„Santaka“ / Suaugusiųjų kare bausmes tenka iškęsti mažamečiams vaikams

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-09-09 22:47

Dalinkitės:  


Ana­to­li­jus ir Al­ma įsi­ti­ki­nę, kad dėl tur­to su jais ka­riau­jan­tys gi­mi­nai­čiai pa­si­rin­ko skau­džiau­sią vie­tą – jų my­li­mus vai­kus.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Suaugusiųjų kare bausmes tenka iškęsti mažamečiams vaikams

Eglė KVIESULAITIENĖ

Tris ma­ža­me­čius au­gi­nan­tiems tė­vams ga­li tek­ti sto­ti prieš teis­mą už tai, kad iš glo­bos na­mų pa­gro­bė sa­vo vai­kus. Ber­niu­kai mė­ne­sį pra­lei­do sve­ti­mo­je jiems ap­lin­ko­je, il­gė­da­mie­si na­mų ir ar­ti­mų­jų, sriū­bau­da­mi kas­kart, kai iš­girs­da­vo te­le­fo­no ra­ge­ly­je ma­mos bal­są. Taip, pa­sak įsta­ty­mų, bu­vo gi­na­mos vai­kų tei­sės.



Įsi­vaiz­duo­ja­me ki­taip

Rug­sė­jo pir­mo­sio­mis die­no­mis per ži­niask­lai­dą nu­vil­ni­jo in­for­ma­ci­ja apie pa­vog­tus iš Ky­bar­tų vaikų glo­bos na­mų mažamečius. Ne vie­no vaiz­duo­tė min­ty­se pie­šė bai­sius vaiz­dus, kaip iš so­čių glo­bos na­mų vai­kai par­tem­pia­mi į lan­dy­nę pri­me­nan­tį būs­tą, kur nė­ra nei mais­to, nei ši­lu­mos. O nuo­lat gir­tau­jan­tys tė­vai daž­nai iš­vis pa­mirš­ta, kad tu­ri kaž­kuo rū­pin­tis. Bū­tent taip dau­ge­lis mū­sų įsi­vaiz­duo­ja­me na­mus, ku­riuo­se nė­ra są­ly­gų gy­ven­ti vai­kams, tad gi­nant jų in­te­re­sus ma­ža­me­čius bū­ti­na at­skir­ti nuo sa­vų­jų ir iš­ga­ben­ti į val­diš­ką įstai­gą.

At­ro­dy­tų, kad to­kie tė­vai tu­rė­tų tik džiaug­tis, jog kaž­kas bent lai­ki­nai pa­sii­ma „var­gą“ ir juo pa­si­rū­pi­na. Bet kad vog­tų ir dar po to į na­mus neį­si­leis­tų no­rin­čių vai­kus iš­vež­ti pa­rei­gū­nų – tik­rai re­tas at­ve­jis. Dar re­tes­nis, kad šei­mą pri­žiū­rin­čių ir vai­kais be­si­rū­pi­nan­čių tar­ny­bų po­žiū­riai šį­kart kar­di­na­liai iš­si­sky­rė. Vie­ni gy­nė į tei­sė­sau­gos aki­ra­tį pa­te­ku­sius ir vai­kų gro­bi­mu ap­kal­tin­tus Al­mą ir Ana­to­li­jų, ki­ti bu­vo įsi­ti­ki­nę, jog pa­sielg­ta tei­sin­gai.

Nu­vy­kę į Al­mos ir Ana­to­li­jaus na­mus įsi­ti­ki­no­me, kad nei į lan­dy­nę, nei į aso­cia­lių as­me­nų būs­tą jie tik­rai ne­pa­na­šūs. Nors šei­ma di­de­liais ma­te­ria­li­niais iš­tek­liais ir pra­ban­giu būs­tu pa­si­gir­ti ne­ga­li, vis dėl­to na­mai dvel­kė ši­lu­ma ir rū­pes­tin­gu­mu.

Triš­lai­ty­je mū­ri­nia­me na­me šei­ma gy­ve­na drau­ge su Al­mos tė­vais, tu­ri di­džiu­lį so­dą, že­mės, gy­vu­lių. Tad at­ro­dy­tų ne­sup­ran­ta­ma, ko­dėl iš šių na­mų, kur dar va­sa­rą dū­ko sa­va­me kie­me, žai­dė su tė­čiu krep­ši­nį, žu­va­vo, ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bės Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus dar­buo­to­jų spren­di­mu še­še­rių Ta­das ir de­šim­ties Arū­nas (ne­pil­na­me­čių var­dai pa­keis­ti) bu­vo iš­ga­ben­ti į Ky­bar­tų vaikų glo­bos na­mus.



Pra­ne­šė apie smur­tą

Vai­ko tei­sių ap­sau­ga be­si­rū­pi­nan­čios pa­rei­gū­nės tam tu­ri pa­pras­tą, įsta­ty­mais pa­rem­tą paaiš­ki­ni­mą. Lie­pos pa­bai­go­je skyrius ga­vo pra­ne­ši­mą, kad še­šia­me­tis Ta­das su­muš­tas. Po vai­ko aki­mi aki­vaiz­džiai švie­tė di­džiu­lė mė­ly­nė. Pra­ne­šu­sie­ji tvir­ti­no, kad prieš vai­ką smur­ta­vo ne­blai­vus tė­vas.

Pa­si­tel­ku­sios po­li­ci­jos pa­rei­gū­nus vai­ko tei­sių ap­sau­ga be­si­rū­pi­nan­čios dar­buo­to­jos iš­sku­bė­jo į Al­mos ir Ana­to­li­jaus na­mus. Pa­rei­gū­nes pa­si­ti­kę ma­ža­me­čių tė­vai nie­ko blo­go neį­ta­rė, kai iš­gir­do, kad Ta­du­ką ir Arū­ną rei­kia vež­ti ap­klau­sai, mat ma­žo­jo mė­ly­nė su­kė­lu­si vi­so­kių įta­ri­mų. Ana­to­li­jus sa­kė jau įpra­tęs bū­ti skun­džia­mas žmo­nos gi­mi­nai­čių, mat ne­su­ta­ri­mai su jais ki­lę dėl tur­ti­nių san­ty­kių. Šei­mos nuo­lat konf­lik­tuo­ja, o ko­vo­je nau­do­ja­mas skau­džiau­sias gink­las – vai­kai.

Prieš po­rą me­tų Ana­to­li­jus taip pat tu­rė­jęs rim­tų ne­ma­lo­nu­mų, mat teis­mo bu­vo pri­pa­žin­tas kal­tu ir už smur­ta­vi­mą prieš vai­kus nu­teis­tas, baus­mės vyk­dy­mą ati­de­dant. Ana­to­li­jus net ne­si­gy­nė, kad tą­kart bu­vo ap­čai­žęs vy­res­nį­jį sū­nų dir­žu, nes šis su­kė­lė na­muo­se gais­rą. Ta­da ir­gi „kaž­kas“ pra­ne­šė mo­kyk­lai, o pe­da­go­gai – ati­tin­ka­moms tar­ny­boms. Ta­čiau Ana­to­li­jus die­va­go­jo­si, kad nuo to lai­ko vai­kų ne­lie­tęs, nes ži­nąs, kuo tai „kve­pia“. To­dėl ir bu­vęs ra­mus, kai pa­rei­gū­nės at­vy­ko į jo na­mus ir no­rė­jo ap­klaus­ti vai­kus.

Pa­tys tė­vai vai­kus nu­ve­žė į po­li­ci­ją, ta­čiau Almai su Anatolijumi ap­klau­so­je ne­bu­vo leis­ta da­ly­vau­ti. Po ap­klau­sos pa­rei­gū­nės nu­ta­rė vai­kus iš­ga­ben­ti į Ky­bar­tų vaikų glo­bos na­mus. Pro­to­ko­luo­se už­fik­suo­ta by­los me­džia­ga ro­do, jog vai­kai pri­si­pa­ži­no, kad juos su­mu­šė tė­vas. Ta­dui bu­vo su­muš­tas vei­das, Arū­nui mė­ly­nių ap­tik­ta ant nu­ga­ros.



Pag­ro­bė iš glo­bos na­mų

Dau­giau kaip mė­ne­sį du ma­ža­me­čiai pra­lei­do sve­ti­mo­je jiems ap­lin­ko­je tarp ne­pa­žįs­ta­mų ir kar­tais vi­sai ne­drau­giš­kai nu­si­tei­ku­sių vai­kų. Ana­to­li­jus pa­sa­ko­jo, kad vai­kams skam­bin­da­vo kas­dien: klaus­da­vo, kaip se­ka­si, ar nie­kas ne­skriau­džia. Tė­vui bu­vo ne­ra­mu, nes ju­to, kad vai­kai ne vis­ką pa­sa­ko, tar­si ką sle­pia. Tik vė­liau Arū­nas pa­pa­sa­ko­jo apie tai, kaip jau­tė­si skriau­džia­mas ir že­mi­na­mas: vy­res­nie­ji į jo sriu­bą pri­spjau­dy­da­vo, pri­mes­da­vo deg­tu­kų, į kom­po­tą – duo­nos tru­pi­nių, ap­stum­dy­da­vo ko­ri­do­riu­je, o vie­ną kar­tą dū­rė su ada­ta į pe­tį.

Iš­siaiš­ki­nęs, kad vai­kus skriau­džia vy­res­ni, jis krei­pė­si į glo­bos na­mų pe­da­go­gus, Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus spe­cia­lis­tes, pra­šė su­grą­žin­ti vai­kus na­mo. Ta­čiau iš­gir­do at­sa­ky­mą, jog dar nė vie­nuo­se glo­bos na­muo­se vai­kų nie­kas ne­pas­mau­gė ir tė­vams nė­ra ko ne­ri­mau­ti. Vai­kai bus su­grą­žin­ti ta­da, kai ateis lai­kas.

– Ban­džiau vai­kus su­si­grą­žin­ti tei­si­niais me­to­dais, ieš­ko­jau pa­gal­bos vi­so­se ins­ti­tu­ci­jo­se, bet tai bu­vo be­vil­tiš­ka – vi­sur at­si­muš­da­vau tar­si į sie­ną. Pa­var­gau kas­kart, kai nu­va­žiuo­da­vo­me ap­lan­ky­ti, ma­ty­ti vai­ko aša­ras ir pra­šan­tį žvilgs­nį, – kal­bė­jo Ana­to­li­jus. – Be to, ar­tė­jo rug­sė­jo 1-oji, vai­kams į mo­kyk­lą lai­kas, o nie­kas net ne­si­ren­gė jų pa­leis­ti. To­dėl pa­siė­mė­me vai­kus ir iš­si­ve­žė­me.



Mo­kyk­la gi­ria

Šiuo me­tu vai­kai gy­ve­na na­muo­se ir vi­siems tvir­ti­na, kad tik­rai ne­no­rė­tų grįž­ti į glo­bos na­mus. Ma­ža­sis Ta­das net su­vir­pa, iš­gir­dęs žo­dį „Ky­bar­tai“ ar­ba pa­ma­tęs ne­pa­žįs­ta­mus žmo­nes. Jam at­ro­do, kad sve­ti­mos „te­tos“ vėl ga­li jį atim­ti iš ma­mos.

Po­li­ci­ja kol kas nu­ta­rė su­si­lai­ky­ti nuo pri­vers­ti­nių veiks­mų ir pa­lik­ti šei­mą ra­my­bė­je. Juo la­biau kad tiek Pae­že­rių pa­grin­di­nės mo­kyk­los pe­da­go­gai, tiek šei­mą ste­bin­ti so­cia­li­nė dar­buo­to­ja apie Al­mos ir Ana­to­li­jaus šei­mą ne­ga­li pa­sa­ky­ti nie­ko blo­go. Mo­kyk­los di­rek­to­rė Vi­da Pet­ke­vi­čie­nė kal­bė­jo, kad iš sa­vo pu­sės ne­tu­ri jo­kių prie­kaiš­tų: vi­si vai­kai tvar­kin­gai ap­reng­ti, tu­ri mo­ky­mo­si prie­mo­nes, tė­vai juos pa­ly­di į mo­kyk­lą, pa­si­tin­ka, da­ly­vau­ja šven­tė­se. Bro­liai ir se­suo stro­piai lan­ko pa­mo­kas, jei ku­ris su­ser­ga, ma­ma vi­suo­met pa­skam­bi­na. Apie tė­vus vai­kai no­riai pa­sa­ko­ja: gi­ria­si, kad tė­tis drau­ge žai­džia, žu­vau­ja, pa­de­da at­lik­ti na­mų dar­bus, me­niš­kus dar­be­lius, o ma­ma vi­suo­met pri­glau­džia, pa­my­li ir iš­ke­pa ska­naus py­ra­go.

– Gal ir bu­vo pro­ble­mų anks­čiau, prieš ke­le­rius me­tus, bet juk žmo­gui rei­kia leis­ti tai­sy­tis, – kal­bė­jo di­rek­to­rė V. Pet­ke­vi­čie­nė. – Ne­gi vi­są gy­ve­ni­mą kaž­kas nau­do­sis tuo, kad žmo­gus su­kly­do. Skau­du, kai gi­mi­nai­čiai sa­vo tur­ti­nius ne­su­ta­ri­mus spren­džia ma­ni­pu­liuo­da­mi vai­kų li­ki­mais.



Nuo­mo­nės ne­pak­lau­sė

Ka­dan­gi šei­ma įtrauk­ta į so­cia­li­nės ri­zi­kos gru­pę, čia nuo­lat lan­ko­si ne tik pe­da­go­gai, bet ir so­cia­li­nė dar­buo­to­ja. Nors jie daž­nai į sve­čius už­su­ka net ne­pers­pė­ję, nie­ka­da ne­ra­do tė­vų ne­blai­vių. Ne pa­slap­tis, kad tik­rai yra gau­sy­bė šei­mų, ke­lian­čių dau­giau pro­ble­mų, bet iš jų vai­kų nie­kas ne­ati­ma.

– Jau dve­ji me­tai dir­bu su šia šei­ma, – pa­sa­ko­jo se­niū­ni­jos so­cia­li­nė dar­buo­to­ja Auš­ra Na­vic­kie­nė. – Ne­sa­kau, kai jai ne­rei­ka­lin­ga pa­gal­ba: kar­tais pri­rei­kia ir pa­tar­ti, ir paaiš­kin­ti. Bet kad bū­čiau ra­du­si kaž­ką blo­go – taip ne­bu­vo. Ne­ga­liu tvir­tin­ti, jog Ana­to­li­jus vi­siš­kai neiš­ge­ria, ta­čiau jei­gu žmo­gus dir­ba įmo­nė­se be pra­vaikš­tų, ge­rai at­lie­ka dar­bą, va­di­na­si, ne­ga­li­ma teig­ti, kad jis nuolat gir­tau­ja. Juo la­biau kad gir­to nie­ka­da ne­ra­dau. Ma­nau, jog atim­da­mi vai­kus vai­ko tei­sių ap­sau­gos spe­cia­lis­tai pa­sku­bė­jo. Ga­lė­jo pir­miau­sia pa­klaus­ti mū­sų nuo­mo­nės. Jei bu­vo sig­na­lų apie ga­li­mą smur­tą šei­mo­je, rei­kė­jo skir­ti in­ten­sy­vią prie­žiū­rą, ste­bė­ti šei­mą, o ne iš­kart at­plėš­ti vai­kus.



Dėl vai­kų sau­gu­mo

Tuo me­tu Sa­vi­val­dy­bės vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus ve­dė­ja Da­nu­tė Vilt­ra­kie­nė lai­kė­si vi­siš­kai ki­to­kios po­zi­ci­jos.

– Kai mes pa­gal sig­na­lą nu­vy­ko­me į Al­mos ir Ana­to­li­jaus na­mus, vaiz­das abe­jo­nių ne­kė­lė: vai­ko paa­ky­je bu­vo mė­ly­nė, o ma­mos vei­das nu­sė­tas krau­jos­ru­vo­mis. Tie­sa, ji tvir­ti­no, kad pa­ti griu­vo, o vai­kas nu­kri­to nuo dvi­ra­čio. Ant vy­res­nio­jo vai­ko nu­ga­ros bu­vo mė­ly­nė. Jis pra­si­ta­rė, kad tė­vas spy­ręs, – si­tua­ci­ją aiš­ki­no D. Vilt­ra­kie­nė. – Tai ne­bu­vo pir­mas kar­tas, kai tė­vas smur­ta­vo: už tai jis jau bu­vo teis­tas, to­dėl mes ėmė­mės vi­sų prie­mo­nių, kad nuo smur­to ap­sau­go­tu­me vai­kus. Kar­to­ju, mes juos į glo­bos na­mus iš­ve­žė­me ne dėl ne­prie­žiū­ros ar ki­tų prie­žas­čių, o dėl smur­to. Tu­ri­me duo­me­nų, jog vy­ras iš­gė­ręs bū­na la­bai ag­re­sy­vus.

Vai­kų tei­sė­mis be­si­rū­pi­nan­ti D. Viltrakienė tvir­ti­no, kad pareigūnai pui­kiai su­pran­ta to­kiais veiks­mais nu­skriau­džian­tys vai­kus, – juk šie pai­ma­mi iš na­mų, at­ski­ria­mi nuo my­lin­čios ma­mos. Tei­sin­giau bū­tų izo­liuo­ti smur­tau­to­ją, bet kol „su­vei­kia“ įsta­ty­mų me­cha­niz­mas, kol teis­mas prii­ma spren­di­mą, yra tik vie­na ga­li­my­bė ap­sau­go­ti vai­kus – ap­gy­ven­din­ti juos glo­bos na­muo­se.



Di­džiau­sia baus­mė

Ar Ana­to­li­jus tik­rai smur­ta­vo prieš sa­vo vai­kus, rem­da­ma­sis eks­per­tų iš­va­do­mis ir liu­di­nin­kų pa­ro­dy­mais nu­spręs teis­mas. Kaip ro­do pa­tir­tis, pa­pras­tai eks­per­ti­zės ir ty­ri­mai už­trun­ka ga­nė­ti­nai il­gai – ke­lis mė­ne­sius ar net me­tus. Bū­tent tiek lai­ko vai­kai gy­ve­na glo­bos na­muo­se at­skir­ti nuo šei­mos. Sun­ku įver­tin­ti, ku­rio­je ap­lin­ko­je jie pa­ti­ria dau­giau pa­ty­čių ir psi­cho­lo­gi­nio smur­to, ko­kios pa­sek­mės lie­ka jų ma­žo­se šir­de­lė­se po to­kių iš­gy­ve­ni­mų, kai kas­kart ap­lan­kiu­si ma­ma juos plė­šia nuo sa­vo kak­lo ir at­si­svei­kin­da­ma sle­pia aša­ras...

O tuo me­tu aukš­tų tar­ny­bų ka­bi­ne­tuo­se sė­din­tys dė­dės ir te­tos il­gas die­nas kli­juo­ja „po­pie­riu­kus“ į seg­tu­vą ir net ne­su­si­mąs­to, kad šia­me „teis­me“ di­džiau­sia baus­mė ski­ria­ma ne smur­tau­to­jui, o ma­žiems ir prieš įsta­ty­mą be­jė­giams vai­kams.

Be­lie­ka pri­dur­ti, jog dabar, kai istorija pasiekė apogėjų, Vai­ko teisių apsau­gos skyriaus pareigūnės pa­ga­liau žen­gė ra­cio­na­les­nį žings­nį – krei­pė­si į ra­jo­no apy­lin­kės pro­ku­ra­tū­rą, kad bū­tų pri­tai­ky­tos vai­kų ap­sau­gos prie­mo­nės.

Tai reiš­kia, jog iki teis­mo įta­ria­mas smur­ta­vi­mu jų tėvas bū­tų įpa­rei­go­tas gy­ven­ti at­ski­rai nuo šei­mos. Tik kyla klausimas, kodėl to nebuvo galima padaryti anksčiau.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas