„Santaka“ / Aš mačiau karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-09-16 23:32

Dalinkitės:  


Aš mačiau karą

Duobėti karo keliai žmones vedė į nežinią, daugelį – į tikrą mirtį



Nevilties viršūnė

Giedros buvo 1944-ųjų rugpjūčio dienos ir naktys. Rytuose naktimis vis daugėjo gaisrų pašvaisčių. Degė Vilkaviškis. Netolimų kanonadų garsas virpino langų stiklus, siaubas stingdė širdis. Raudonžvaigždžiai sakalai, perskrisdami fronto liniją, drąsiai žvalgėsi į besitraukiančių vokiečių karinę galybę ir narsiai ją naikino.

Degė ir Alvitas. Kaimynai su viskuo, ką galima pasiimti į vežimus, prisirišę prie jų galvijus, patraukė pas gimines Žemaitijos link. Mes, būtiniausius daiktus sukrovę į vežimus ir palikę juos už kluono, lindėjome atokiau už savo sodybos iškastame daržovių rūsyje. Kaip siaubingas slibinas, spjaudydamasis ugnimi ir griaudėdamas, lėktuvų antskrydžiais drebindamas orą, artėjo frontas.

Nuo aplink krentančių bombų drebėjo rūsio sienos, nuo lubų biro žemės. Atrodė, jog atėjo paskutinė gyvenimo akimirka. Truputį aprimus mūšiui pravėriau rūsio dureles. O Viešpatie! Atvira liepsna dega visos keturios mūsų sodybos trobos! Neseniai į kluoną suvežti kviečiai, rugiai ir viskas, kas užgyventa per kelias giminės kartas... Aplink kaip išprotėję bėgioja prieš tai iš tvarto išleisti paukščiai, avys, kiaulės ir nesitraukia nuo gaisro. Net nejutau, kaip uždariau dureles, kad nepamatytų šito siaubingo vaizdo kaip silkės statinėje susispaudę vienuolika artimųjų.

Tuoj dureles iš lauko atplėšė vokiečių kareivių vyresnysis ir kaip šuniu lodamas, piktais, trumpais, kapotais žodžiais mus apšaukdamas, vis rodė ranka į Vakarus.

Prasidėjo begalinis, sunkus ir pavojingas tremtinių kelias. Išmaltais karo keliais kratydamiesi vežime ant ryšulių, vis tolome nuo tėviškės.

Vieno lėktuvų antskrydžio metu bėgome į šalis, gulėme į aukštas pelkių žoles. Šokdama per griovį, senutė mama griūdama išsinarino per riešus abi rankas. Tuoj jos sutino, motina nė mažiausio ryšulėlio negalėjo panešti. Už Eitkūnų vokiečiai atėmė arklius. Dalį ryšulių teko dėtis ant nugaros, o su likusiu turtu – atsisveikinti. Seneliai tėvai skaudamomis kojomis vos galėjo paeiti, septynmetis sūnus irgi dar ėjo, bet ketverių metukų dukrą nei ilgiau pavesti, nei panešti buvo neįmanoma. Į begalinę pabėgėlių koloną įsiliejome kaip tikri ubagėliai.

Nesvetingoje germanų žemėje lėktuvų bombos retino mūsų koloną. Nuoširdžiai piktinomės: „Kaip galima šitaip naikinti civilius žmones?!“ Trumpam sustojęs frontas davė mums galimybę stabtelėti, tačiau teko prievarta dirbti vokiečių ūkininkų laukuose. Bet tai truko neilgai, nes griaudėdamas ir grasindamas frontas vėl mus vijosi. Jaunus ir vyresnius vyrus atskyrė nuo šeimų ir išvarė kasti apkasų. Dukra klykdama apkabino mane ir nepaleido, bet įpykęs vokiečių kareivis atplėšė ją. Įspyręs man į užpakalį, įstūmė į būrį jau atskirtųjų. Iš gausaus artimųjų būrio po ilgų trejų metų sulaukiau tik žmonos ir dukters.



Į frontą ir nežinią

Apkasus kasėme ir dienomis, ir naktimis. Po vieno rusų puolimo pasijutome esą jau be „ereliuotų“ karinių viršininkų. Teritoriją užėmė Raudonoji armija. Dabar mus mobilizavo jau į kitą vergiją.

Man ėjo keturiasdešimt antri metai. Kadangi su savimi neturėjau jokių dokumentų, tarybiniam gydytojui bandžiau rodyti šviečiančią savo plikę ir paaiškinti, kad esu per senas kariauti. Niekas neklausė: milinę – ant pečių, pilotę – ant plikės ir pirmyn.

Beveik visi nemokėjome rusų kalbos. Trumpuose apmokymuose įpykęs karininkas smaigstė mus piktais žvilgsniais. Netrukus mane ir kitus prijungė prie ilgos kareivių kolonos, besivejančios frontą. Pradžioje kitataučių kareivių veiduose tikrų draugų neįžvelgiau.

Nakvodami po šaltu rudens dangumi, nenusiaudami permirkusių kerzinių batų, kiti – apsiavę batais ir apsivynioję bintais, pūslėtomis kojomis, pusalkaniai per parą nueidavome daugiau nei aštuoniasdešimt kilometrų. Virtuvė mūsų ne visada paisydavo, maitinomės tik sausu daviniu. Tada pažinau paprastų Rusijos sūnų nesavanaudį geraširdiškumą. Vieno vokiečių lėktuvų antskrydžio metu netekau kelionmaišio. Patys turėdami davinio tik vos dėl savęs, kareiviai atidavė man savo maisto dalį – kaip širdį į delną įdėjo.

Ar lietus ar giedra, ar saulė ar žvaigždės – ėjom ir ėjom... Nusikamavę, griūdami iš nuovargio, kai kurie įsigudrino eidami nusnūsti, bet nuskamba įkyrus, prarėktas įsakymas: „Potianis!“ Ir vėl šunelio risčia bidzename į nežinią, daugelis – į tikrą mirtį.



Pirmasis mūšis

Mūsų daugiatautė kelių šimtų karių kolona išsidriekė lygumoje. Nei medžio, nei krūmelio, nei mažiausio griovelio. Staiga pasigirsta vis stiprėjantis šiurpiai pažįstamas gausmas ore. Duotas įsakymas išsiskirstyti, gulti ant žemės. Vokiečių naikintuvai, skrisdami visai pažeme, šaudė į mus išties taikliai. Kilo į orą žemių stulpai, kartais švystelėdavo sudraskytų gyvų taikinių kūnų dalys. Drebėjo žemė, saulė dingo už dūmų ir dulkių uždangos. Ausis užgulė visiškas kurtumas. Na, pagalvojau, pasibaigė mūsų žygis fricų žeme.

Lėktuvai, staiga užskridę, tuoj ir dingo. Kaip nustebau likęs gyvas! Dar keisčiau buvo, kad iš lygumėlės, iš po žemių, vis kilo ir kėlėsi dar gyvi kareivėliai. Tačiau daug, oi daug čia jų liko gulėti amžinai. Nemažai sunkiai sužalotų bendražygių mirė ant draugų rankų. Kiti sužeistieji baisiose kančiose laukė transportavimo į karo lauko ligoninę. Lengviau sužeistieji drauge su sveikaisiais, gimtąja kalba dėkodami Dievui ar Likimui, aplipę purvu, aprūkę dūmais, kai kurie – persisunkę savo ar svetimu krauju, tęsėme žygį. Taip vis „apkarpoma“ mūsų kantrioji kolona pasiekė pirmąsias fronto linijas.

Apsistojome miškelio pakrašty. Svetingai drėgnu kvėpavimu miško dvasia sutiko išvargusius karius. Buvome labai ištroškę tyro vandens (šulinių vanduo – užnuodytas), nes nuo sauso davinio labai troškino, o gertuvėse vandenį seniai pabaigėme.

Didelė bėda kare buvo rūkaliams. Jie į rūkalus išmainydavo vandenį, maistą, pradėdavo tinti iš bado. Dėkojau likimui, kad „žalioje“ jaunystėje neužsikrėčiau šituo maru.

Vakaro prieblanda užvėrė duris ir sutemo juoda it derva rudens naktis. Pasigirdo įsakymas kasti apkasus – dabar jau sau. Trukdė medžių šaknys, jos kertamos poškėjo, o juk uždrausta triukšmauti, rūkyti, įsakyta neišsiduoti. Akinantys priešų prožektoriai pjaustė nakties tamsą. Grįžę žvalgai pranešė: vokiečiai – čia pat.

Kasėme iš paskutinių jėgų: juo giliau į žemę, juo aukščiau dangus, ir mažesnė galimybė ten patekti. Baigėme. Pašnibždomis per karius perduodamas įsakymas ne tik nekelti triukšmo, bet ir būti budriems, neužmigti. Kaip neužmigti, jei nuvargintas kūnas atsipalaiduodamas reikalavo savo teisių, tyla spaudė akių vokus, jos pačios merkėsi.

Kažkokio įtartino garso pažadintas įsiklausiau. Brakšt brakšt ir vienur, ir kitur, visai netoli mūsų. „Niemcy!“ – surikau kiek galėdamas garsiau. „Ogon!“ Na ir prasidėjo!

Pirmosios salvės buvo mūsų. Mūsiškės pozicijos geresnės: mes – miškelyje, apkasuose, o jie – aukštumoje, plyname lauke. Nuo granatų sprogimų nušvito visas miškas. Kulkų nukirstos medžių šakelės, iš viršaus kapodamos nugaras, krito kaip strėlių spiečius. Nuskamba komanda: „Vpieriod!“ Reikia šokti iš saugaus apkaso tiesiai į šviečiančias kulkas, į granatų išraustas duobes, akis į akį susitikti su priešu. Kojos kaip švininės, stingdo paširdžius maudžianti baimė. Mirties akivaizdoje mes tiktai žmonės... Visuotinį galingą šauksmą „ura-a-a!“ nustelbia ginklų riaumojimas. Vokiečiai, su užmautais ant šautuvų durklais ketinę išsmaigstyti mus miegančius, turėjo trauktis.

Linksmai mirgėjo žvaigždės, mėnulį vystė baltučiai debesų vystyklai. Gailiai ūkčiojo apuokas. Nakties garsus papildė netolimo kaimo šunų lojimas. Taip gera ištiesti maudžiančius sąnarius, apkaso smėlis supo į ramybės patalus. Tačiau tyla ir ramybė kare – tai tyla prieš audrą.

Pasaloje laukėme vokiečių puolimo. Staiga išgirdome daugybės kojų žingsnių sukeltą dundesį. Mėnulio aiškiai apšviesti, stati kaip parade, sutartinai žengdami, pakeltomis šalmuotomis galvomis, pasitempę, atkišę automatus, tiesiai į mus žygiavo didelis būrys vokiečių. Šis netikėtas vaizdas mus pribloškė. Kaip šauti į žmogų?! Bet jie buvo priešai, ir viskas tuo pasakyta... Rankos, spausdamos šautuvą, sąžinės neklausė.



Vincas STANAITIS



(Bus daugiau)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas