„Santaka“ / „Knygomis prisidedame prie krašto istorijos išsaugojimo“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-12 23:42

Dalinkitės:  


Jo­nas Vit­kaus­kas, „Kas yra kas Lietuvoje“ kny­gas lei­džian­čios bend­ro­vės „Neolitas“ di­rek­to­rius sa­kė, kad šiuo me­tu ren­gia­mas Vil­ka­viš­kio kraš­tui skir­tas kraš­tie­čių lei­di­nys.

„Knygomis prisidedame prie krašto istorijos išsaugojimo“

„Lie­tu­vos mies­te­liuo­se ir ra­jo­nuo­se gy­ve­na la­bai daug gra­žių, švie­sių, sa­vo kraš­tui nu­si­pel­niu­sių žmo­nių. Ma­no­me, kad „Kraš­tie­čių“ lei­di­niais pri­si­de­da­me prie to, kad jie bū­tų la­biau ma­to­mi, ger­bia­mi ir iš­sau­go­ti atei­čiai“, – sa­kė „Kas yra kas Lie­tu­vo­je“ kny­gas lei­džian­čios bend­ro­vės „Neo­li­tas“ di­rek­to­rius Jo­nas VIT­KAUS­KAS.

– Ko­dėl bu­vo pra­dė­tos leis­ti „Kas yra kas Lie­tu­vo­je. Kraštiečiai“ biog­ra­fi­jų kny­gos?

– Tam bu­vo net ke­le­tas svar­bių prie­žas­čių. Per 15 me­tų leis­da­mi di­džiuo­sius „Kas yra kas Lietuvoje“ biog­ra­fi­jų ži­ny­nus, ne­re­tai ap­gai­les­tau­da­vo­me, kad į kny­gas ne­pa­ten­ka daug švie­sių, gar­bin­gų žmo­nių, ty­liai dir­ban­čių reikš­min­gus dar­bus, tar­ki­me, Va­rė­no­je, Ma­ri­jam­po­lė­je, Vil­ka­viš­ky­je ar Anykš­čiuo­se.

Ant­ra ver­tus, Lie­tu­va – ne vien Vil­nius ar Klai­pė­da. Kar­tais per­ne­lyg su­reikš­mi­na­me tai, kas vyks­ta sos­ti­nės dan­go­rai­žiuo­se, šmė­žuo­ja TV ek­ra­nuo­se ar po­psce­no­se. Kai iš­ty­rė­me mū­sų duo­me­nų ba­zė­se per 40 tūks­tan­čių su­kaup­tų biog­ra­fi­jų, paaiš­kė­jo, kad net 60 pro­c. aukš­čiau­sių­jų ša­lies val­džios pa­rei­gū­nų, ge­riau­sių me­ni­nin­kų, gar­siau­sių me­di­kų, in­ži­nie­rių, spor­ti­nin­kų yra ki­lę iš ra­jo­nų – mo­kė­si mies­te­lių ar kai­mo mo­kyk­lo­se, ten bren­do kaip as­me­ny­bės, ten for­ma­vo­si jų ver­ty­bės. Ge­rą­ja pra­sme šiek tiek nu­stem­ba­me ra­dę, kad iš kai­mo, ku­ria­me vos trys tro­bos, pa­si­ro­do, ki­lęs žy­mus moks­li­nin­kas aka­de­mi­kas. Tre­čia, kraš­tą at­spin­di ne tik gra­žūs gam­to­vaiz­džiai, tu­riz­mo marš­ru­tai, lan­ky­ti­nos vie­tos, iš­li­kę pa­mink­lai. Vi­sa tai kū­rė konk­re­tūs žmo­nės. Yra la­bai daug lei­di­nių apie ma­te­ria­liuo­sius da­ly­kus, ir tik re­ta sa­vi­val­dy­bė yra iš­lei­du­si lei­di­nį apie sa­vo žmo­nes. O juk per jų gy­ve­ni­mus ir li­ki­mus at­si­sklei­džia kraš­to is­to­ri­ja, jo rai­da. Skai­ty­da­mi žmo­nių biog­ra­fi­jas, skai­to­me ir kraš­to is­to­ri­ją – kas pa­sta­tė baž­ny­čią, kas puo­se­lė­jo tra­di­ci­nius ama­tus, kas de­šimt­me­čiais mo­kė vai­kus. Kiek­vie­nas ra­jo­nas, nea­be­jo­ja­me, tu­ri kuo di­džiuo­tis. Ir svar­bu iš­sau­go­ti tuos žmo­nes bei jų dar­bus atei­ties kar­toms.

Šis lai­ko­tar­pis ir šian­die­nos žmo­nės ver­ti ne ką ma­žes­nės pa­gar­bos už tuos, apie ku­riuos ra­šo is­to­ri­jos va­do­vė­liai. Po 20 ar 50 me­tų ly­giai taip pat bus skai­to­mi jų gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­mai, kaip mes da­bar skai­to­me apie praei­ty­je gar­sias as­me­ny­bes.

Be­je, kiek­vie­no­je kraš­tie­čių kny­go­je yra ren­gia­ma at­ski­ra is­to­ri­nė da­lis, ku­rio­je pri­sta­to­mi ir iš to kraš­to ki­lę gar­sūs praei­ties žmo­nės.

– Kas pa­ten­ka ir kaip at­ren­ka­mi žmo­nės į kraš­tie­čių kny­gas?

– Kny­gos ver­tė ir pra­smė la­bai pri­klau­so nuo to, kiek ak­ty­viai ją ren­giant da­ly­vau­ja vie­ti­niai žmo­nės, kraš­to­ty­ri­nin­kai, bib­lio­te­ki­nin­kai, sa­vo kraš­tu be­si­do­min­tys en­tu­zias­tai. Mums la­bai svar­bu idė­ji­nė, mo­ra­li­nė, or­ga­ni­za­ci­nė sa­vi­val­dy­bių pa­ra­ma. Sa­vi­val­dy­bės pa­de­da in­for­muo­ti vie­ti­nius žmo­nes, kas ir ko­dėl ra­šo laiš­kus ir siun­čia an­ke­tas, ko­kiai kny­gai ren­ka­mos jų biog­ra­fi­jos, daž­nai per sa­vo įstai­gas ir sky­rius koor­di­nuo­ja re­ko­men­da­ci­jų tei­ki­mą, pa­ta­ria, kas ga­lė­tų bū­ti mū­sų bend­ra­dar­biais, kon­sul­tan­tais. La­bai džiau­gia­mės, ko­ne kiek­vie­no­je sa­vi­val­dy­bė­je ra­dę nuo­šir­džių tal­ki­nin­kų, bend­ra­dar­bių, ku­rie pa­de­da reng­ti tiek is­to­ri­nę biog­ra­fi­jų en­cik­lo­pe­di­jos da­lį, tiek pri­me­na bū­ti­nai įtrauk­ti vie­ną ar ki­tą žmo­gų. Su­ras­ti to­kius bend­ra­dar­bius – mums di­džiu­lė pa­spir­tis.

Re­ko­men­da­ci­jas tie­siai į re­dak­ci­ją ga­li siųs­ti ir pa­vie­niai žmo­nės, kraš­tie­čių klu­bai, bend­ruo­me­nės. Nuo vie­ti­nių žmo­nių ini­cia­ty­vos ir ak­ty­vu­mo la­bai pri­klau­so, kas bus kny­go­je, ko­kia bus jos ver­tė ir pra­smė, kad kas nors ne­bū­tų ne­pel­ny­tai už­mirš­tas. No­ri­me pa­brėž­ti, kad vi­sos biog­ra­fi­jos, kaip ir ki­tuo­se „Kas yra kas Lietuvoje“ lei­di­niuo­se, yra spaus­di­na­mos ne­mo­ka­mai.

Ki­tas šal­ti­nis – mū­sų duo­me­nų ba­zė. Jo­je pa­gal nu­ro­dy­tą gi­mi­mo vie­tą, baig­tą mo­kyk­lą ir ki­tus biog­ra­fi­jos duo­me­nis at­ren­ka­me žmo­nes, ku­rie tu­ri są­sa­jų su kraš­tu. Ta­čiau jei­gu žmo­gus, pa­vyz­džiui, ne­bu­vo nu­ro­dęs sa­vo gi­mi­mo vie­tos, mes ga­li­me tų są­sa­jų ir ir neat­ras­ti.

– Žmo­gui iš­siun­čia­te laiš­ką, kad jis trau­kia­mas į kraš­tie­čių kny­gą, ir an­ke­tą. Kas to­liau?

– Tuo­met lau­kia­me at­sa­ky­mų ir už­pil­dy­tų biog­ra­fi­jų. Vėl­gi nuo to, kiek ak­ty­viai žmo­nės at­sa­ki­nės į mū­sų laiš­kus, pri­klau­so kny­gos tu­ri­nys. Kai lei­di­nys išei­na, daž­nas grau­žia­si ne­ra­dęs lai­ko, ne­pa­no­rė­jęs at­sa­ky­ti į an­ke­tą, kai kny­go­je apie jį – vos ke­lios ei­lu­tės, o gre­ta – gra­žios iš­sa­mios biog­ra­fi­jos. Tuo­met mū­sų klau­sia, ka­da išeis pa­pil­dy­tas, ki­tas lei­di­mas? Gal­būt po de­šimt, gal­būt po dvi­de­šimt metų… Šie­met iš­lei­do­me pir­muo­sius biog­ra­fi­jų ži­ny­nus, skir­tus Kau­nui ir Drus­ki­nin­kams. Iš vi­so esa­me nu­ma­tę pa­reng­ti apie 40 kraš­tie­čių kny­gų vi­so­je Lie­tu­vo­je, tad kol ra­tas ap­si­suks, ne­sug­rį­ši­me.

Šiuo me­tu kaip tik ren­gia­ma Vil­ka­viš­kio kraš­tui skir­ta kraš­tie­čių kny­ga.

Be­je, pa­ste­bė­jo­me dar vie­ną džiu­gų da­ly­ką. Žy­mūs žmo­nės, gy­ven­da­mi kad ir to­li nuo tė­viš­kės, la­bai stip­riai ta­pa­ti­na sa­ve su gim­tuo­ju kraš­tu, tos dva­si­nės są­sa­jos iš­li­ku­sios la­bai tvir­tos. Gal­būt bū­da­mi kraš­tie­čių kny­go­je jie no­ri pa­siųs­ti ženk­lą sa­vo tė­viš­kei, sa­vo mo­ky­to­jams, kai­my­nams, iš­si­bars­čiu­siems kla­sės drau­gams, kas ir kur jie da­bar yra, sie­kia iš­sau­go­ti gy­vą ry­šį su tė­viš­ke. Ki­ta ver­tus, šie žmo­nės – sa­vo­jo kraš­to gar­bės am­ba­sa­do­riai.

– Be biog­ra­fi­jų, kas dar skel­bia­ma kraš­tie­čių kny­go­se?

– Kny­go­se už­fik­suo­ja­me ir tuo me­tu ra­jo­ne vei­kian­čias įstai­gas, įmo­nes, or­ga­ni­za­ci­jas, ak­ty­vias drau­gi­jas, klu­bus, bend­ruo­me­nes. Tai ir­gi svar­bu is­to­ri­jai – kad bū­tų ži­no­ma, ko­kios įmo­nės ir or­ga­ni­za­ci­jos vei­kė tuo me­tu, ko­kia bu­vo jų is­to­ri­ja ir rai­da. Nuo et­no­kul­tū­ros iki vers­lo – kiek­vie­na sri­tis kny­go­je yra svar­bi.

Džiau­gia­mės, kad vers­lo įmo­nės ir­gi su­pran­ta kny­gos iš­lie­ka­mą­ją ver­tę, kad už lai­ki­nus sun­ku­mus yra svar­bes­nių da­ly­kų, ku­rie iš­liks ne tik po sunk­me­čio, bet ir po mū­sų. Šian­dien la­bai daug ne­ga­ty­vios in­for­ma­ci­jos. Blo­gos ži­nios grei­tai sklin­da, ta­čiau iš­lie­ka – ge­ros. Ar šian­dien at­si­me­na­me, tar­ki­me, 1935 me­tų kri­zę Lie­tu­vo­je? Mes sie­kia­me, kad sklis­tų ir iš­lik­tų ge­ros ži­nios.

Leis­da­mi kny­gas su­pra­to­me, kad tai, ko ne­pa­da­ry­si­me šian­dien, ry­toj pa­da­ry­ti bus dar sun­kiau, o gal­būt jau neį­ma­no­ma. Jau šian­dien apie daž­ną žmo­gų duo­me­nis ren­ka­me po kruo­pe­ly­tę, nuo­trau­kas ran­da­me tik ku­rio nors kraš­to­ty­ri­nin­ko na­mų ar­chy­vuo­se.

Pro­vin­ci­jo­je gy­ve­na la­bai daug gra­žių, švie­sių, sa­vo kraš­tui nu­si­pel­niu­sių žmo­nių, sėk­min­gai vei­kia vers­lo įmo­nės, or­ga­ni­za­ci­jos, nuo ku­rių pri­klau­so kraš­to pa­žan­ga. Ma­no­me, kad sa­vo lei­di­niais pri­si­de­da­me prie to, kad šie žmo­nės ir jų dar­bai bū­tų la­biau ma­to­mi, ger­bia­mi ir iš­sau­go­ti atei­čiai.



Aud­ro­nė JAN­KU­VIE­NĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas