„Santaka“ / Aš mačiau karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda naujus klausos aparatus, kraujospūdžio matuoklius (40 Eur). Tel. 8 670 99 923.
Galioja iki: 2018-09-20 09:59:47



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-24 23:13

Dalinkitės:  


Akis­ta­ta su ka­ro bai­su­mais, ne­pri­tek­liu­mi, be­na­mio da­lia vi­sam lai­kui įsi­rė­žė į al­vi­tie­čio Čes­lo­vo Ba­kū­no at­min­tį.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Aš mačiau karą

Pri­vers­ti­nė­se kla­jo­nė­se pa­tir­to siau­bo pa­mirš­ti neį­ma­no­ma

Gy­ve­no­me nuo­ša­lia­me kai­me, to­liau nuo di­des­nių ke­lių, to­dėl 1941 me­tais, ka­ro pra­džio­je, pas mus jo­kio fron­to ne­bu­vo. Ne­ma­tė­me nei ru­sų, nei vo­kie­čių ka­rei­vių. Vo­kie­čių ka­riuo­me­nės sun­kio­ji tech­ni­ka be­veik be pa­si­prie­ši­ni­mo va­žia­vo plen­tais. Tai­gi, mū­sų su Vo­kie­ti­ja be­si­ri­bo­jan­tis pa­sie­nio kraš­tas ne­pa­ty­rė di­de­lių nuo­sto­lių. Vo­kie­čių oku­pa­ci­jos lai­ko­tar­piu mes, že­mės ūkio dar­buo­to­jai – ūki­nin­kai, di­de­lių pa­si­kei­ti­mų ne­pa­ty­rė­me. Gy­ve­ni­mas ėjo be­veik se­na va­ga. Ži­no­ma, te­ko ati­duo­ti py­lia­vas, trū­ko bū­ti­nų pre­kių. Na, ir pa­siek­da­vo šiur­pios ži­nios apie tai, kas vyks­ta fron­tuo­se ir Lie­tu­vos mies­tuo­se.

Tik­ra­sis ka­ras, ko­kio anks­čiau ne­bu­vo­me ma­tę, mums pra­si­dė­jo 1944 me­tų lie­pą.

Fron­tas priar­tė­jo stai­ga. Vie­ną anks­tų ry­tą į mū­sų di­de­lį so­dą ne­ti­kė­tai pri­va­žia­vo ru­sų tan­kų. Lai­mė, kad neuž­va­žia­vo ant mū­siškės slėp­tu­vės – že­mi­nės, ku­ri bu­vo la­bai ne­di­de­lė ir silp­na. Tan­kis­tai iš­va­rė mus iš so­do ir na­mų sa­ky­da­mi, kad tuoj pra­si­dės su­si­šau­dy­mas ir mums ge­riau iš čia pa­si­ša­lin­ti.

Bė­go­me pas pa­žįs­ta­mus, ku­rie, kaip ži­no­jo­me, tu­rė­jo ge­rą slėp­tu­vę. Bu­vo anks­ty­vas ry­tas, ne­jau­ki ty­la. Kol bė­go­me, nie­kas į mus ne­šau­dė. Bet vos tik spė­jo­me įlįs­ti į slėp­tu­vę, ant jos vir­šaus spro­go svie­di­nys. Dar ke­li kri­to ir spro­go ša­lia. Tai bu­vo pir­mas pa­ly­gin­ti lai­min­gas ka­ro krikš­tas. Slėp­tu­vė bu­vo tvir­ta ir ne­di­de­lis svie­di­nys jos ne­pra­mu­šė. Tik lie­tu­sie­ji gal­vo­mis lu­bas pa­ty­rė su­tren­ki­mą. Po to vis­kas nu­ri­mo – ir vėl mir­ti­na ty­la.

To­je slėp­tu­vė­je kar­tu su jos šei­mi­nin­kais iš­bu­vo­me be­veik dvi pa­ras. Ant­ros die­nos pa­va­ka­re nu­spren­dė­me grįž­ti na­mo, nes nie­ko ne­bu­vo­me pa­siė­mę val­gy­ti. Ei­na­me, o ap­lin­kui – ty­la: nie­kas ne­šau­do, nie­ko ne­ma­ty­ti. Ei­nan­čius pro Ba­niu­lių so­dy­bą mus pa­šau­kė pa­si­kal­bė­ti tos so­dy­bos šei­mi­nin­kai. Jie sto­vė­jo iš­džiū­vu­sio prū­do dug­ne, o mes – ant kran­to. Kal­ba­mės, kad nie­kas neaiš­ku, kur tas fron­tas, ko­kia ta pa­dė­tis. Praė­jus gal mi­nu­tei nuo mū­sų su­si­ti­ki­mo, pa­čia­me prū­do vi­du­ry stai­ga spro­go svie­di­nys. Sto­vin­tie­ji ant kran­to li­ko­me net ne­su­žeis­ti ir iš­si­laks­tė­me kas kur. Mes, vi­si trys bro­liai, su­lin­do­me į ma­žą že­mi­nę, ku­ri bu­vo vi­sai ša­lia prū­do. Jo­je bu­vo na­mų šei­mi­nin­kė ir dar vie­na mer­gi­na. Kur din­go mū­sų tė­vai, ne­ži­no­jo­me.

Prū­do dug­ne de­ja­vo su­žeis­ta šei­mi­nin­kės gi­mi­nai­tė, ša­lia gu­lė­jo ne­gy­vi jos sū­nus ir pačios šeimininkės sūnus An­ta­nas, ku­riam ta­da bu­vo apie 18 me­tų. Tai iš­gir­du­si šei­mi­nin­kė iš­lin­do iš že­mi­nės ir kaž­kur din­go. Li­ko­me tik mes, vai­kai. Gir­dė­jo­me, kaip su­žeis­to­ji pra­šė van­dens. Mes bi­jo­jo­me iš­lįs­ti, o ir to van­dens ne­ži­no­jo­me kur ras­ti. Po ku­rio lai­ko su­žeis­to­ji nu­ti­lo...

Tai bu­vo siau­bo nak­tis. Bai­siau­sia, kad ne­ži­no­jo­me, ar gy­vi mū­sų tė­vai. O jie atė­jo tik švin­tant. Vi­si ap­si­džiau­gė­me, iš­lin­do­me iš slėp­tu­vės. Prū­do dug­ne ma­tė­si spro­gu­sio svie­di­nio iš­muš­ta duo­bė ir trys kru­vi­ni su­ža­lo­ti kū­nai.

Vėl vi­sa šei­ma at­sar­giai pa­trau­kė­me na­mo. Pa­rė­ję na­mus ra­do­me tuš­čius – ne­bu­vo nei tan­kų, nei ka­rei­vių, bet vis­kas iš­mė­ty­ta, iš­grobs­ty­ta. Ma­žai ra­do­me ir mais­to, ku­rio taip rei­kė­jo. Vis dėl­to ap­si­džiau­gė­me, kad bu­vo­me išė­ję, nes mū­sų men­kos slėp­tu­vės vir­šus bu­vo pra­muš­tas pa­tai­kiu­sio svie­di­nio.

Pa­siė­mę šiek tiek bū­ti­niau­sių daik­tų, išė­jo­me pas ki­tus pa­žįs­ta­mus, nes ži­no­jo­me, kad jie taip pat tu­ri ge­rą slėp­tu­vę. Bet tą slėp­tu­vę ra­do­me tuš­čią. Šei­mi­nin­kai bu­vo kaž­kur din­gę. Pra­si­dė­jus su­si­šau­dy­mui, su­pra­to­me, kad esa­me fron­to vi­du­ry tarp ru­sų ir vo­kie­čių. Ru­sai bu­vo kiek to­liau, o vo­kie­čiai at­si­ra­do prie mū­sų slėp­tu­vės. Ku­rį lai­ką net kul­kos­vai­dį ant že­mi­nės vir­šaus bu­vo pa­si­sta­tę ir iš jo šau­dė. Pas mus že­mi­nė­je įsi­tai­sė ka­ri­nin­kas ir iš­ki­šęs gal­vą ko­man­da­vo ka­rei­viams. To­kia kai­my­nys­tė bu­vo ne­ma­lo­ni ir pa­vo­jin­ga. Ta­čiau kai ne­ti­kė­tai bro­lis Al­gi­man­tas apal­po, tas ka­ri­nin­kas da­vė jam iš sa­vo ger­tu­vės at­si­ger­ti ka­vos.

Dvi pa­ras iš­bu­vo­me be mais­to ir van­dens. Tik tre­čios pa­ros va­ka­re vo­kie­čiai mums lie­pė ei­ti to­liau nuo fron­to per­spė­ję, kad bet kie­no stab­do­mi bū­ti­nai su­sto­tu­me, nes ne­pak­lūs­tan­čius ka­rei­viai ga­li nu­šau­ti. Nie­ko ne­su­tik­da­mi, nie­kie­no ne­stab­do­mi nu­bė­go­me ke­lis ki­lo­met­rus. Su­si­ra­dę pa­žįs­ta­mų, ap­si­sto­jo­me vie­no­je so­dy­bo­je per po­rą ki­lo­met­rų nuo sa­vo na­mų. Bet po sa­vai­tės vo­kie­čiai lie­pė ding­ti ir iš čia. Ke­lia­vo­me to­liau nuo fron­to ir nuo na­mų. Iki spa­lio vi­du­rio ke­lis kar­tus pa­kei­tė­me ap­si­sto­ji­mo vie­tą.

Pra­si­dė­jus ru­sų puo­li­mui, vo­kie­čių ka­riuo­me­nės ka­ro lau­ko žan­da­rai vi­sus va­rė per sie­ną į Vo­kie­ti­jos te­ri­to­ri­ją. Tin­ka­mus vy­rus, ku­rie ne­spė­jo pa­si­slėp­ti, paė­mė prie dar­bų – kas­ti ap­ka­sus. Kai ku­rie pa­skui pa­bė­gę vėl pa­si­vi­jo ko­lo­ną ir pri­si­jun­gė prie sa­vo šei­mų, ki­ti li­ko at­skir­ti vi­sam lai­kui.

Man, ta­da sep­ty­nio­lik­me­čiui, ir­gi grė­sė pa­vo­jus bū­ti at­skir­tam, bet pa­vy­ko iš­si­suk­ti, kar­tais sle­pian­tis net po pa­ta­lais.

Kas va­žiuo­tas, kas pės­čias kas­dien trau­kė­mės po 30–40 ki­lo­met­rų to­lyn. Tai bu­vo la­bai sun­ku tiek fi­ziš­kai, tiek mo­ra­liai – tol­ti nuo sa­vo gim­to­jo kraš­to, ta­čiau mū­sų nie­kas ne­klau­sė, bu­vo­me žan­da­rų val­džio­je. Tuo me­tu mes jau tu­rė­jo­me sa­vo ark­liu­ką, ve­ži­mą, tru­pu­tį mais­to at­sar­gų. Ra­do­me pa­bė­gu­sią kar­vę, ku­ri mums ta­po pa­grin­di­niu mais­to šal­ti­niu. Li­gi pa­sku­ti­nės sto­vyk­los – De­mi­no mies­to – va­žia­vo­me apie po­rą mė­ne­sių. Bu­vo vė­ly­vas ru­duo. Mus ap­gy­ven­di­no di­de­lė­je sa­lė­je, mie­go­jo­me ant šiau­dų. Duo­da­vo šiek tiek mais­to, bet kas tu­rė­jo sa­vo, tiems bu­vo leng­viau. Vė­liau dar­bin­gas šei­mas pra­dė­jo ve­žio­tis ūki­nin­kai į dar­bus. Dir­ban­tys pa­bė­gė­liai gau­da­vo mais­to kor­te­les.

Per­si­kė­lu­si per Ode­rio upę ru­sų ka­riuo­me­nė ėjo į prie­kį be di­des­nio pa­si­prie­ši­ni­mo. Ba­lan­džio pa­bai­go­je į mū­sų kai­mą be mū­šio at­va­žia­vo ru­sų tan­kai. Vo­kie­čių mo­te­rys priė­mė juos kaip sve­čius: gat­vė­je bu­vo pa­dė­ta van­dens, mui­lo, rankš­luos­čių. Vi­sos są­ly­gos nu­si­praus­ti, nu­si­skus­ti, nes tan­kis­tai at­va­žia­vo suo­di­ni, pa­na­šūs į juo­dao­džius. Ta­čiau po nak­ti­nių or­gi­jų pri­si­vai­ši­nę, iš­prie­var­ta­vę vo­kie­čių mo­te­ris tan­kis­tai iš­va­žia­vo kaip tik­ri prie­šai, pra­ra­dę pa­si­ti­kė­ji­mą.

Ka­ras bai­gė­si ir mes ruo­šė­mės grįž­ti į na­mus. Tai da­ry­ti ska­ti­no ir ru­sų ko­men­dan­tū­ra. Daug vo­kie­čių bu­vo pa­si­trau­kę į va­ka­rus, pa­li­kę vis­ką taip, kaip ir mes pa­li­ko­me bėg­da­mi iš sa­vo na­mų. Tad pa­si­rin­ko­me po­rą ark­lių, ve­ži­mą, tru­pu­tį mais­to ir iš­ke­lia­vo­me. Pri­va­žia­vę Ode­rio upę tu­rė­jo­me pa­lauk­ti, nes bu­vo di­de­lės ei­lės no­rin­čių­jų per­si­kel­ti. Til­tas bu­vo po­nto­ni­nis, siau­ras, o die­ną juo trau­kė ka­riuo­me­nė.

Pa­ga­liau nak­tį lei­do per­va­žiuo­ti ir mums. Ki­to­je Ode­rio pu­sė­je Vo­kie­ti­jos te­ri­to­ri­ja bu­vo ati­duo­ta Len­ki­jai. Čia jau šei­mi­nin­ka­vo len­kai. Neil­gai džiau­gė­mės gra­žiais ark­liais ir vi­sa man­ta, nes len­kai vis­ką atė­mė. Tuo­met mus pri­glau­dė toks ru­sų ka­riuo­me­nės ūki­nis da­li­nys. Jie tu­rė­jo kar­vių, kiau­lių, mes jiems dir­bo­me, o jie mus mai­ti­no. Te­ko krau­ti į trau­ki­nius vo­kiš­ką tur­tą: ma­ši­nas, bal­dus, net bi­čių avi­lius. Kar­tu su ka­rei­viais va­žia­vo­me iš vie­nos sto­vyk­los į ki­tą. Ju­dė­jo­me su gy­vu­liais, pa­ša­rais ir ki­to­kia man­ta. Ke­lia­vo­me pre­ki­niuo­se va­go­nuo­se, bet bu­vo va­sa­ra ir džiau­gė­mės, kad va­žiuo­ja­me na­mų link.

Va­žia­vo­me vi­są va­sa­rą. 1945 me­tais, apie gruo­džio vi­du­rį, pa­sie­kė­me Vi­tebs­ką. Čia mus su­so­di­no į ke­lei­vi­nį trau­ki­nį ir at­ve­žė į Ky­bar­tus. Iš Ky­bar­tų jau ga­lė­jo­me va­žiuo­ti į sa­vo na­mus – gim­tą­jį kai­mą. Ta­čiau tų na­mų jau ne­bu­vo, li­kę tik pa­ma­tai. Mus par­si­ve­žė bu­vęs kai­my­nas. Pa­val­gė­me, per­nak­vo­jo­me ir ėmė­me gal­vo­ti, kur ding­ti. Mū­sų lai­mei, žie­mai mus pri­glau­dė tė­čio bro­lis, ma­no dė­dė. Gy­ve­no jis ne­to­li Vil­ka­viš­kio ge­le­žin­ke­lio sto­ties. Vi­si jo pa­sta­tai bu­vo li­kę svei­ki, ne­pa­lies­ti ka­ro aud­ros. Ko­kie lai­min­gi tai bu­vo žmo­nės, pa­ly­gin­ti su mu­mis!

O mes, kur­da­mie­si sa­vo bu­vu­sio­je so­dy­bo­je, pa­ty­rė­me daug var­go ir ne­pri­tek­lių, apie ku­riuos net ne­si­no­ri pri­si­min­ti.



Čes­lo­vas BA­KŪ­NAS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Kaip vertinate naujuosius Vilkaviškio riboženklius?
Profesionalus darbas.
Vaizdas nuvylė.
Dar nemačiau.
Senieji buvo geresni.



Kalbos patarimai

Nei rinkiminė kampanija, nei priešrinkiminiai pažadai
Iš abstraktų nereikėtų daryti vedinių su priesaga -inis. Taigi turėtų būti ne rinkiminė, o rinkimų apygarda, apylinkė, kampanija, komisija, kova, laida, programa, o priešrinkiminius debatus ar pažadus reikia keisti į debatus prieš rinkimus; pažadus, duotus prieš rinkimus.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas