„Santaka“ / Aš mačiau karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-24 23:13

Dalinkitės:  


Akis­ta­ta su ka­ro bai­su­mais, ne­pri­tek­liu­mi, be­na­mio da­lia vi­sam lai­kui įsi­rė­žė į al­vi­tie­čio Čes­lo­vo Ba­kū­no at­min­tį.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Aš mačiau karą

Pri­vers­ti­nė­se kla­jo­nė­se pa­tir­to siau­bo pa­mirš­ti neį­ma­no­ma

Gy­ve­no­me nuo­ša­lia­me kai­me, to­liau nuo di­des­nių ke­lių, to­dėl 1941 me­tais, ka­ro pra­džio­je, pas mus jo­kio fron­to ne­bu­vo. Ne­ma­tė­me nei ru­sų, nei vo­kie­čių ka­rei­vių. Vo­kie­čių ka­riuo­me­nės sun­kio­ji tech­ni­ka be­veik be pa­si­prie­ši­ni­mo va­žia­vo plen­tais. Tai­gi, mū­sų su Vo­kie­ti­ja be­si­ri­bo­jan­tis pa­sie­nio kraš­tas ne­pa­ty­rė di­de­lių nuo­sto­lių. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu mes, že­mės ūkio dar­buo­to­jai – ūki­nin­kai, di­de­lių pa­si­kei­ti­mų ne­pa­ty­rė­me. Gy­ve­ni­mas ėjo be­veik se­na va­ga. Ži­no­ma, te­ko ati­duo­ti py­lia­vas, trū­ko bū­ti­nų pre­kių. Na, ir pa­siek­da­vo šiur­pios ži­nios apie tai, kas vyks­ta fron­tuo­se ir Lie­tu­vos mies­tuo­se.

Tik­ra­sis ka­ras, ko­kio anks­čiau ne­bu­vo­me ma­tę, mums pra­si­dė­jo 1944 me­tų lie­pą.

Fron­tas priar­tė­jo stai­ga. Vie­ną anks­tų ry­tą į mū­sų di­de­lį so­dą ne­ti­kė­tai pri­va­žia­vo ru­sų tan­kų. Lai­mė, kad neuž­va­žia­vo ant mū­siškės slėp­tu­vės – že­mi­nės, ku­ri bu­vo la­bai ne­di­de­lė ir silp­na. Tan­kis­tai iš­va­rė mus iš so­do ir na­mų sa­ky­da­mi, kad tuoj pra­si­dės su­si­šau­dy­mas ir mums ge­riau iš čia pa­si­ša­lin­ti.

Bė­go­me pas pa­žįs­ta­mus, ku­rie, kaip ži­no­jo­me, tu­rė­jo ge­rą slėp­tu­vę. Bu­vo anks­ty­vas ry­tas, ne­jau­ki ty­la. Kol bė­go­me, nie­kas į mus ne­šau­dė. Bet vos tik spė­jo­me įlįs­ti į slėp­tu­vę, ant jos vir­šaus spro­go svie­di­nys. Dar ke­li kri­to ir spro­go ša­lia. Tai bu­vo pir­mas pa­ly­gin­ti lai­min­gas ka­ro krikš­tas. Slėp­tu­vė bu­vo tvir­ta ir ne­di­de­lis svie­di­nys jos ne­pra­mu­šė. Tik lie­tu­sie­ji gal­vo­mis lu­bas pa­ty­rė su­tren­ki­mą. Po to vis­kas nu­ri­mo – ir vėl mir­ti­na ty­la.

To­je slėp­tu­vė­je kar­tu su jos šei­mi­nin­kais iš­bu­vo­me be­veik dvi pa­ras. Ant­ros die­nos pa­va­ka­re nu­spren­dė­me grįž­ti na­mo, nes nie­ko ne­bu­vo­me pa­siė­mę val­gy­ti. Ei­na­me, o ap­lin­kui – ty­la: nie­kas ne­šau­do, nie­ko ne­ma­ty­ti. Ei­nan­čius pro Ba­niu­lių so­dy­bą mus pa­šau­kė pa­si­kal­bė­ti tos so­dy­bos šei­mi­nin­kai. Jie sto­vė­jo iš­džiū­vu­sio prū­do dug­ne, o mes – ant kran­to. Kal­ba­mės, kad nie­kas neaiš­ku, kur tas fron­tas, ko­kia ta pa­dė­tis. Praė­jus gal mi­nu­tei nuo mū­sų su­si­ti­ki­mo, pa­čia­me prū­do vi­du­ry stai­ga spro­go svie­di­nys. Sto­vin­tie­ji ant kran­to li­ko­me net ne­su­žeis­ti ir iš­si­laks­tė­me kas kur. Mes, vi­si trys bro­liai, su­lin­do­me į ma­žą že­mi­nę, ku­ri bu­vo vi­sai ša­lia prū­do. Jo­je bu­vo na­mų šei­mi­nin­kė ir dar vie­na mer­gi­na. Kur din­go mū­sų tė­vai, ne­ži­no­jo­me.

Prū­do dug­ne de­ja­vo su­žeis­ta šei­mi­nin­kės gi­mi­nai­tė, ša­lia gu­lė­jo ne­gy­vi jos sū­nus ir pačios šeimininkės sūnus An­ta­nas, ku­riam ta­da bu­vo apie 18 me­tų. Tai iš­gir­du­si šei­mi­nin­kė iš­lin­do iš že­mi­nės ir kaž­kur din­go. Li­ko­me tik mes, vai­kai. Gir­dė­jo­me, kaip su­žeis­to­ji pra­šė van­dens. Mes bi­jo­jo­me iš­lįs­ti, o ir to van­dens ne­ži­no­jo­me kur ras­ti. Po ku­rio lai­ko su­žeis­to­ji nu­ti­lo...

Tai bu­vo siau­bo nak­tis. Bai­siau­sia, kad ne­ži­no­jo­me, ar gy­vi mū­sų tė­vai. O jie atė­jo tik švin­tant. Vi­si ap­si­džiau­gė­me, iš­lin­do­me iš slėp­tu­vės. Prū­do dug­ne ma­tė­si spro­gu­sio svie­di­nio iš­muš­ta duo­bė ir trys kru­vi­ni su­ža­lo­ti kū­nai.

Vėl vi­sa šei­ma at­sar­giai pa­trau­kė­me na­mo. Pa­rė­ję na­mus ra­do­me tuš­čius – ne­bu­vo nei tan­kų, nei ka­rei­vių, bet vis­kas iš­mė­ty­ta, iš­grobs­ty­ta. Ma­žai ra­do­me ir mais­to, ku­rio taip rei­kė­jo. Vis dėl­to ap­si­džiau­gė­me, kad bu­vo­me išė­ję, nes mū­sų men­kos slėp­tu­vės vir­šus bu­vo pra­muš­tas pa­tai­kiu­sio svie­di­nio.

Pa­siė­mę šiek tiek bū­ti­niau­sių daik­tų, išė­jo­me pas ki­tus pa­žįs­ta­mus, nes ži­no­jo­me, kad jie taip pat tu­ri ge­rą slėp­tu­vę. Bet tą slėp­tu­vę ra­do­me tuš­čią. Šei­mi­nin­kai bu­vo kaž­kur din­gę. Pra­si­dė­jus su­si­šau­dy­mui, su­pra­to­me, kad esa­me fron­to vi­du­ry tarp ru­sų ir vo­kie­čių. Ru­sai bu­vo kiek to­liau, o vo­kie­čiai at­si­ra­do prie mū­sų slėp­tu­vės. Ku­rį lai­ką net kul­kos­vai­dį ant že­mi­nės vir­šaus bu­vo pa­si­sta­tę ir iš jo šau­dė. Pas mus že­mi­nė­je įsi­tai­sė ka­ri­nin­kas ir iš­ki­šęs gal­vą ko­man­da­vo ka­rei­viams. To­kia kai­my­nys­tė bu­vo ne­ma­lo­ni ir pa­vo­jin­ga. Ta­čiau kai ne­ti­kė­tai bro­lis Al­gi­man­tas apal­po, tas ka­ri­nin­kas da­vė jam iš sa­vo ger­tu­vės at­si­ger­ti ka­vos.

Dvi pa­ras iš­bu­vo­me be mais­to ir van­dens. Tik tre­čios pa­ros va­ka­re vo­kie­čiai mums lie­pė ei­ti to­liau nuo fron­to per­spė­ję, kad bet kie­no stab­do­mi bū­ti­nai su­sto­tu­me, nes ne­pak­lūs­tan­čius ka­rei­viai ga­li nu­šau­ti. Nie­ko ne­su­tik­da­mi, nie­kie­no ne­stab­do­mi nu­bė­go­me ke­lis ki­lo­met­rus. Su­si­ra­dę pa­žįs­ta­mų, ap­si­sto­jo­me vie­no­je so­dy­bo­je per po­rą ki­lo­met­rų nuo sa­vo na­mų. Bet po sa­vai­tės vo­kie­čiai lie­pė ding­ti ir iš čia. Ke­lia­vo­me to­liau nuo fron­to ir nuo na­mų. Iki spa­lio vi­du­rio ke­lis kar­tus pa­kei­tė­me ap­si­sto­ji­mo vie­tą.

Pra­si­dė­jus ru­sų puo­li­mui, vo­kie­čių ka­riuo­me­nės ka­ro lau­ko žan­da­rai vi­sus va­rė per sie­ną į Vo­kie­ti­jos te­ri­to­ri­ją. Tin­ka­mus vy­rus, ku­rie ne­spė­jo pa­si­slėp­ti, paė­mė prie dar­bų – kas­ti ap­ka­sus. Kai ku­rie pa­skui pa­bė­gę vėl pa­si­vi­jo ko­lo­ną ir pri­si­jun­gė prie sa­vo šei­mų, ki­ti li­ko at­skir­ti vi­sam lai­kui.

Man, ta­da sep­ty­nio­lik­me­čiui, ir­gi grė­sė pa­vo­jus bū­ti at­skir­tam, bet pa­vy­ko iš­si­suk­ti, kar­tais sle­pian­tis net po pa­ta­lais.

Kas va­žiuo­tas, kas pės­čias kas­dien trau­kė­mės po 30–40 ki­lo­met­rų to­lyn. Tai bu­vo la­bai sun­ku tiek fi­ziš­kai, tiek mo­ra­liai – tol­ti nuo sa­vo gim­to­jo kraš­to, ta­čiau mū­sų nie­kas ne­klau­sė, bu­vo­me žan­da­rų val­džio­je. Tuo me­tu mes jau tu­rė­jo­me sa­vo ark­liu­ką, ve­ži­mą, tru­pu­tį mais­to at­sar­gų. Ra­do­me pa­bė­gu­sią kar­vę, ku­ri mums ta­po pa­grin­di­niu mais­to šal­ti­niu. Li­gi pa­sku­ti­nės sto­vyk­los – De­mi­no mies­to – va­žia­vo­me apie po­rą mė­ne­sių. Bu­vo vė­ly­vas ru­duo. Mus ap­gy­ven­di­no di­de­lė­je sa­lė­je, mie­go­jo­me ant šiau­dų. Duo­da­vo šiek tiek mais­to, bet kas tu­rė­jo sa­vo, tiems bu­vo leng­viau. Vė­liau dar­bin­gas šei­mas pra­dė­jo ve­žio­tis ūki­nin­kai į dar­bus. Dir­ban­tys pa­bė­gė­liai gau­da­vo mais­to kor­te­les.

Per­si­kė­lu­si per Ode­rio upę ru­sų ka­riuo­me­nė ėjo į prie­kį be di­des­nio pa­si­prie­ši­ni­mo. Ba­lan­džio pa­bai­go­je į mū­sų kai­mą be mū­šio at­va­žia­vo ru­sų tan­kai. Vo­kie­čių mo­te­rys priė­mė juos kaip sve­čius: gat­vė­je bu­vo pa­dė­ta van­dens, mui­lo, rankš­luos­čių. Vi­sos są­ly­gos nu­si­praus­ti, nu­si­skus­ti, nes tan­kis­tai at­va­žia­vo suo­di­ni, pa­na­šūs į juo­dao­džius. Ta­čiau po nak­ti­nių or­gi­jų pri­si­vai­ši­nę, iš­prie­var­ta­vę vo­kie­čių mo­te­ris tan­kis­tai iš­va­žia­vo kaip tik­ri prie­šai, pra­ra­dę pa­si­ti­kė­ji­mą.

Ka­ras bai­gė­si ir mes ruo­šė­mės grįž­ti į na­mus. Tai da­ry­ti ska­ti­no ir ru­sų ko­men­dan­tū­ra. Daug vo­kie­čių bu­vo pa­si­trau­kę į va­ka­rus, pa­li­kę vis­ką taip, kaip ir mes pa­li­ko­me bėg­da­mi iš sa­vo na­mų. Tad pa­si­rin­ko­me po­rą ark­lių, ve­ži­mą, tru­pu­tį mais­to ir iš­ke­lia­vo­me. Pri­va­žia­vę Ode­rio upę tu­rė­jo­me pa­lauk­ti, nes bu­vo di­de­lės ei­lės no­rin­čių­jų per­si­kel­ti. Til­tas bu­vo po­nto­ni­nis, siau­ras, o die­ną juo trau­kė ka­riuo­me­nė.

Pa­ga­liau nak­tį lei­do per­va­žiuo­ti ir mums. Ki­to­je Ode­rio pu­sė­je Vo­kie­ti­jos te­ri­to­ri­ja bu­vo ati­duo­ta Len­ki­jai. Čia jau šei­mi­nin­ka­vo len­kai. Neil­gai džiau­gė­mės gra­žiais ark­liais ir vi­sa man­ta, nes len­kai vis­ką atė­mė. Tuo­met mus pri­glau­dė toks ru­sų ka­riuo­me­nės ūki­nis da­li­nys. Jie tu­rė­jo kar­vių, kiau­lių, mes jiems dir­bo­me, o jie mus mai­ti­no. Te­ko krau­ti į trau­ki­nius vo­kiš­ką tur­tą: ma­ši­nas, bal­dus, net bi­čių avi­lius. Kar­tu su ka­rei­viais va­žia­vo­me iš vie­nos sto­vyk­los į ki­tą. Ju­dė­jo­me su gy­vu­liais, pa­ša­rais ir ki­to­kia man­ta. Ke­lia­vo­me pre­ki­niuo­se va­go­nuo­se, bet bu­vo va­sa­ra ir džiau­gė­mės, kad va­žiuo­ja­me na­mų link.

Va­žia­vo­me vi­są va­sa­rą. 1945 me­tais, apie gruo­džio vi­du­rį, pa­sie­kė­me Vi­tebs­ką. Čia mus su­so­di­no į ke­lei­vi­nį trau­ki­nį ir at­ve­žė į Ky­bar­tus. Iš Ky­bar­tų jau ga­lė­jo­me va­žiuo­ti į sa­vo na­mus – gim­tą­jį kai­mą. Ta­čiau tų na­mų jau ne­bu­vo, li­kę tik pa­ma­tai. Mus par­si­ve­žė bu­vęs kai­my­nas. Pa­val­gė­me, per­nak­vo­jo­me ir ėmė­me gal­vo­ti, kur ding­ti. Mū­sų lai­mei, žie­mai mus pri­glau­dė tė­čio bro­lis, ma­no dė­dė. Gy­ve­no jis ne­to­li Vil­ka­viš­kio ge­le­žin­ke­lio sto­ties. Vi­si jo pa­sta­tai bu­vo li­kę svei­ki, ne­pa­lies­ti ka­ro aud­ros. Ko­kie lai­min­gi tai bu­vo žmo­nės, pa­ly­gin­ti su mu­mis!

O mes, kur­da­mie­si sa­vo bu­vu­sio­je so­dy­bo­je, pa­ty­rė­me daug var­go ir ne­pri­tek­lių, apie ku­riuos net ne­si­no­ri pri­si­min­ti.



Čes­lo­vas BA­KŪ­NAS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas