„Santaka“ / Savaitgalio pašnekesiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-28 10:34

Dalinkitės:  


Al­gi­man­tui ir Edi­tai Če­kuo­liams šie me­tai bu­vo sėk­min­gi – abu iš­lei­do po kny­gą.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Savaitgalio pašnekesiai

Dangyra APANAVIČIENĖ

A. Če­kuo­lis: di­džiau­sias ma­lo­nu­mas – gy­ven­ti

„Al­gi­man­tas Če­kuo­lis yra iš tų žmo­nių, ku­rių svar­bą Lie­tu­vai su­pran­ta­me tik ta­da, kai jų jau ne­be­lie­ka. Ne pir­mą kar­tą taip at­si­tin­ka is­to­ri­jo­je ir tai nė­ra di­de­lė bė­da. Svar­bu – su­si­tik­ti su Al­gi­man­tu Če­kuo­liu da­bar, kol jis yra“, – ra­šo­ma vie­nos iš pa­sku­ti­nių­jų jo kny­gų „Po­kal­biai su Al­gi­man­tu Če­kuo­liu“ pra­tar­mė­je.

To­kia ga­li­my­bė – su­si­tik­ti – ne­ti­kė­tai pa­si­tai­kė vie­ną praei­tos sa­vai­tės po­pie­tę, kai ži­no­mas žur­na­lis­tas, ke­liau­to­jas, ra­šy­to­jas, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas įžen­gė pro re­dak­ci­jos ka­bi­ne­to du­ris ir žva­liai pa­si­svei­ki­no. Jį ly­dė­jo žmo­na Edi­ta, Vil­niaus uni­ver­si­te­te dir­ban­ti psi­cho­lo­gi­jos dės­ty­to­ja.

Ko­le­giš­kai už­su­kęs pa­bend­rau­ti Al­gi­man­tas ČE­KUO­LIS mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į ke­le­tą klau­si­mų.

– Ko­kie vė­jai Jus at­pū­tė į Su­val­ki­jos kraš­tą?

– Kaip ži­no­te, mėgs­tu ke­liau­ti. Pa­va­sa­rį ir ru­de­nį pa­pras­tai ke­liau­ju po už­sie­nio ša­lis, o bir­že­lį, lie­pą, rugp­jū­tį pa­lie­ku Lie­tu­vai.

Bu­vo­me Mo­lė­tuo­se, ma­no tė­vo gim­ti­nė­je, Ne­rin­go­je, į Vil­nių grį­žo­me dėl Bal­ti­jos ke­lio. Už­su­ko­me ir į Su­val­ki­ją – ma­no žmo­na yra pu­siau su­val­kie­tė: Edi­tos ma­ma ki­lu­si iš Ma­ri­jam­po­lės, trum­pai gy­ve­no Ky­bar­tuo­se.

– Ruo­šia­tės į Bal­ti­jos ke­lią? (Po­kal­bis vy­ko prieš rugp­jū­čio 23-ią­ją – red. pa­sta­ba).

– No­riu sa­vo se­no­je vie­to­je ta­me ke­ly­je pa­sto­vė­ti.

Bal­ti­jos ke­lias – uni­ka­lus pa­sau­li­nio mas­te­lio reiš­ki­nys. Ir ne dėl to, kad tas ke­lias il­gas – ga­li­ma nu­ties­ti ir dar il­ges­nį. Uni­ka­lus tuo, kad jis bu­vo mū­sų tau­tos spon­ta­niš­ko vie­nin­gu­mo ke­lias. Išė­jo­me vi­si kaip vie­nas. Na, bu­vo žmo­nių, ku­rie gal­būt ne­ga­lė­jo ar ne­sup­ra­to is­to­ri­jos, tos aki­mir­kos svar­bos. Juk is­to­ri­ja pro mus te­ka kaip lai­kas, ir kar­tais mums at­ro­do, kad nie­kas ne­vyks­ta. Tik pa­skui pra­de­di vis­ką su­pras­ti ir įver­tin­ti.

Vis dėl­to pen­kias­de­šimt me­tų Lie­tu­va bu­vo oku­puo­ta, kai ku­rie žmo­nės tam, kad iš­lik­tų, bu­vo pri­vers­ti kai­ta­lio­ti sa­vo vei­dus, iš­si­vers­ti kaip kai­li­nių ran­ko­vė... Ta­čiau ne­rei­kia sku­bė­ti jų smerk­ti.

Ži­no­me, kad pa­sku­ti­niai­siais re­zis­ten­ci­jos me­tais kai ku­rie su­gau­ti par­ti­za­nų va­dai bu­vo ap­suk­ti ir pa­siųs­ti at­gal į miš­ką gau­dy­ti sa­vo bro­lių. Kaip mes į juos šian­dien žiū­rė­si­me: kaip į par­ti­za­nus ar kaip į iš­da­vi­kus? Tai per daug su­dė­tin­gi da­ly­kai.

– Sto­vė­jo­te prie Są­jū­džio iš­ta­kų. Šian­dien kal­ba­te be di­de­lio en­tu­ziaz­mo.

– Daž­nai man sa­ko: tai kur tas en­tu­ziaz­mas din­go? O aš į klau­si­mą taip pat at­sa­kau kau­si­mu: kiek me­tų esi iš­te­kė­ju­si ar­ba ve­dęs? At­sa­ko: dvi­de­šimt. Ta­da klau­siu: ar daug to en­tu­ziaz­mo li­kę? – pa­šne­ko­vas links­mai nu­si­juo­kia. – Te­ka nor­ma­lus gy­ve­ni­mas – su džiaugs­mais ir bė­do­mis, ne di­des­nė­mis nei ki­tur.

– Ką ma­no­te apie šian­die­ni­nę eko­no­mi­nę Lie­tu­vos si­tua­ci­ją?

– Vi­si tie da­ly­kai dėl kri­zių, eko­no­mi­kos yra taip pat neats­pė­ja­mi, kaip oras be kom­piu­te­rio. La­bai įdė­miai skai­tau vi­sas pro­gno­zes, bet jos to­kios skir­tin­gos, kad nie­ko ne­ga­li ži­no­ti. Juk tai yra sti­chi­ja. O su­val­dy­ti sti­chi­ją – neį­ma­no­ma.

Ga­li­me įves­ti vals­ty­bės kont­ro­lę – ir ką mes tu­rė­si­me? So­cia­liz­mą. Pui­kiai ži­no­me, kaip so­cia­liz­mas vei­kia. Ka­pi­ta­liz­mas ir­gi tu­ri sa­vo pa­ki­li­mų ir kri­ti­mų, bet ne­tgi pa­ti blo­giau­sia ka­pi­ta­liz­mo die­na yra ge­res­nė, kū­ry­bin­ges­nė, tur­tin­ges­nė už pa­čią ge­riau­sią so­vie­ti­nę die­ną.

– Tą Jūs pui­kiai ži­no­jo­te ir so­cia­liz­mo lai­kais, kai dau­ge­lis dar net ne­tu­rė­jo su­pra­ti­mo, kas tai yra ka­pi­ta­liz­mas.

– Ypač ge­rai ži­no­jau, nes 18 me­tų dir­bau už­sie­ny­je. Atsk­ren­du, tar­ki­me, iš Li­sa­bo­nos per Mask­vą į Vil­nių ir ma­tau, ko­kie žmo­nės niū­rūs, pa­var­gu­siais vei­dais, ne­žiū­ri vie­nas ki­tam į akis. Grįž­tu at­gal į už­sie­nį – vėl prie­šin­gas vaiz­das. Aš tai iš­gy­ve­nau, ir man rei­kė­jo ne tik tuos jaus­mus slėp­ti, bet ir sa­vy­je nai­kin­ti. Ki­taip ta­riant, slo­pi­nau svei­ką pro­tą – to­kia bu­vo pri­si­tai­ky­mo kai­na.

Kai kas gal­būt gal­vo­jo, kad gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas už­sie­ny­je vyk­džiau slap­tas už­duo­tis. Aš slap­to dar­bo ne­dir­bau. Ir štai ko­dėl: ma­no po­stas bu­vo per daug aukš­tas. Tuo me­tu bu­vau APN (Agenst­vo pe­čia­ti „No­vos­ti“) biu­ro ve­dė­jas.

Kaip aš tą dar­bą ga­vau? Nau­jai įsteig­tam APN biu­rui rei­kė­jo 10 žmo­nių, bet tiek tuo­me­ti­nė Lietuvos val­džia ne­su­ra­do. Aš ti­kau dėl la­bai pa­pras­tos prie­žas­ties: bu­vau bai­gęs ins­ti­tu­tą Mask­vo­je, tad ne tik ge­rai mo­kė­jau ru­sų kal­bą, bet ir ra­šiau ru­siš­kai taip, kaip lie­tu­viš­kai.

Be to, mo­kė­jau (ir te­be­mo­ku) dar ko­kias try­li­ka už­sie­nio kal­bų. Tų, ku­rio­mis ga­liu kal­bė­ti, ra­šy­ti, da­ly­vau­ti dis­ku­si­jo­se, per­skai­ty­ti pa­skai­tą, mo­ku tik še­šias. O ki­to­mis ga­liu su­si­kal­bė­ti, laik­raš­tį pa­skai­ty­ti.

– Ar kal­bų mo­ky­ma­sis – Jū­sų lais­va­lai­kio po­mė­gis?

– Tik iš ša­lies at­ro­do, kad kal­bų mo­kė­ji­mas – tai kaž­kas fan­tas­tiš­ko. Bet jei žmo­gus mo­ka bent vie­ną, sa­ky­si­me, ro­ma­nų kal­bą – is­pa­nų ar po­rtu­ga­lų, ta­da pran­cū­zų kal­ba atei­na sa­vai­me. Jos juk pa­na­šios – taip, kaip lie­tu­vių ir lat­vių. Mo­kant ru­sų kal­bą, tru­pu­tį pa­si­mo­kius ga­li­ma iš­mok­ti ir len­kų. O iš­mo­kus dvi sla­vų kal­bas jau po pir­mo­jo alaus bo­ka­lo ga­li­ma su­si­kal­bė­ti ir če­kiš­kai, po to – ir kroa­tų, ma­ke­do­nų kal­bo­mis bei pan.

Kai ten­ka gy­ven­ti už­sie­nio ša­ly­je, kal­bos iš­moks­ta­ma ar­ba bent pra­moks­ta­ma la­bai na­tū­ra­liai.

– Tai, ką pa­ti­ria­te ke­lio­nių me­tu, pa­pras­tai už­ra­šo­te sa­vo kny­go­se. Kiek esa­te jų iš­lei­dęs?

– Šie me­tai la­bai sėk­min­gi ir man, ir Če­kuo­lie­nei. Išė­jo pir­mo­ji au­to­ri­nė Edi­tos kny­ga ir vie­nuo­lik­to­ji ma­no. Abi kny­gos yra la­biau­siai per­ka­mų są­ra­še. Net­ru­kus iš­lei­siu dar vie­ną kny­gą.

Ma­to­te, mū­sų, žur­na­lis­tų, pro­fe­si­ja nė­ra jau to­kia „pa­stur­la­ki­nė“. Jei­gu pa­si­sten­gia­me ir 14 va­lan­dų per pa­rą pa­dir­ba­me, tai kaž­ką ir pa­da­ro­me.

– Jūs dir­ba­te ke­tu­rio­li­ka va­lan­dų... Aš tai tik­rai tiek ne­dir­bu, – šyp­so­da­ma­si iro­ni­za­vo ša­lia vi­są lai­ką sė­dė­ju­si ir įdė­miai sa­vo vy­ro klau­siu­si Edi­ta Če­kuo­lie­nė.

Pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl į ar­ti­mą žmo­gų krei­pia­si žo­džiu „jūs“, E. Če­kuo­lie­nė klau­sia­mai pa­žiū­rė­jo į sa­vo vy­rą.

– Pir­ma, mes taip nu­ta­rė­me. Ir man, ir Edi­tai tai yra ant­ros ve­dy­bos, tad abu ži­no­me, kaip leng­va su­si­bar­ti ir įskau­din­ti ki­tą žmo­gų. Ka­da tu­ji­ni, bet ko­kie kie­ti žo­džiai tam­pa dvi­gu­bai kie­tes­ni. Pa­sa­ky­mas „eik tu švilpt“ nu­skam­bė­tų la­bai gru­biai, o pa­sa­ky­ti „ei­kit jūs švilp­ti“ – ne­tgi ma­lo­nu, – paaiš­ki­no A. Če­kuo­lis. – Ant­ra, šis krei­pi­nys atė­jęs ir iš ma­no mo­ti­nos ba­jo­riš­kų šak­nų. Bet, pa­ti­kė­ki­te, bū­na si­tua­ci­jų, ka­da mes vie­nas ki­tą tu­ji­na­me. Tik ne­klaus­ki­te, ka­da tai bū­na, nes mes neat­sa­ky­si­me.

Tuo me­tu po­nia Edi­ta jau niuk­sė­jo vy­rui į šo­ną, pri­min­da­ma, kad vieš­na­gei skir­tas lai­kas bai­gė­si ir jie tu­rį bū­ti ki­to­je vie­to­je.

– Ei­ki­te, Edi­ta, ir už­ves­ki­te ma­ši­ną, – ties­da­mas rak­te­lius drau­giš­kai nu­si­šyp­so­jo pa­šne­ko­vas ir at­sa­kė į po­rą pa­sku­ti­nių klau­si­mų.

– Ar lai­dą „Po­kal­biai su Al­gi­man­tu Če­kuo­liu“ žiū­ro­vai ma­tys ir šį se­zo­ną?

– Taip, ji ir to­liau bus ro­do­ma sek­ma­die­niais, pa­na­šiu lai­ku.

Be­je, ne­se­niai at­ka­siau, kad esu du­kart pa­sau­lio re­kor­di­nin­kas.

Kai dir­bau „Gim­to­jo kraš­to“ re­dak­ci­jo­je, laik­raš­tis apo­gė­jaus me­tu tu­rė­jo 400 tūks­tan­čių eg­zemp­lio­rių ti­ra­žą. Pa­da­li­jus gy­ven­to­jų skai­čiui, „Gim­ta­sis kraš­tas“ bu­vo po­pu­lia­riau­sias pe­rio­di­nis lei­di­nys pa­sau­ly­je. De­vy­niems Lie­tu­vos žmo­nėms tek­da­vo vie­nas eg­zemp­lio­rius, įskai­tant vai­kus, kū­di­kius ir gy­ven­to­jus, ne­kal­ban­čius lie­tu­viš­kai. Pa­gal šį ro­dik­lį bu­vo­me ap­len­kę net ir „Niu­jork taims“ laik­raš­tį. Šis re­kor­das lig šiol ne­su­muš­tas.

Ant­ras ma­no re­kor­das – ir­gi ne ma­žiau įspū­din­gas. Esu vy­riau­sias am­žiu­mi – ne­sa­kau se­niau­sias – te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas pa­sau­ly­je. Be po­ros mė­ne­sių man – 78-eri. Gar­su­sis ame­ri­kie­čių TV po­kal­bių šou ve­dė­jas La­ris Kin­gas, paly­gi­n-ti su ma­ni­mi, – vai­kas, nes jam – sep­ty­nias­de­šimt tre­ji. Gal­būt dėl to ma­ne ir lai­ko te­le­vi­zi­jo­je – kaip ži­lą „zub­rą“...

– Atsk­leis­ki­te sa­vo žva­lu­mo ir jau­nat­viš­ku­mo pa­slap­tį.

– Pir­mo­ji tai­syk­lė: ne­žiū­rė­ti į ka­len­do­rių ir ne­skai­čiuo­ti sa­vo me­tų. Ant­ra – rei­kia ne­nus­to­ti dirb­ti. Tre­čia – ne­ga­li­ma nu­sto­ti my­lė­ti. O svar­biau­sia – ne­su­vys­ty­ti sa­vęs per anks­ti, ne­pa­gul­dy­ti į lop­šį, ku­ris iš kar­to tam­pa „gra­bu“.

Kiek­vie­ną ry­tą da­rau mankš­tą, po to prau­siuo­si po šal­tu ir šil­tu du­šu bei ma­žai val­gau.

– Bet juk sun­ku at­si­sa­ky­ti to­kio gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mo...

– Taip, bet juk dar di­des­nis ma­lo­nu­mas – gy­ven­ti.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas