„Santaka“ / Savaitgalio pašnekesiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-28 10:34

Dalinkitės:  


Al­gi­man­tui ir Edi­tai Če­kuo­liams šie me­tai bu­vo sėk­min­gi – abu iš­lei­do po kny­gą.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Savaitgalio pašnekesiai

Dangyra APANAVIČIENĖ

A. Če­kuo­lis: di­džiau­sias ma­lo­nu­mas – gy­ven­ti

„Al­gi­man­tas Če­kuo­lis yra iš tų žmo­nių, ku­rių svar­bą Lie­tu­vai su­pran­ta­me tik ta­da, kai jų jau ne­be­lie­ka. Ne pir­mą kar­tą taip at­si­tin­ka is­to­ri­jo­je ir tai nė­ra di­de­lė bė­da. Svar­bu – su­si­tik­ti su Al­gi­man­tu Če­kuo­liu da­bar, kol jis yra“, – ra­šo­ma vie­nos iš pa­sku­ti­nių­jų jo kny­gų „Po­kal­biai su Al­gi­man­tu Če­kuo­liu“ pra­tar­mė­je.

To­kia ga­li­my­bė – su­si­tik­ti – ne­ti­kė­tai pa­si­tai­kė vie­ną praei­tos sa­vai­tės po­pie­tę, kai ži­no­mas žur­na­lis­tas, ke­liau­to­jas, ra­šy­to­jas, te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas įžen­gė pro re­dak­ci­jos ka­bi­ne­to du­ris ir žva­liai pa­si­svei­ki­no. Jį ly­dė­jo žmo­na Edi­ta, Vil­niaus uni­ver­si­te­te dir­ban­ti psi­cho­lo­gi­jos dės­ty­to­ja.

Ko­le­giš­kai už­su­kęs pa­bend­rau­ti Al­gi­man­tas ČE­KUO­LIS mie­lai su­ti­ko at­sa­ky­ti į ke­le­tą klau­si­mų.

– Ko­kie vė­jai Jus at­pū­tė į Su­val­ki­jos kraš­tą?

– Kaip ži­no­te, mėgs­tu ke­liau­ti. Pa­va­sa­rį ir ru­de­nį pa­pras­tai ke­liau­ju po už­sie­nio ša­lis, o bir­že­lį, lie­pą, rugp­jū­tį pa­lie­ku Lie­tu­vai.

Bu­vo­me Mo­lė­tuo­se, ma­no tė­vo gim­ti­nė­je, Ne­rin­go­je, į Vil­nių grį­žo­me dėl Bal­ti­jos ke­lio. Už­su­ko­me ir į Su­val­ki­ją – ma­no žmo­na yra pu­siau su­val­kie­tė: Edi­tos ma­ma ki­lu­si iš Ma­ri­jam­po­lės, trum­pai gy­ve­no Ky­bar­tuo­se.

– Ruo­šia­tės į Bal­ti­jos ke­lią? (Po­kal­bis vy­ko prieš rugp­jū­čio 23-ią­ją – red. pa­sta­ba).

– No­riu sa­vo se­no­je vie­to­je ta­me ke­ly­je pa­sto­vė­ti.

Bal­ti­jos ke­lias – uni­ka­lus pa­sau­li­nio mas­te­lio reiš­ki­nys. Ir ne dėl to, kad tas ke­lias il­gas – ga­li­ma nu­ties­ti ir dar il­ges­nį. Uni­ka­lus tuo, kad jis bu­vo mū­sų tau­tos spon­ta­niš­ko vie­nin­gu­mo ke­lias. Išė­jo­me vi­si kaip vie­nas. Na, bu­vo žmo­nių, ku­rie gal­būt ne­ga­lė­jo ar ne­sup­ra­to is­to­ri­jos, tos aki­mir­kos svar­bos. Juk is­to­ri­ja pro mus te­ka kaip lai­kas, ir kar­tais mums at­ro­do, kad nie­kas ne­vyks­ta. Tik pa­skui pra­de­di vis­ką su­pras­ti ir įver­tin­ti.

Vis dėl­to pen­kias­de­šimt me­tų Lie­tu­va bu­vo oku­puo­ta, kai ku­rie žmo­nės tam, kad iš­lik­tų, bu­vo pri­vers­ti kai­ta­lio­ti sa­vo vei­dus, iš­si­vers­ti kaip kai­li­nių ran­ko­vė... Ta­čiau ne­rei­kia sku­bė­ti jų smerk­ti.

Ži­no­me, kad pa­sku­ti­niai­siais re­zis­ten­ci­jos me­tais kai ku­rie su­gau­ti par­ti­za­nų va­dai bu­vo ap­suk­ti ir pa­siųs­ti at­gal į miš­ką gau­dy­ti sa­vo bro­lių. Kaip mes į juos šian­dien žiū­rė­si­me: kaip į par­ti­za­nus ar kaip į iš­da­vi­kus? Tai per daug su­dė­tin­gi da­ly­kai.

– Sto­vė­jo­te prie Są­jū­džio iš­ta­kų. Šian­dien kal­ba­te be di­de­lio en­tu­ziaz­mo.

– Daž­nai man sa­ko: tai kur tas en­tu­ziaz­mas din­go? O aš į klau­si­mą taip pat at­sa­kau kau­si­mu: kiek me­tų esi iš­te­kė­ju­si ar­ba ve­dęs? At­sa­ko: dvi­de­šimt. Ta­da klau­siu: ar daug to en­tu­ziaz­mo li­kę? – pa­šne­ko­vas links­mai nu­si­juo­kia. – Te­ka nor­ma­lus gy­ve­ni­mas – su džiaugs­mais ir bė­do­mis, ne di­des­nė­mis nei ki­tur.

– Ką ma­no­te apie šian­die­ni­nę eko­no­mi­nę Lie­tu­vos si­tua­ci­ją?

– Vi­si tie da­ly­kai dėl kri­zių, eko­no­mi­kos yra taip pat neats­pė­ja­mi, kaip oras be kom­piu­te­rio. La­bai įdė­miai skai­tau vi­sas pro­gno­zes, bet jos to­kios skir­tin­gos, kad nie­ko ne­ga­li ži­no­ti. Juk tai yra sti­chi­ja. O su­val­dy­ti sti­chi­ją – neį­ma­no­ma.

Ga­li­me įves­ti vals­ty­bės kont­ro­lę – ir ką mes tu­rė­si­me? So­cia­liz­mą. Pui­kiai ži­no­me, kaip so­cia­liz­mas vei­kia. Ka­pi­ta­liz­mas ir­gi tu­ri sa­vo pa­ki­li­mų ir kri­ti­mų, bet ne­tgi pa­ti blo­giau­sia ka­pi­ta­liz­mo die­na yra ge­res­nė, kū­ry­bin­ges­nė, tur­tin­ges­nė už pa­čią ge­riau­sią so­vie­ti­nę die­ną.

– Tą Jūs pui­kiai ži­no­jo­te ir so­cia­liz­mo lai­kais, kai dau­ge­lis dar net ne­tu­rė­jo su­pra­ti­mo, kas tai yra ka­pi­ta­liz­mas.

– Ypač ge­rai ži­no­jau, nes 18 me­tų dir­bau už­sie­ny­je. Atsk­ren­du, tar­ki­me, iš Li­sa­bo­nos per Mask­vą į Vil­nių ir ma­tau, ko­kie žmo­nės niū­rūs, pa­var­gu­siais vei­dais, ne­žiū­ri vie­nas ki­tam į akis. Grįž­tu at­gal į už­sie­nį – vėl prie­šin­gas vaiz­das. Aš tai iš­gy­ve­nau, ir man rei­kė­jo ne tik tuos jaus­mus slėp­ti, bet ir sa­vy­je nai­kin­ti. Ki­taip ta­riant, slo­pi­nau svei­ką pro­tą – to­kia bu­vo pri­si­tai­ky­mo kai­na.

Kai kas gal­būt gal­vo­jo, kad gy­ven­da­mas ir dirb­da­mas už­sie­ny­je vyk­džiau slap­tas už­duo­tis. Aš slap­to dar­bo ne­dir­bau. Ir štai ko­dėl: ma­no po­stas bu­vo per daug aukš­tas. Tuo me­tu bu­vau APN (Agenst­vo pe­čia­ti „No­vos­ti“) biu­ro ve­dė­jas.

Kaip aš tą dar­bą ga­vau? Nau­jai įsteig­tam APN biu­rui rei­kė­jo 10 žmo­nių, bet tiek tuo­me­ti­nė Lietuvos val­džia ne­su­ra­do. Aš ti­kau dėl la­bai pa­pras­tos prie­žas­ties: bu­vau bai­gęs ins­ti­tu­tą Mask­vo­je, tad ne tik ge­rai mo­kė­jau ru­sų kal­bą, bet ir ra­šiau ru­siš­kai taip, kaip lie­tu­viš­kai.

Be to, mo­kė­jau (ir te­be­mo­ku) dar ko­kias try­li­ka už­sie­nio kal­bų. Tų, ku­rio­mis ga­liu kal­bė­ti, ra­šy­ti, da­ly­vau­ti dis­ku­si­jo­se, per­skai­ty­ti pa­skai­tą, mo­ku tik še­šias. O ki­to­mis ga­liu su­si­kal­bė­ti, laik­raš­tį pa­skai­ty­ti.

– Ar kal­bų mo­ky­ma­sis – Jū­sų lais­va­lai­kio po­mė­gis?

– Tik iš ša­lies at­ro­do, kad kal­bų mo­kė­ji­mas – tai kaž­kas fan­tas­tiš­ko. Bet jei žmo­gus mo­ka bent vie­ną, sa­ky­si­me, ro­ma­nų kal­bą – is­pa­nų ar po­rtu­ga­lų, ta­da pran­cū­zų kal­ba atei­na sa­vai­me. Jos juk pa­na­šios – taip, kaip lie­tu­vių ir lat­vių. Mo­kant ru­sų kal­bą, tru­pu­tį pa­si­mo­kius ga­li­ma iš­mok­ti ir len­kų. O iš­mo­kus dvi sla­vų kal­bas jau po pir­mo­jo alaus bo­ka­lo ga­li­ma su­si­kal­bė­ti ir če­kiš­kai, po to – ir kroa­tų, ma­ke­do­nų kal­bo­mis bei pan.

Kai ten­ka gy­ven­ti už­sie­nio ša­ly­je, kal­bos iš­moks­ta­ma ar­ba bent pra­moks­ta­ma la­bai na­tū­ra­liai.

– Tai, ką pa­ti­ria­te ke­lio­nių me­tu, pa­pras­tai už­ra­šo­te sa­vo kny­go­se. Kiek esa­te jų iš­lei­dęs?

– Šie me­tai la­bai sėk­min­gi ir man, ir Če­kuo­lie­nei. Išė­jo pir­mo­ji au­to­ri­nė Edi­tos kny­ga ir vie­nuo­lik­to­ji ma­no. Abi kny­gos yra la­biau­siai per­ka­mų są­ra­še. Net­ru­kus iš­lei­siu dar vie­ną kny­gą.

Ma­to­te, mū­sų, žur­na­lis­tų, pro­fe­si­ja nė­ra jau to­kia „pa­stur­la­ki­nė“. Jei­gu pa­si­sten­gia­me ir 14 va­lan­dų per pa­rą pa­dir­ba­me, tai kaž­ką ir pa­da­ro­me.

– Jūs dir­ba­te ke­tu­rio­li­ka va­lan­dų... Aš tai tik­rai tiek ne­dir­bu, – šyp­so­da­ma­si iro­ni­za­vo ša­lia vi­są lai­ką sė­dė­ju­si ir įdė­miai sa­vo vy­ro klau­siu­si Edi­ta Če­kuo­lie­nė.

Pa­si­tei­ra­vus, ko­dėl į ar­ti­mą žmo­gų krei­pia­si žo­džiu „jūs“, E. Če­kuo­lie­nė klau­sia­mai pa­žiū­rė­jo į sa­vo vy­rą.

– Pir­ma, mes taip nu­ta­rė­me. Ir man, ir Edi­tai tai yra ant­ros ve­dy­bos, tad abu ži­no­me, kaip leng­va su­si­bar­ti ir įskau­din­ti ki­tą žmo­gų. Ka­da tu­ji­ni, bet ko­kie kie­ti žo­džiai tam­pa dvi­gu­bai kie­tes­ni. Pa­sa­ky­mas „eik tu švilpt“ nu­skam­bė­tų la­bai gru­biai, o pa­sa­ky­ti „ei­kit jūs švilp­ti“ – ne­tgi ma­lo­nu, – paaiš­ki­no A. Če­kuo­lis. – Ant­ra, šis krei­pi­nys atė­jęs ir iš ma­no mo­ti­nos ba­jo­riš­kų šak­nų. Bet, pa­ti­kė­ki­te, bū­na si­tua­ci­jų, ka­da mes vie­nas ki­tą tu­ji­na­me. Tik ne­klaus­ki­te, ka­da tai bū­na, nes mes neat­sa­ky­si­me.

Tuo me­tu po­nia Edi­ta jau niuk­sė­jo vy­rui į šo­ną, pri­min­da­ma, kad vieš­na­gei skir­tas lai­kas bai­gė­si ir jie tu­rį bū­ti ki­to­je vie­to­je.

– Ei­ki­te, Edi­ta, ir už­ves­ki­te ma­ši­ną, – ties­da­mas rak­te­lius drau­giš­kai nu­si­šyp­so­jo pa­šne­ko­vas ir at­sa­kė į po­rą pa­sku­ti­nių klau­si­mų.

– Ar lai­dą „Po­kal­biai su Al­gi­man­tu Če­kuo­liu“ žiū­ro­vai ma­tys ir šį se­zo­ną?

– Taip, ji ir to­liau bus ro­do­ma sek­ma­die­niais, pa­na­šiu lai­ku.

Be­je, ne­se­niai at­ka­siau, kad esu du­kart pa­sau­lio re­kor­di­nin­kas.

Kai dir­bau „Gim­to­jo kraš­to“ re­dak­ci­jo­je, laik­raš­tis apo­gė­jaus me­tu tu­rė­jo 400 tūks­tan­čių eg­zemp­lio­rių ti­ra­žą. Pa­da­li­jus gy­ven­to­jų skai­čiui, „Gim­ta­sis kraš­tas“ bu­vo po­pu­lia­riau­sias pe­rio­di­nis lei­di­nys pa­sau­ly­je. De­vy­niems Lie­tu­vos žmo­nėms tek­da­vo vie­nas eg­zemp­lio­rius, įskai­tant vai­kus, kū­di­kius ir gy­ven­to­jus, ne­kal­ban­čius lie­tu­viš­kai. Pa­gal šį ro­dik­lį bu­vo­me ap­len­kę net ir „Niu­jork taims“ laik­raš­tį. Šis re­kor­das lig šiol ne­su­muš­tas.

Ant­ras ma­no re­kor­das – ir­gi ne ma­žiau įspū­din­gas. Esu vy­riau­sias am­žiu­mi – ne­sa­kau se­niau­sias – te­le­vi­zi­jos lai­dų ve­dė­jas pa­sau­ly­je. Be po­ros mė­ne­sių man – 78-eri. Gar­su­sis ame­ri­kie­čių TV po­kal­bių šou ve­dė­jas La­ris Kin­gas, paly­gi­n-ti su ma­ni­mi, – vai­kas, nes jam – sep­ty­nias­de­šimt tre­ji. Gal­būt dėl to ma­ne ir lai­ko te­le­vi­zi­jo­je – kaip ži­lą „zub­rą“...

– Atsk­leis­ki­te sa­vo žva­lu­mo ir jau­nat­viš­ku­mo pa­slap­tį.

– Pir­mo­ji tai­syk­lė: ne­žiū­rė­ti į ka­len­do­rių ir ne­skai­čiuo­ti sa­vo me­tų. Ant­ra – rei­kia ne­nus­to­ti dirb­ti. Tre­čia – ne­ga­li­ma nu­sto­ti my­lė­ti. O svar­biau­sia – ne­su­vys­ty­ti sa­vęs per anks­ti, ne­pa­gul­dy­ti į lop­šį, ku­ris iš kar­to tam­pa „gra­bu“.

Kiek­vie­ną ry­tą da­rau mankš­tą, po to prau­siuo­si po šal­tu ir šil­tu du­šu bei ma­žai val­gau.

– Bet juk sun­ku at­si­sa­ky­ti to­kio gy­ve­ni­mo ma­lo­nu­mo...

– Taip, bet juk dar di­des­nis ma­lo­nu­mas – gy­ven­ti.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas