„Santaka“ / Savaitgalio pašnekesiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-07-30 10:09

Dalinkitės:  


Paskutinį kartą žvelgdama pro savo kabineto langą Asta Velioniškienė sakė, kad Alytuje ji taip pat bus bibliotekininkė.

Autorės nuotr.


Savaitgalio pašnekesiai

Birutė PAVLOVIENĖ


Nuo pirmadienio Alytuje jau dirbs Vilkaviškio viešajai bibliotekai iki šiol vadovavusi ir savo noru direktorės pareigų atsisakiusi Asta VELIONIŠKIENĖ.



Siūlėsi apginti

Daug kam toks jos sprendimas buvo netikėtas. Prieš Savivaldybės tarybos posėdį, kuriame buvo svarstomas A.Velioniškienės prašymas atleisti iš pareigų, ir kairiųjų, ir dešiniųjų frakcijų atstovai prašė atvirai pasakyti, ar tik kas nors nespaudė atsistatydinti. Tarybos nariai siūlėsi apginti ar kitaip padėti.

Draugai, pažįstami taip pat klausinėjo, kas nutiko. Juk darbas sekasi. Tik aklas gali nepastebėti, kiek teigiamų pokyčių Viešosios bibliotekos ir jos filialų veikloje įvyko vien per pastaruosius metus. Ne be direktorės entuziazmo, jos landumo (gerąja to žodžio prasme), visada veide švytinčio optimizmo Bartninkų, Pilviškių seniūnijų bibliotekos sėkmingai dalyvavo Atviros Lietuvos fondo projektuose.

Viešoji biblioteka iš programos „Inversticija į informaciją – investicija į ateitį“ vilkaviškiečiams „partempė“ (kartu su Savivaldybės skirtomis lėšomis) apie 90 tūkstančių litų. Už juos bibliotekoje atsirado kompiuteriai ir interneto skaitykla. Vėliau jos ėmė dygti ir kaimų filialuose.


Daug „kryžiaus kelių“ A.Velioniškienei teko nueiti įrodinėjant, kad būtina restauruoti centrinį bibliotekos pastatą, buvusią Vilkaviškio gimnaziją, nors istoriniu požiūriu šis objektas Marijampolės apskrityje ir nėra pats vertingiausias. Įkėlus „kojelę“ į Kultūros vertybių apsaugos departamento lėšų fondus, pavyko padaryti tai, kas atrodė neįmanoma. Pastatas dabar šviečia atnaujintomis spalvomis, po rekonstrukcijos iš jo traukiasi drėgmė. Belieka žengti tolyn – rengti bibliotekos modernizavimo, jos vidaus interjero pertvarkymo projektą ir dalyvauti Kultūros ministerijos skelbiamose bibliotekų renovavimo programose.

Rajone pasikeitė požiūris į bibliotekas kaimuose. Už jų išsaugojimą mūru stoja seniūnai, bendruomenės. Dabar daug kur jau rūpinamasi patalpomis, jų remontu ir t.t. Nemažai būtų galima pasakoti ir apie Viešosios bibliotekos indėlį į kultūrinį rajono gyvenimą. Susitikimai su šalies intelektualais, atrodo, tarsi vyksta savaime. Visi apsipratę, jog pasikviesti į Vilkaviškį grupę rašytojų, muzikų ar kitų menininkų Astai Velioniškienei nėra jokios problemos – direktorė su jais pažįstama, bendrauja kaip su bičiuliais. Beje, „Santakos“ laikraštis 2001-aisiais Viešosios bibliotekos vadovei skyrė „Metų diplomatės“ nominaciją.




Vilkaviškyje – ketvirtis amžiaus

– Kiek bekalbėtume apie veiklos pėdsakus, daugeliui tikriausiai kirba klausimas: „Tai kodėl paliekamas Vilkaviškis?“

– Nepakeičiamų vadovų nėra, yra tik nepakeisti. Viršininkai savo postus dabar retai palieka taip, kaip aš – savo noru. Manau, jog kiekvieno žmogaus gyvenime būna toks metas, kai norisi pakeisti tai, kas vargina, tampa nepakeliama našta. Su darbu tai nesusiję. Mano apsisprendimą lėmė šeimyninės aplinkybės.

– Ir kas laukia Alytuje?

– Išsinuomojau vieno kambario butą. Dirbsiu naujos šv. Benedikto gimnazijos bibliotekos vedėja, turėsiu vieną pavaldinį. Pagrindinė mano kryptis bus organizuoti renginius, ruošti projektus. Manau, kad su Vilkaviškiu atsisveikinu nepadariusi nieko blogo. Kitaip ir Tarybos nariai nebūtų skyrę dviejų mėnesų atlyginimų išmokos, ko tikrai nesitikėjau, bet labai džiaugiuosi – galėsiu atiduoti skolas.

– Teko prasiskolinti?

– Padėjau dukrai, kuri šiemet baigė bakalauro studijas.

– Ir dar vienas klausimas iš privačios srities: koks iš tikrųjų Jūsų vardas: Asta, kurį dažniausiai girdime, ar retkarčiais nuskambantis Astra?

– Dokumentuose – Astra, nes apylinkės raštininkas, įforminęs mano gimimą, matyt, suklydo arba nežinojo, kad mergaitės, skirtingai nei gėlės, būna ir Astos. Iš tikrųjų šį vardą man davė tėvai, ir man labiau patinka, kai esu vadinama Asta.


– Poros savaičių tetrūksta, ir Vilkaviškyje būtų švęsta 25-erių metų darbo sukaktis. Kokia buvo pradžia?

– Atvykau pagal paskyrimą po bibliotekininkystės studijų Vilniaus universitete. Tai buvo grįžimas į savo kraštą, nes mano tėviškė – Karkliniai, kuriuose ir dabar gyvena tėvai. Iš pradžių teko dirbti Švietimo skyriuje. Buvau atsakinga už mokyklų bibliotekas, rūpinausi, kad jas pasiektų kalnai gaunamų vadovėlių. Toks darbas buvo labiau panašus į sandėlininkės nei į bibliotekininkės. Gerai, kad man buvo leista Moksleivių namuose turėti knygos bičiulių klubą. Ten atsigaudavau. Statydavome spektaklius. Mano pirmosios mokinės dabar jau mokytojos, turi šeimas, augina savo vaikus. (Kiek patylėjusi Asta sako: „Dieve, nejaugi aš tokia... sena? Ai, nieko tokio“…).

– Bet Švietimo skyriuje neužsibuvote?

– Tik šešerius metus. Kai nusibodo dirbti „sandėlininke“, pakėliau sparnus išeiti. Ketinau įsidarbinti draudimo įstaigoje. Kai pagaliau pavyko susitarti, kad atleistų iš Švietimo skyriaus, į draudėjas vis tik nenuėjau. Susigriebiau: aš juk – bibliotekininkė, negi vaikščiosiu ir agituosiu žmones draustis? Patraukiau į rajoninę biblioteką ir man pasisekė – darbą gavau, tapau netgi direktorės pavaduotoja. Kiek vėliau buvau Vaikų literatūros skyriaus vedėja, o netrukus teko perimti bibliotekos direktorės pareigas.



Nuo „žalios“ iki veiklios

– Direktore išbuvote devyniolika metų. Ar veikla iškart įgavo tą energingąjį, kūrybingąjį ritmą?

– Iš pradžių buvau labai „žalia“. Bet mus, keletą panašių „profesorių“, pakvietė į respublikinius kursus. Daug padėjo ir buvusi bibliotekos vedėja V.Saukaitienė. Kai pradėjau direktoriauti, kvalifikacinių bibliotekininkės žinių man beveik nereikėjo. Viską užgožė administracinis darbas, kadrai, įsakymai, galvos skausmas, kaip pakloti šiluminę trasą, įsivesti signalizaciją ir t.t. Tirtėjau iš baimės, kai pirmąkart teko priimti „Poezijos pavasario“ šventės svečius. Iš to išgąsčio net pamiršau, į kurią pusę Salomėjos Nėries tėviškė.

– O kaip pavyko pasiekti, kad literatūriniai renginiai vėliau tapo neatsiejama kultūrine bibliotekos veiklos dalimi?

– Kursų metu įvairių rajonų bibliotekininkės turėjome progą pabūti Rašytojų sąjungoje. Po oficialaus pokalbio pasišnekėjau su tuomečiu Rašytojų sajungos atsakinguoju sekretoriumi Mykolu Karčiausku. Taip prasidėjo daug metų Vilkaviškyje kiekvieną rudenį vykę Salomėjos Nėries gimtadienio šventės. Kai „išsisėmėme“, kai jau buvo apsilankę visi literatūrologai, tyrinėjantys kūrybinį poetės palikimą, ėmėmės kitų idėjų.


Kartu su Rašytojų sąjunga, jos leidykla pradėjome rengti naujų knygų pristatymus. Leidyklai aktualu jas parduoti. Autoriai irgi suinteresuoti, kad jų knygos būtų perkamos, todėl į tokius susitikimus rašytojai vyksta nemokamai. Bibliotekai nuo to tik geriau.

– Teko pastebėti, kad skaitykloje vykstantys literatūriniai susitikimai subūrė pastovią lankytojų auditoriją.

– Taip. Dar prieš renginį mes galime pasakyti, kas ateis ir net kur atsisės.

– Vadovavimo įstaigai metai dovanojo ne tik malonių akimirkų. Kas buvo sunkiausia?

– Atleisti darbuotojus, kai prasidėjo bibliotekų uždarymo metas. Aš perėmiau 49 filialus. Jų skaičius buvo sumažintas iki 31.

– Kai kas sako, kad rajone jų tankis ir dabar dar per didelis.

– Nepasakyčiau. Mūsų bibliotekos filialų tankis normalus. Panašus, pavyzdžiui, ir Šakių rajone.

Dabar madinga žavėtis bibliobusais, išvežiojančiais knygas skaitytojams, bet kai kurie užsieniečiai, ypač skandinavai, mums pavydi, kad išsaugojome kaimuose bibliotekas. Juk daug kur atokesnėse vietovėse bibliotekininkė yra vienintelis „valdiškas“ žmogus. Gyventojai nesitiki, kad ji išspręs didžiąsias jų gyvenimo problemas, bet nors pasikalbės, patars.


Bibliotekų paskirtis dabar keičiasi, taip ir turi būti. Jos tampa informacijos centrais. Tikiu, jog ateis toks metas, kai ir Vilkaviškio rajone visose bibliotekose bus jauku, nešalta, veiks interneto ryšys ir kiti modernūs komunikacijos patogumai, bet... Nemanau, jog gyvensime be meilės, fantastikos ar nuotykių romanų. Vaikams ir ne tik jiems reikės knygos su Anderseno pasakomis, bjauriųjų ančiukų, mažųjų princų ir daugybės kitų istorijų, šiltai su žmogumi kalbančių iš knygos puslapių.



Publikuota: 2005-07-30 10:09:49

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai