„Santaka“ / Aš mačiau karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-09-04 10:28

Dalinkitės:  


Aš mačiau karą

Vaikystėje patirti karo įvy­kiai suk­rė­­tė ir iš­li­ko at­min­tyje

Au­gau že­mės ūkio dar­bi­nin­kų, va­di­na­mų ku­me­čiais, šei­mo­je. Ku­me­čiai bu­vo be­tur­čiai, gy­ven­da­vo dva­ruo­se ar­ba pas stam­bius ūki­nin­kus spe­cia­liai jiems pa­sta­ty­tuo­se na­muo­se, va­di­na­muo­se ku­me­ty­nuo­se. Žmo­nės dirb­da­vo už tei­sę ga­ny­ti kar­vę, pa­si­so­din­ti bul­vių, jie gau­da­vo su­tar­tą kie­kį grū­dų, pa­ša­rų, mal­kų ir kit­ko. Me­tų ga­le ku­me­čiai, ieš­ko­da­mi ge­res­nių są­ly­gų, daž­nai kel­da­vo­si į ki­tą vie­tą. Pri­si­me­nu, kaip gy­ve­no­me Mer­čių, Ša­pa­lų, Gud­kai­mio dva­ruo­se. Tė­vai mi­nė­da­vo dar Te­res­po­lės dva­rą, ku­ria­me gy­ve­no anks­čiau.

Ka­rui pra­si­dė­jus, gy­ve­no­me Si­ma­nė­liš­kių dva­re, esan­čia­me prie ge­le­žin­ke­lio, 6 km nuo Vil­ka­viš­kio. Ku­me­čiams bu­vo pa­sta­ty­ti trys na­mai, ku­rie tu­rė­jo sa­vo pa­va­di­ni­mus: Bra­vo­ras, Pa­ry­žius ir Uba­gy­nas. Po­nų na­mas va­di­no­si Pa­ka­jais. Mes su dar ke­lio­mis šei­mo­mis gy­ve­no­me Bra­vo­re.

Man ta­da bu­vo de­vy­ne­ri me­tai. At­min­ty­je iš­li­ko la­biau­siai su­kre­čian­tys įvy­kiai.

Pri­si­me­nu, kaip, atė­jus vo­kie­čiams, į dva­rą at­ve­žė daug jau­nų žy­dų tau­ty­bės mo­te­rų. Bu­vo va­sa­ra, tai jas iš­va­rė ra­vė­ti dva­ro run­ke­lių. Nep­ri­si­me­nu, kiek lai­ko jos čia iš­bu­vo, bet vie­ną ry­tą ke­lios atė­jo pas mus, at­ne­šė ir ati­da­vė mums gra­žių rū­bų. Dar pa­sa­kė, kad jas jau iš­ve­ža ir gal­būt su­šau­dys. Dau­giau mes jų ne­ma­tė­me.

Ka­dan­gi ma­mos bro­lis bu­vo suim­tas ir už­da­ry­tas Vil­ka­viš­kio ka­rei­vi­nė­se, tai ma­ma, paė­mu­si mais­to, išė­jo jo ap­lan­ky­ti. Bet jau ne­ra­do gy­vo, nes kar­tu su žy­dais bu­vo su­šau­dy­ta ne­ma­žai ir lie­tu­vių, tarp jų – ir vy­riau­sias ma­mos bro­lis Juo­zas Paukš­tys.

Vė­liau bu­vo at­va­ry­ta ru­sų be­lais­vių. Juos už­da­rė į ap­tva­rą, skir­tą ark­liams. Mes, dva­ro vai­kai, ėjo­me jų pa­žiū­rė­ti. Bu­vo šil­ta. Be­lais­viai ro­dė, kad no­ri ger­ti ir su­me­tė krū­vą ka­ti­liu­kų. Mes, paė­mę po du ka­ti­liu­kus į kiek­vie­ną ran­ką, ne­šė­me van­de­nį. Iš tos ap­tva­ro pu­sės, ku­ri bu­vo ar­čiau šu­li­nio, bu­dė­jęs vo­kie­čių sar­gy­bi­nis bu­vo la­bai pik­tas ir va­rė mus ša­lin. Tai mes ėjo­me daug to­liau, iš ki­tos ap­tva­ro pu­sės. Ten ki­tas sar­gy­bi­nis įleis­da­vo mus į ap­tva­ro vi­dų, kur ka­ti­liu­kus su van­de­niu su­dė­da­vo­me ant že­mės ir pa­si­trauk­da­vo­me. Ta­da leis­da­vo priei­ti be­lais­viams ir tą van­de­nį ger­ti. Taip ne­šio­da­vo­me vi­są die­ną, kol van­duo šu­li­ny pa­si­baig­da­vo, nes dva­re bu­vo daug ir vo­kie­čių ka­rei­vių, ku­rie van­de­nį, su­pil­tą į sta­ti­nę, vež­da­vo­si ark­liu. Po kiek lai­ko tuos be­lais­vius kaž­kur iš­va­rė.

Nep­ri­si­me­nu, ku­riais me­tais vo­kie­čiai, vil­kin­tys ru­do­mis uni­for­mo­mis, at­si­va­rė bū­rį vo­kie­čių mė­ly­no­mis uni­for­mo­mis. Šie bu­vo be ant­pe­čių. Sa­kė, kad tie vy­rai esą de­zer­ty­rai. Juos irgi varė iš run­ke­lių rau­ti žo­les. Žmo­nės kal­bė­jo, jog „ru­die­ji“ aniems ne­lei­do nė run­ke­lio la­po nu­si­skin­ti. Dar kal­bė­jo, kad tuos de­zer­ty­rus, iki pu­sės nu­si­ren­gu­sius, ver­tė glė­biais ne­šio­ti dy­gius us­nė­tus šiau­dus, bė­gio­ti po lau­ką kaip ka­ri­nė­se pra­ty­bo­se, vie­toj šau­tu­vų pa­siė­mus po sun­kią mal­kų pliaus­ką. Po kiek lai­ko ir jie vi­si din­go.

Kar­tą, ku­liant dva­ro ja­vus, į ma­ši­ną pė­dus lei­do toks Ka­val­čiu­kas. No­rė­da­mas su­truk­dy­ti vo­kie­čiams iš­vež­ti grū­dus, jis į ma­ši­ną įme­tė ak­me­nį ir ją su­ga­di­no. Ta­da žan­da­rai jį ir ki­tą ten dir­bu­sį jau­ną vai­ki­ną Vin­cą Lau­čių suė­mė, nu­ve­žė į Vil­ka­viš­kį ir mu­šė bei rei­ka­la­vo pri­si­pa­žin­ti, ku­ris įme­tė tą ak­me­nį. Kaž­kas pa­ta­rė pri­si­pa­žin­ti jau­nes­niam Lau­čiui, nes jis dar bu­vo ne­pil­na­me­tis. Taip jis ir pa­da­rė. Ta­da juos abu pa­lei­do.

Pri­si­me­nu, dva­re at­si­ra­do ru­sių mo­te­rų su vai­kais. Jos mums kar­tą ro­dė ne­di­de­les kny­ge­les, ku­rio­se bu­vo vaiz­duo­ja­mas Hit­le­ris su vai­kais ir gė­lė­mis.

Fron­tui ar­tė­jant, vo­kie­čiai gau­dė vy­rus, mer­gi­nas ir ver­tė juos va­ry­ti dva­ro kar­ves bei ki­tus gy­vu­lius į Vo­kie­ti­jos pu­sę. Mes su se­se­ri­mi, ku­riai bu­vo 16 me­tų, kaip tik bu­vo­me lau­ke ir ste­bė­jo­me, kas vyks­ta. Kai ne­to­li pa­si­ro­dė ka­rei­vis su au­to­ma­tu, se­suo iš­si­gan­do ir ėmė bėg­ti. Vo­kie­tis at­ki­šo gink­lą ir ėmė šauk­ti „halt!“ (stok!). Vi­si, ne­to­lie­se bu­vę, iš­si­gan­do­me. Ta­da toks Pleč­kai­tis, mo­kan­tis vo­kiš­kai, iš­pra­šė, kad jos, dar to­kios jau­nos, neim­tų va­ry­ti gy­vu­lių.

Net­ru­kus pra­si­dė­jo tik­ri bai­su­mai. Ūžė ir šau­dė. Nak­ti­mis lėk­tu­vai ka­bin­da­vo to­kias „lem­pas“, nuo ku­rių bū­da­vo švie­siau nei die­ną. Vy­rai bu­vo iš­ka­sę bun­ke­rius, tai mes juo­se lin­dė­da­vo­me die­ną ir nak­tį.

Vie­ną die­ną ma­ty­da­vo­me vo­kie­čių ka­rei­vius, o ki­tą die­ną jau bū­da­vo ru­sai. Ir taip nuo­lat kar­to­jo­si. Kar­tą su­grį­žę vo­kie­čiai mus vi­sus, dva­ro žmo­nes, iš­va­rė iš tų bun­ke­rių ir su­sta­tė ant ša­lia bu­vu­sio gi­laus grio­vio kran­to. Pa­ma­čiau kul­kos­vai­dį ir prie jo su­gu­lu­sius ka­rei­vius. Ma­niau, kad da­bar mus vi­sus iš­šau­dys. Bet vėl tas pa­ts Pleč­kai­tis su vo­kie­čiais pa­si­kal­bė­jo ir lie­pė vi­siems mums grei­tai pa­si­slėp­ti.

Ki­tą die­ną ne­to­li nuo mū­sų, ru­gių lau­ke, nu­kri­to ru­sų lėk­tu­vas. De­gė ir lėk­tu­vas, ir ru­giai ap­link jį. La­kū­nas, iš­šo­kęs su pa­ra­šiu­tu, at­bė­go prie mū­sų. Ru­sės mo­te­rys jį per­ren­gė. Nak­tį pa­si­ro­dė ru­sų ka­rei­viai ir lie­pė mums bėg­ti į jų pu­sę to­lyn nuo fron­to sa­ky­da­mi, kad čia bus di­de­lis mū­šis. Taip iš tik­rų­jų ir bu­vo. Kai bė­go­me, ap­link de­gė so­dy­bos, tan­kai, šau­dė pa­tran­kos, gu­lė­jo ka­rei­vių la­vo­nai. Bu­vo la­bai bai­su. Bė­go­me per kai­mus kaž­kur Pil­viš­kių link.

Pa­sit­rau­kus to­liau nuo Vil­ka­viš­kio, bu­vo ra­miau. Ten so­dy­bos bu­vo ne­su­de­gu­sios, tai mes, pa­bė­gė­liai, nak­vo­da­vo­me kluo­nuo­se. O pa­bė­gė­lių bu­vo daug, po ke­lias šei­mas kiek­vie­no­je so­dy­bo­je.

Fron­tui pa­si­stū­mė­jus į Vo­kie­ti­ją, mū­sų vy­rus pra­dė­jo im­ti į ta­ry­bi­nę ka­riuo­me­nę. Mes, Si­ma­nė­liš­kių dva­ro žmo­nės, bu­vo­me kaip vie­na šei­ma, to­dėl apie vi­sus ži­no­jo­me, dėl kiek­vie­no iš­gy­ve­no­me ir il­gai kiek­vie­ną pri­si­mi­nė­me. Išė­jo Jo­nas ir Vin­cas Bro­ke­riai – Jo­nas su­grį­žo, o Vin­cas žu­vo fron­te. Neg­rį­žo bro­liai Ka­pa­čins­kai ir bro­liai To­to­rai­čiai. Svai­niai Lau­cius ir An­ta­nai­tis grį­žo, bet ir vie­nas, ir ki­tas bu­vo ne­te­kę ko­jos. Pet­ras Šim­kai­tis grį­žo su­žeis­ta ran­ka. Tik Jus­ti­nas Mor­ke­vi­čius ir dar ke­li vy­rai su­grį­žo svei­ki.



Da­nu­tė STA­NEI­KAI­TĖ-KO­RIE­NĖ

Ky­bar­tie­tė






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas