„Santaka“ / Aš mačiau karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-09-18 07:41

Dalinkitės:  


Aš mačiau karą

Duobėti karo keliai žmones vedė į nežinią, daugelį – į tikrą mirtį



Oderis nusidažė raudonai

Kančių, kraujo, mirties mariomis atsiyrė 1945-ųjų kovo mėnuo. Jau pusmetis, kai nieko nežinojau apie savo šeimą: ar gyvi, ar sveiki, kur yra. Baisios mintys subėgdavo į galvą ilgiau pamąsčius. Ir pats nežinojau, kur mano kauleliai baltuos...

Po kruvinų, regis, niekada nesibaigsiančių mūšių priartėjome prie Vokietijos upės Oderio. Ji mus pasitiko plati, ištvinusi, rytais vandens paviršiumi dar plaukdavo ižo salelės. Abudu upės krantai buvo nusėti užmaskuotais blindažais – tikromis neįveikiamomis ugnies užtvaromis. Lėktuvai, sunkioji artilerija draskė blindažų pakaušius po trupinėlį, bet tie vis spjaudė mirtį sėjančią ugnį ir nenorėjo pasiduoti. Nepaprastai galingų tvirtovių apjuostas Oderis neprisileido mūsų daugelį parų.

Po galingo mūsų lėktuvų bombardavimo, po naikinančio artilerijos šturmo mes, pėstininkai, gavome įsakymą pulti. Pražioję ugninius nasrus, dar nesunaikinti įtvirtinimai kulkų kruša suguldė mus ant išbjaurotos, sudraskytos žemės. Pasipylė tokia automatų šūvių, bombų ir granatų sprogimų „mišrainė“, kad nei pirmyn, nei atgal... Sviro kovotojų galvelės ir jokia komanda, jokia pareiga jiems jau nebeegzistavo. Už kiekvieną žemės pėdą eiliniai ir karininkai guldė savo jaunystę, o gausiai almantį karštą kraują nespėjo sugerti kovo naktinio šalčio gruodas... Taip toli atgulta nuo savo Tėvynės, kad tik jos daugiau netryptų vokiškas rudasis maras.

Pagaliau, prisidengdami dar ilga kovo naktimi, ėmėme montuoti pontoninius tiltus. Spiginantys fricų prožektoriai iš kito kranto stabdė darbą. Jų šviesoje įvairūs pabūklai mums negailėjo švino.

Apyaušriu tarp daugybės bendražygių ant linguojančio, perpildyto tilto užlipau ir aš. Tuoj mus surado prožektorių šluotos, ir kulkų spiečiai bei granatų sprogimai daugelį mūsų šlavė į vandenį. Į ledinį vandenį panirau iki pažastų ir aš, tačiau buvome dar visai netoli kranto. Na ir prasidėjo! Kad tik būtume mažiau matomi, nirome gilyn į srovę. Mirtinas šaltis stingdė judesius, baisi gėla skverbėsi iki kaulų. Kai kurie, nors ir lengvai sužeisti, bet nepajėgdami atsilaikyti prieš srovę, kniubo į vandenį ir nebeiškilo. Upės srovė iš aukštupio nešė daug sustingusių karių kūnų. Švintant pamatėme, jog vanduo nusidažęs raudonai.

Šitoje gyvųjų ir negyvųjų košėje kirbėjo vienintelė mintis – reikia išlikti. O mirties paradas tęsėsi: ore spiečiai kulkų, sprogstančių granatų šukės, o vandenyje tykojo už ledą šaltesnė mirtis. Nesiliaujančių šūvių priploti, panirę iki pažastų vandenyje, išbuvome išmirkome beveik tris paras. Pasiekę kitą krantą, lindome po pirmaisiais pumpurais besipuošiančiais žilvičiais. Siekėme dar per stebuklą nenukapotų šakų. Mirtimi alsavo ir pumpurai. Kareivėliai, plukdomi grimztančiais tiltais (tiltų-keltų buvo labai daug), nuolat apšaudomi, papildydavo sparčiai retėjančias mūsų gretas.

Neįsivaizdavau, kad žmogus gali tiek ištverti.

Apkurtinti nesiliaujančios kanonados, negirdėjome jokių komandų. Mus vedė tik nenugalimas noras – arba greičiau instinktas – bet kokia kaina išlipti į išsvajotąjį krantą, kuris mus pasitiko uraganiška ugnimi.

Nuostabu, tiesiog neįtikėtina, kad tarp šitiek švino dar liko gyvųjų. Gal ir tiesa, jog kare nušauti žmogų reikia tiek kulkų, kiek jis pats sveria.



Žūtbūtiniai mūšiai Berlyne

Ardydami gatvių grindinį, rausėme gilias tranšėjas kadaise išpuoselėtose Berlyno gatvėse. Civiliai spėjo pasitraukti, o pirma mūsų „pasidarbavusi“ tarybinė aviacija ir sunkioji artilerija paliko darbo ir mums.

Iš kiekvieno išdaužto lango, iš rūsio angų, nuo stogų tykojo pasalūnė mirtis. Labai sudėtinga kovinė situacija didžiuliame mieste. Nežinia, kur priešas. Šūvio aidas dingsta. Trumpam pasirodantis šūvio dūmelis nematomas pilnoje dulkių, suodžių ir dūmų gatvėje. Tokioje makalynėje artileristai susimaišė su pėstininkais. Niekur neradome vandens ir troškome jau daug dienų, bet dar labiau vandens reikėjo kulkosvaidžiams „Maksim“, kurių vamzdis aušinamas vandeniu. Ypač troškulį kentė sužeistieji.

Įstrigome plyname skersgatvyje. Galingi raudonžvaigždžiai tankai drąsiai žlegsėjo gatvėmis, peršokdami per siauras, pilnas kareivių tranšėjas. Siaubingas vaizdas pamatyti ant purvino grindinio tankų vikšrų išplotus karių kūnus.

Iš viršutinių namų aukštų mėtomos granatos uždegė ir tankus. Toks didžiulis geležies gabalas – tikra geležinė važiuojanti tvirtovė – suliepsnoja kaip fakelas. Iššokusius degančius tankistus suguldo ant žemės taiklūs snaiperių šūviai. Tankas mums – priedanga. Trumpais perbėgimais veržėmės į kitą kelio pusę, bet nesnaudė ir fricai, įsitvirtinę aukštai kulkosvaidžių lizduose. Jie skynė mus kaip vanagai kurapkas. Kilti ar likti vietoje? Toks svyravimas ir sunkias pasekmes galintis sukelti minčių mišinys, siaubinga baimė, rizikingas lūkuriavimas siautė širdyje, čia sustingdamas kaip akmuo, čia vėl suliepsnodamas svaigino galvą.

Iš visų namų kiaurymių, iš gretimų griuvėsių spjaudė ir spjaudė neužgesinama ugnis. Pats pragaras atsivėrė, o jo dvasia kvatodama įvairiais pabūklais sėjo mirtį neradusiems priedangos kareiviams. Priekyje manęs šliaužęs karys taikėsi įšokti į rūsį per išmuštą langelį, bet dirstelėjo ir labai išsigandęs paknopstomis nubėgo. Kitas taip pat nesiryžo. Prišliaužiau ir aš. O siaube! Ankštame rūsyje ant eilėmis tankiai sustatytų kėdžių sėdėjo atsilošę, užvertę galvas, išsprogusiomis akimis, išsižioję negyvi civiliai vokiečiai. Visų – vienoda kūnų padėtis, visų – ta pati siaubo iškreipta veido išraiška. O jau kvapelis... Ar čia tikrovė, ar dar vienas košmariškas sapnas nesibaigiančio žiauraus karo kelyje? Kas šiems žmonėms atsitiko? Ar netolimas ir labai stiprus sprogimas, ar oro srovės smūgis, ar labai greitai veikiančios dujos šiai kolektyvinei mirčiai pasmerkė to nesitikėjusius žmones?

Reikia pripažinti, kad vokiečiai narsiai gynė savo sostinę. Šalia kareivio jaunuolio apkasuose, bunkeriuose, tranšėjose drąsiai kovėsi paaugliai ir senoliai, vadinami „folkšturmu“.

Tarybinė armija milijonų gyvybių kaina, savo krauju užliedama pragarišką vokiečių ugnį, bangomis ritosi ir traiškė fašistus jų pačių urve.

Ypač žiaurios kautynės durtuvais. Mūsų nedidelė grupelė viename akligatvyje pateko į apsupimą. Susidūrėme su vokiečiais akis į akį. Šauti jau nebuvo kaip – galėjo kliūti saviškiams. O kaip durti į žmogų? Smeigti į širdį? Jei nedursiu aš, jis tikrai durs. Tai ne kova šautuvais, kai nežinia, ar iššauta kulka pasiekė tikslą.

Taigi straksėjome vieni prieš kitus kaip boksininkai, vis atšokdami į šalį, nes iš paskutinių vieni ir kiti stengėsi išvengti kirčio iš šono ar nugaros. Dabar pagalvojus, tokiu atveju būtų gerai turėti grandininius šarvus. O tada buvo tik kirčiai – žiaurūs, žvėriški, įžūlūs atsimušinėjimai, vėl kirčiai, įniršis, dejonės, siaubas ir kraujas... kraujas... Nesinori ir prisiminti, kaip tai žiauru ir žema. Žmogus niekada nebesugrįš į pirmapradį jausmų ir minčių tyrumą.



Kulka pasivijo ir mane

Gražuolis didžiulis Berlynas diena po dienos virto milžiniška gaisraviete. Fugasinių ir padegamųjų bombų uždegti daugiaaukščiai mūriniai namai griūdami degė, plikos sienos liepsnodamos uždegdavo ir kitas. Gatvėse nuo kurtinančių sprogimų drebėjo žemė, smūgių bangos lyg skersvėjai kėlė ir nešiojo šiukšles, mūsų kepures. Baisūs sprogimai bei ugnies verpetai ne kartą pakėlė ir mus, nubloškė į šalį.

Koks stebuklas, kad po ilgalaikių maudynių Oderyje nesusirgome, išlikome kovinėje parengtyje.

Net tada, kai aplinkui liejasi kraujas, kai dvokia paraku, maišosi dangus su žeme, kai rankos spaudžia kitiems mirtį nešančią geležį, mirtis užklumpa žmogų netikėtai, nes jis ir tuo metu dar tikisi... Žmogiškumas, gailestingumas kovojant užrakinami sielos gilumoje.

Sparčiai retėjo mūsų gretos. Žuvo (jau kelintas) mūsų kuopos vadas, geri ir nuoširdūs pragarišką ugnį, ledinį vandenį kartu perėję fronto draugai. Pavasaris jiems užgeso kartu su gyvybe. Merdėjo sužeistieji ir priešų, ir mūsų pusėje. Amžinybės sparnai supo stingstančiuosius.

Vėl ant mūsų, likusių gyvųjų, griuvo daugiaaukščiai mūrai, traiškė svastikomis pažymėti tankai. Visai netikėtai iš tamsios kertės blykstelėjo durtuvai. Bombų kauksmas, rodos, ėjo per pačią širdį. Akis graužė dūmai, suodžiai, parakas. Virė mūšiai be jokio atokvėpio. Karšti pelenai užklojo jaunystę.

Griausmingas „ura-a-a“ kėlė mus iš apkasų ir tranšėjų. Rizika ir drąsa – beveik tas pat. Kartu su kitais iš tranšėjos iššokau ir aš. Tačiau kartais savisaugos jausmas nugali pareigos jausmą. Staigiai pasisukęs slėpiausi už namo kampo. Sakoma, jog bet kokio fizinio skausmo pradžia glūdi sieloje. Pajutau, lyg kas būtų stipriai sumušęs kairiąją ranką. Toks bukas, maudžiantis skausmas. Ranka tirpo, iš rankovės be paliovos tekėjo kraujas. Darėsi silpna ir šleikštu. Pasidariau viskam abejingas.

Prabudau plačioje tranšėjoje, uždengtoje audeklu, – improvizuotame medicinos punkte. Lyg iš labai toli girdėjau mūšio kanonadą. Buvo šilta ir gera. Stiprų skausmą pajutau tik nešamas ant milinės. Ties petimi aptvarstyta ranka netilpo į rankovę, mane į milinę suvyniojo kaip kūdikį.

Iš pirmųjų linijų trauktis į užfrontę buvo labai sunku. Apšaudomi vis retėjančia ugnimi, pasiekėme mašiną su didžiuliu raudonu kryžiumi. Man, vis prarandančiam sąmonę, atrodė, kad esu vežamas į kapines, tik tas kryžius toks nenatūralus...

Kokia keista mirties aritmetika: kai žūsta milijonai – tai statistika, kai žūsta žmogus – tai tragedija.



Ilgai laukta pergalė

Ligoninė mus pasitiko ne ką geresniu vaizdu, kaip ir mūšio laukas. Ant laikinų gultų, pasieniais ant čiužinių blaškėsi, šaukė, dejavo kai kurie net iki akių subintuoti kariai. Dažnoms operacijoms neužteko narkozės. Nuo skausmo gelbėdavo medicininiu spiritu, jį sugirdydami. Aptarnaujantis personalas tiesiog griuvo iš nuovargio. Vis dar užskrisdavo lėktuvai. Paskelbus oro pavojų, kildavo sumaištis, sužeistieji būdavo išnešami iš palatų. Vokiečiai nepaisė tarptautinio susitarimo nebombarduoti raudonais kryžiais pažymėtų objektų – pikiruodami pliekdavo visus iš eilės.

Dejuodavo nepakeliamus skausmus kenčiančios sužeistos sanitarės. Jos fronte rizikavo savo sveikata ir gyvybe, nešė karius iš mūšio lauko, tvarstė žaizdas. Naujai atvežtus sužeistuosius, atėjus maitinimo metui, reikėdavo prižadinti iš sunkaus miego, o jie bevalgydami vėl užmigdavo.

Man kulkos iš rankos neišėmė. Kaip brangią relikviją ją nešiojau savo kūne. O tada sutino, išsipūtė begalinių žygių išvargintos, per daugelį savaičių nenuautos mano kojos, ant padų išryškėjo violetinės pūslės. Netekęs daug kraujo, vežamas vis toliau nuo fronto, gydžiausi daugiau kaip mėnesį. Jau buvau paruoštas vėl į pirmąsias linijas, kai atėjo seniai laukta, išsvajota žinia: „Pergalė!“

Baigėsi karas. Visuotinio, nenumaldomo džiaugsmo apimti ligoniai bėgo į ligoninės kiemą. Vienas kitą apkabinę bučiavosi nesulaikydami džiaugsmo ašarų. Ilgalaikių, žiaurių kautynių užgrūdinti veteranai, neverkę prie mirštančių bendražygių, dabar verkė kaip maži vaikai. Šalin numesti ramentai, lazdos, į orą lėkė kepurės, pavasario orą drebino pergalingas „ura-a-a!“

O, kad tuoj mus būtų demobilizavę... Paleido tik rudenį, kai tuo metu taip reikėjo mūsų rankų sudegintoms tėviškėms, apleistai, suniokotai Tėvynės žemelei.

Aš, tiek kartų atsidūręs, rodos, beviltiškiausioje padėtyje, vis dėlto grįžau, o abu tėvai ir sūnus mirė Vokietijoje. Ten jie ir palaidoti. Kiti artimieji, su kuriais kartu apleidome namus ir Lietuvą, pateko į vakarų valstybių užimtą Vokietijos dalį ir iš ten negrįžo. Tik vėlų 1947 metų rudenį, praėjus beveik trejiems metams nuo karo pabaigos, sugrįžo žmona ir dukrelė.



Vincas STANAITIS



(Pabaiga. Pradžia Nr. 106)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas