebėjau. Bet kažkada toks momentas juk ateina kiekvienam. Ir aš esu dėkinga, kad turėjau galimybę tiek metų dirbti šiame kolektyve.

Čia sutikau daug puikių žmonių, gabių specialistų, tikrų savo srities žinovų. Savivaldybės administracijoje man patiko visuomet tvyranti komandinio darbo atmosfera, reiklumas, o kartu ir tolerancija. Būtent tokį toną stengiasi palaikyti dabartiniai Savivaldybės vadovai.

– Jums teko dirbti prie įvairių vadovų. Ką galite pasakyti apie ankstesnius?

– Be abejo, pati ryškiausia asmenybė, kurią prisimena ir viso rajono žmonės, buvo tuometinis Vykdomojo komiteto pirmininkas Edmundas Žemaitaitis – be galo darbštus ir griežtas žmogus. Žmonės jį gerbė dėl to, kad reiklus jis buvo ne tik kitiems, bet ir sau, galvą guldęs už rajono reikalus. Turėjome ir tokį iš Vilniaus atvažinėdavusį vadovą Žukauską, kurio vardo nepamenu. Jis už kažką buvo nubaustas ir „ištremtas“ į Vilkaviškį. Taigi visiems suprantama buvo ir jo pažiūra į darbą: antradienį ryte atvažiuodavo, o penktadienį ryte jau atgal į sostinę išbildėdavo... Teko dirbti ir su tokiu Savivaldybės vadovu, kuris su gramatinėmis klaidomis rezoliucijas ant dokumentų rašydavo.

– Papasakokite, kaip pradėjote dirbti Savivaldybėje.

– Tai buvo 1971-ųjų metų gegužė. Į rajono Vykdomojo komiteto Plano komisiją atėjau iš Vilkaviškio vartotojų kooperatyvo, kur dirbau ir pardavėja, ir buhalterijos darbuotoja. Tada kaip tik neakivaizdžiai mokiausi Maskvos kooperacijos instituto Vilniaus filiale. Pirmas įspūdis naujoje darbovietėje buvo migdantis – tai buvo visiška priešingybė darbui prekyboje, kur nuolat sukausi tarp žmonių. O čia reikėjo tvarkyti popierius.

Tuo metu tai buvo labai svarbus skyrius. Planuodavome materialinius rajono fondus, skaičiuodavome ir skirstydavome kurą, statybines medžiagas, butus, baldus, automobilius ir kitus materialinius išteklius. Buvo laikai, kai visko labai trūkdavo ir, pavyzdžiui, anglių galėdavome gyventojui paskirti tik 100 ar 200 kilogramų, o geresnio daikto kitas žmogus taip ir nesulaukdavo per visą savo gyvenimą.

– Dabar žmonės į Savivaldybę ateina dėl visai kitokių dalykų.

– Dabar gyventojai prašo suremontuoti butus, kreipiasi, kad sutaikytume su kaimynais ir pan. Kartais pasitaiko net ir kuriozinių situacijų. Štai kartą atėjo vilkaviškietė, kad mūsų skyriaus specialistai padėtų išvyti šunį, kuris „apsigyveno“ pas jos kalę voljere.

Nemalonu, bet skyriaus darbuotojams tenka rengti dokumentus teismui dėl skolų išieškojimo ar iškeldinimo iš buto, už kurį socialiai remtini asmenys nemoka mokesčių.

Vietinio ūkio skyriaus veikla labai įvairi ir plati. Tai ir vietinės reikšmės kelių bei gatvių priežiūra, statyba ir remontas, komunalinis ūkis, socialinio būsto ir daugelis kitų reikalų, liečiančių visus rajono gyventojus.

– Kas Jums labiausiai patiko ir kas nepatiko šiame darbe?

– Labiausiai man patiko bendrauti su žmonėmis, kurie kreipdavosi į mūsų skyrių su įvairiausiomis problemomis. Ne visada skyriaus darbuotojai jiems galėdavo padėti, tačiau visada stengdavomės kiekvieną priimti šiltai, nuoširdžiai, kad atėjęs žmogus jaustųsi lygus su visais, nesivaržytų ir galėtų laisvai reikšti savo mintis. Paprastumas, žmoniškumas, dėmesys kitam – tai vertybės, kuriomis aš visada vadovavausi ir darbe, ir gyvenime, to reikalavau ir iš skyriaus darbuotojų. Linkiu savo kolektyvui ir toliau nepaminti šių vertybių.

O nemaloniausi man kai kurie momentai iš rajono Tarybos posėdžių. Norėčiau, kad rajono Tarybos nariai per posėdžius taip nesityčiotų iš Savivaldybės administracijos darbuotojų, ypač – jaunų specialistų. Man nesuprantamas toks kai kurių politikų noras pažeminti, sumenkinti projektus pristatančius specialistus, skyrių vedėjus, kurie paprastai labai stengiasi kuo geriau paruošti klausimus, į tribūną ateina pasirengę. Ruošiant klausimą tenka susiieškoti daug informacijos, papildomų duomenų ir tam kartais tenka aukoti net laisvalaikį. Tačiau būna, kad per posėdį specialisto darbas nuvertinamas, suniekinamas, o jis pats priverčiamas pasijusti kaip didžiausias nusikaltėlis. Taip neturėtų būti.

– Jokia paslaptis, kad į mūsų gyvenimus netikėtai įsiveržus naujoms informacinėms technologijoms Jums, jau garbaus amžiaus valstybės tarnautojai, teko išmokti dirbti kompiuteriu, o palyginti neseniai įsigijote ir vairuotojo pažymėjimą. Ar nebuvo sunku?

– Na, nebuvo taip lengva mokytis, kaip jauniems, tačiau naujovės visada mane traukė. Nesu gera informacinių technologijų žinovė, bet padedama kitų, jaunesnių ir imlesnių bendradarbių, kompiuteriu dirbau gana sėkmingai. Parašydavau raštus, internete susirasdavau visą darbui reikalingą informaciją, pasiieškodavau įstatymų, turėjau savo duomenų bazę ir pan. Namuose taip pat įsigijau kompiuterį ir juo naudojuosi.

O vairuotojo teises išsilaikiau prieš trejus metus, bet automobiliu nevažinėjau. Tačiau dabar tikrai važiuosiu. Kai vyras neveš, pasikalbinsiu kokią draugę ir kartu važiuosime aplankyti žymių rajono vietų, pagrybauti, į kapines.

– Kokia Jūs, ponia Ina, esate namuose?

– Valdinga. Kaip aš pasakau, taip ir turi būti.

Mėgstu šeimininkauti.

Dažnai bendrauju su vaikais, kurie jau suaugę, turiu būrį anūkų – juos labai myliu ir stengiuosi palepinti.

– Visada dirbote, kaip sakoma, „prie valdžios”, kuri kažką skirstė, dalijo. Ar tai Jums palengvino gyvenimą ir padėjo susikrauti kokius nors turtus?

– Jokių turtų aš neužgyvenau ir materialinių gėrybių nesusikroviau. Pasistatėme, kaip aš sakau, „peleninį“ namą iš šlako, apmūrytą plytomis, ir tiek. O didžiausias mano turtas visada buvo ir yra vaikai, kurių užauginau keturis.

Vertėmės gana sunkiai, buvo metų, kai norėdami bent kiek užsidirbti po darbo ir savaitgaliais tuometiniuose kolūkiuose ravėdavome po keturis–šešis hektarus runkelių.

Namuose dar turėjau keturias melžiamas karves, tekdavo anksti keltis ir daug dirbti. Ir vyras, ir vaikai – nuo mažiausio iki vyriausio – visi buvome įsikinkę į darbus.

– Ką dabar veiksite – juk turėsite tiek daug laisvo laiko?

– Dabar pulsiu ruoštis žiemai. Sklypas apie namus nemažas, tad ramiai, neskubėdama susitvarkysiu aplinką, šiltnamį. O kai ateis žiema, daug skaitysiu, po internetą naršysiu, esu užsiprenumeravusi spaudos, tad visas naujienas neskubėdama perskaitysiu. Juk kai dirbdavau, tai viską paskubomis tekdavo pasidaryti – dabar laiko tam turėsiu užtektinai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas