„Santaka“ / Pareigos netrukdo širdžiai mieliems užsiėmimams

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-26 22:38

Dalinkitės:  


Žolynais papuoštame Leonardos Gaurylienės kieme per Žolinę rinkosi bendruomenės nariai.

Autorės nuotr.


Pareigos netrukdo širdžiai mieliems užsiėmimams

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Di­džių­jų Šel­vių kai­mo bend­ruo­me­nės ad­re­sas – jos pir­mi­nin­kės Leo­nar­dos Gau­ry­lie­nės na­mai Sto­ties gat­vė­je. Čia, ne­di­de­lia­me kie­me­ly­je, prieš ket­ver­tą me­tų per Žo­li­nę ir už­si­mez­gė pir­mie­ji bend­ruo­me­niš­ku­mo pum­pu­rai.

Įsip­ra­šy­ti į sve­čius pas nuo­lat už­siė­mu­sią mo­te­rį ne­bu­vo leng­va. Ta­čiau, ati­dė­ju­si į ša­lį ki­tus dar­bus, Leo­nar­da sky­rė lai­ko po­kal­biui.

Žo­ly­nais iš­puoš­tas kie­mas liu­di­jo, kad ne­se­niai čia vy­ko šven­tė.

– Tai­gi Žo­li­nes šven­tė­me, – šyp­so­jo­si Leo­nar­da. – Ši šven­tė kar­tu yra ir mū­sų bend­ruo­me­nės gim­ta­die­nis.

Bū­tent šios šven­tės me­tu, kai sa­vo kai­mui kie­me ro­dė pir­mą­jį pa­čios pa­sta­ty­tą spek­tak­lį „Pas­ku­bė­jo“, Leo­nar­da su­pra­to, kad tie žmo­nės, ku­rie da­bar sė­di ant suo­lų ir lau­kia vai­di­ni­mo, ga­lė­tų su­si­bur­ti į bend­ruo­me­nę. Pa­siū­ly­mas bu­vo priim­tas su džiaugs­mu, o spek­tak­lio „re­ži­so­rė“, mė­gė­jų teat­ro tru­pės „Ker­tė“ įkū­rė­ja Leo­nar­da Gau­ry­lie­nė iš­rink­ta bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­ke.

Ke­le­tą me­tų ei­nan­ti šias pa­rei­gas mo­te­ris su­ge­bė­jo ap­link sa­ve su­bur­ti per 60 žmo­nių. Di­džių­jų Šel­vių kai­mo gy­ven­vie­tė­je iš vi­so yra apie še­šias­de­šimt na­mų. Tie­sa, bend­ruo­me­nei pri­klau­so ir žmo­nės, gy­ve­nan­tys ki­to­je ge­le­žin­ke­lio pu­sė­je. Nors pa­gal nau­ją ad­mi­nist­ra­ci­nį su­skirs­ty­mą ten jau yra Ma­žų­jų Šel­vių te­ri­to­ri­ja, žmo­nės vis vien pri­pra­tę prie se­nų­jų tra­di­ci­jų. Tad ir bend­ruo­me­nės or­ga­ni­zuo­ja­mo­se šven­tė­se da­ly­vau­ja abie­jų se­niū­ni­jų (Šei­me­nos ir Klau­su­čių), ku­rioms pri­klau­so kai­mai, se­niū­nai.

Bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kė sa­kė la­bai my­lin­ti sa­vo kai­mą ir jo žmo­nes, to­dėl ir grį­žu­si čia po stu­di­jų ir dar­bų Kau­ne. Pa­sak Leo­nar­dos, čia iš­si­pil­do vi­sos jos sva­jo­nės.

Sa­vo ener­gi­ja ir en­tu­ziaz­mu vi­sa­da ste­bi­nan­ti mo­te­ris už­sii­ma ne tik sa­vo kai­mo rei­ka­lais ir spek­tak­lių re­ži­sa­vi­mu. Ji taip pat yra ir Vil­ka­viš­kio mies­to bend­ruo­me­nės ta­ry­bos na­rė, mat da­lį lai­ko gy­ve­na mies­te. L. Gau­ry­lie­nė ku­ria ei­les ir net tu­ri... es­pe­ran­to kal­bos ser­ti­fi­ka­tą, ku­ris įga­li­na ją šios kal­bos mo­ky­ti ki­tus. Tai – vie­na iš Leo­nar­dos sva­jo­nių, ku­ri, kaip ji pa­ti sa­ko, iš­si­pil­dė tik se­nat­vė­je. Mat veik­li mo­te­ris vi­sa­da no­rė­ju­si mo­ky­to­jau­ti, bet anks­čiau jai bū­ti mo­ky­to­ja ne­te­ko. Tad prieš ke­le­tą me­tų Ro­ter­da­me vil­ka­viš­kie­tė bai­gė tarp­tau­ti­nį es­pe­ran­to kal­bos ins­ti­tu­tą ir įgi­jo šios kal­bos mo­ky­to­jo ser­ti­fi­ka­tą. Eg­za­mi­nus Leo­nar­da lai­kė Zag­re­be. Bai­gu­si moks­lus, šios dirb­ti­nės kal­bos mo­ky­to­ja pen­ke­rius me­tus tu­rė­jo es­pe­ran­to bū­re­lį „Auš­ros“ vi­du­ri­nė­je mo­kyk­lo­je.

Teat­ras – dar vie­na bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės sva­jo­nė. Leo­nar­da sa­kė, jog gy­ven­da­ma Kau­ne ne­pra­leis­da­vo nė vie­no spek­tak­lio prem­je­ros. Mo­te­rį vi­sa­da trau­kė sce­na. Ji ir pa­ti yra ne­blo­ga skai­to­vė. Tad kai įsto­jo į „Ru­de­nė­lio“ klu­bą, kur žmo­nėms su­teik­ta ga­li­my­bė at­skleis­ti sa­vo ta­len­tus, pra­tur­tin­ti dva­sią, Leo­nar­da ėmė­si sta­ty­ti spek­tak­lius. Ka­dan­gi, pa­sak jos, ne­san­ti nei šo­kė­ja, nei dai­ni­nin­kė, ši­tas už­siė­mi­mas mo­te­riai bu­vo la­bai prie šir­dies. Su­si­bū­ru­si ke­le­to žmo­nių tru­pė pa­sta­tė jau ne vie­ną spek­tak­lį. „Kertės artistai“ yra ypač mėgs­ta­mi kai­mo bend­ruo­me­nių ir įvai­rių mė­gė­jų teat­rų ren­gi­nių sve­čiai ne tik sa­vo ra­jo­ne.

Re­ži­sie­rė pri­si­pa­ži­no, kad kū­ri­nius pa­si­ren­kan­ti pa­gal sa­vo ar­tis­tus. Leo­nar­da sa­kė tie­siog įsi­vaiz­duo­jan­ti, ką kiek­vie­nas ga­lė­tų su­vai­din­ti, ko­kį per­so­na­žą ge­riau­siai ga­lė­tų at­skleis­ti. Taip die­nos švie­są iš­vy­do spek­tak­liai „Pas­ku­bė­jo“, „Di­džiu­lie­nė“ ir ki­ti. Re­ži­sie­rė yra ir pa­ti pa­ra­šiu­si sce­na­ri­jų. Pa­gal Just. Mar­cin­ke­vi­čiaus poe­mą „Dvi­de­šim­tas pa­va­sa­ris“ ji pa­sta­tė ne­blo­gą, gy­vą vai­di­ni­mą su dai­no­mis, pa­po­ri­ni­mais. L. Gau­ry­lie­nė pri­si­pa­ži­no, jog da­bar la­biau­siai no­rė­tų pa­sta­ty­ti Že­mai­tės „Pirš­ly­bas“. Ta­čiau kol kas nau­jų spektaklių „Ker­tė“ ne­sii­ma, nes, kaip juo­kė­si Leo­nar­da, da­bar jiems – pa­ts gast­ro­lių įkarš­tis kai­mo bend­ruo­me­nė­se, mat jų vai­di­ni­mų lau­kia Alks­nė­nai, Pil­viš­kiai, Gra­žiš­kiai...

Pa­sak vi­sur spė­jan­čios bend­ruo­me­nės pir­mi­nin­kės, gal­būt ki­tais me­tais, kai baig­sis jos pen­ke­rių me­tų pir­mi­nin­ka­vi­mo ka­den­ci­ja, Di­džių­jų Šel­vių kai­mo žmo­nės į šias pa­rei­gas iš­si­rinks jau­nes­nį žmo­gų.

Ji sa­kė no­rin­ti, jog į veik­lą įsi­trauk­tų kai­mo jau­ni­mas.

Per ke­le­rius me­tus bend­ruo­me­nė­je įvyk­dy­ti ke­tu­ri pro­jek­tai.

Štai pa­sku­ti­nis – „Šel­viu­kų va­sa­ra“ – skir­tas kai­mo vai­kams. Tai lyg va­sa­ros sto­vyk­la, ku­rios me­tu vai­kai ke­liau­ja, pie­šia, džiau­gia­si bend­ra­vi­mu.

Šią va­sa­rą „šel­viu­kai“ iš­lanks­tė tūks­tan­tį po­pie­ri­nių lai­ve­lių, skir­tų Lie­tu­vos tūks­tant­me­čiui. Rug­sė­jo pir­mą­ją vi­si pro­jek­to da­ly­viai eis prie upės ir leis sa­vo lai­ve­lius gim­tos ša­lies var­do gar­bei.

Pa­sak L. Gau­ry­lie­nės, Di­džių­jų Šel­vių žmo­nės ypač no­ri „sa­vos tro­bos“ – bend­ruo­me­nės na­mų.

Nors pir­mi­nin­kė vi­sa­da vi­sus mie­lai prii­ma sa­vuo­siuo­se, vis dėl­to at­ski­ra su­si­bū­ri­mų vie­ta šel­vie­čiams rei­ka­lin­ga.

Ke­le­tą kar­tų juos pri­glau­dė Gied­rių mo­kyk­la.

Ko­kio nors pa­sta­to, ku­rį bū­tų ga­li­ma iš­si­nuo­mo­ti, su­si­tvar­ky­ti ir ja­me „gy­ven­ti“, Di­džiuo­siuo­se Šel­viuo­se nė­ra.

Vis dėl­to šiuo me­tu ta­ria­ma­si su AB „Ma­ri­jam­po­lės grū­dai“, ku­ri tu­ri ne­to­li sto­ties ap­leis­tą bu­tą. Ja­me ga­lė­tų pa­to­giai įsi­kur­ti bend­ruo­me­nė.

Di­džių­jų Šel­vių kai­mo žmo­nės la­bai no­rė­tų įsi­reng­ti ir žai­di­mų aikš­te­lę vai­kams, bet ne­gau­na no­ri­mo že­mės plo­to. Mat prie par­duo­tu­vės esan­ti že­mė kaž­ka­da bu­vo skir­ta žmo­nių dar­žams ir ją iš­nuo­mo­ti ar ki­taip leis­ti nau­do­tis ra­jo­no Sa­vi­val­dy­bė ne­ga­li.

Per atei­nan­čias Ka­lė­das Leo­nar­da pla­nuo­ja su­bur­ti vai­ku­čius ir pa­pra­šy­ti jų pa­da­ry­ti ori­gi­na­lių žais­liu­kų eg­lu­tei, ku­ri au­ga ne­to­li par­duo­tu­vės, pa­puoš­ti.

– Nors ir ne­bran­giais, bet šir­džiai mie­lais dir­bi­niais ga­li­me kiek­vie­nas pa­puoš­ti sa­vo gim­tą­jį kam­pe­lį. Juk tik su­pra­ti­mas ir mei­lė žmo­gui ga­li nu­vers­ti kal­nus. Jei vi­sos šir­dys plak­tų mei­le, že­mė bū­tų ro­ju­mi, – už­bai­gė po­kal­bį iš poe­zi­jos kny­gos iš­si­ra­šy­tu sa­ki­niu L. Gau­ry­lie­nė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas