„Santaka“ / Pamiškės sodyboje nepaliaujamai krykštauja vaikystė

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-10 22:24

Dalinkitės:  


Te­re­sės Si­gi­tos ir An­ta­no Ja­ku­čio­nių kie­me ir na­muo­se jau­ku. Šią va­sa­rą il­giau­siai pas se­ne­lius vie­ši Vil­niu­je su ma­ma gy­ve­nan­ti anū­kė Gied­rė.

Autorės nuotr.


Pamiškės sodyboje nepaliaujamai krykštauja vaikystė

Birutė NENĖNIENĖ

Svar­būs me­tų įvy­kiai

Šie me­tai Te­re­sei Si­gi­tai ir An­ta­nui Ja­ku­čio­niams ypa­tin­gi ke­lio­mis su­kak­ti­mis ir įvy­kiais. Vie­nas ne­ti­kė­čiau­sių tas, kad Mo­ti­nos die­nos pro­ga Te­re­sė Si­gi­ta Ja­ku­čio­nie­nė bu­vo pa­kvies­ta į Pre­zi­den­tū­rą at­siim­ti ap­do­va­no­ji­mo – or­di­no „Už nuo­pel­nus Lietuvai“. Aš­tuo­nis vai­kus pa­gim­džiu­siai ir išau­gi­nu­siai mo­te­riai me­da­lį įse­gė ir ap­do­va­no­ji­mą liu­di­jan­tį do­ku­men­tą įtei­kė Pre­zi­den­tas Val­das Adam­kus.

Ja­ku­čio­nių vy­riau­siam sū­nui Ka­zi­mie­rui ko­vo mė­ne­sį su­ka­ko ke­tu­rias­de­šimt me­tų, lie­pos 19-ąją su­tuok­ti­niai šven­tė sa­vo san­tuo­kos ke­tu­rių de­šim­čių su­kak­tį. Ge­rą nuo­tai­ką tie­siog spin­du­liuo­jan­ti Te­re­sė Si­gi­ta paaiš­ki­no: „Į sa­vo pirmąsias ves­tu­ves ne­šiau­si di­de­lę puokš­tę – ke­tu­rių mė­ne­sių vai­ką.“

Per šie­me­ti­nes san­tuo­kos su­kak­tu­ves Ja­ku­čio­nių vai­kai pri­gal­vo­jo vi­so­kių tė­vus pra­links­mi­nusių da­ly­kų, net ant vie­no iš kie­mą ap­su­pu­sių ūki­nių pa­sta­tų – ka­ma­ros – du­rų da­žais už­ra­šė skai­čių 40 ir nu­pie­šė šir­de­lę.



Kaip sar­gy­bi­niai!

Kad tė­vai per kas­die­ni­nius dar­bus ir rū­pes­čius neuž­si­mirš­tų, kiek me­tų nu­gy­ve­no, bei su­pras­tų, kad ver­ta ir sa­ve pa­tau­so­ti, vai­kai, su­grįž­da­mi iš įvai­rių ke­lio­nių, apie tai vis pri­me­na mie­lais maž­mo­žiais, do­va­nė­lė­mis, su­ve­ny­rais.

Kai Ja­ku­čio­niai mi­nė­jo san­tuo­kos 25-erių me­tų su­kak­tį, vai­kai pa­da­rė su­ve­ny­rą su pa­slap­tin­gu už­ra­šu KI­RA­BARG. Į sve­tai­nę užė­ję sve­čiai be paaiš­ki­ni­mo ne­sup­ran­ta, jog tai ne ko­kios už­sie­nio mu­zi­kan­tų gru­pės pa­va­di­ni­mas, bet vi­sų vai­kų pa­gal am­žių iš ei­lės su­ri­kiuo­tos pir­mo­sios var­dų rai­dės: Ka­zi­mie­ras, Ire­na, Ra­sa, Arū­nas, Bi­ru­tė, Auš­ra, Ri­ma, Gied­rius.

Ki­ta to pa­ties kam­ba­rio sie­na – kaip pa­veiks­lų ga­le­ri­ja. Su­ka­bin­tos įrė­min­tos vi­sų aš­tuo­nių vai­kų po­rtre­ti­nės nuo­trau­kos, ku­rio­se jie vi­si maž­daug vie­no­do am­žiaus – bai­gian­tys pra­di­nę mo­kyk­lą. Iš abie­jų kraš­tų – tė­vų po­rtre­tai. „Mu­du čia kaip sar­gy­bi­niai!“ – pa­juo­ka­vo ne ma­žiau už žmo­ną šne­kus An­ta­nas Ja­ku­čio­nis.



Vis­kas – vai­kams, anū­kams

Ja­ku­čio­nių vai­kai jau iš­si­skirs­tė iš tė­vų na­mų, pa­si­rin­ko sa­vo gy­ve­ni­mo ke­lius. Vie­niems jie pa­si­tai­kė sėk­min­gi, ki­tiems šiek tiek sun­kes­ni. Bet į vien­kie­mį Stir­niš­kių miš­ko pa­kraš­ty­je vaikai už­su­ka daž­nai, čia kar­tu su drau­gais ir tė­vais šven­čia įvai­rias šven­tes.

Va­sa­ros pas se­ne­lius kai­me la­bai pa­tin­ka dvy­li­kai anū­kų. Vy­riau­sia anū­kė šie­met bai­gė vi­du­ri­nę mo­kyk­lą.

Dėl to, kad tu­rė­tų kuo pa­vai­šin­ti ir ką įdė­ti sa­vo my­li­miems sve­čiams, Ja­ku­čio­niai au­gi­na daug dar­žo­vių, lai­ko kar­vu­tę, nu­si­še­ria kiau­lių, tu­ri paukš­čių. Šei­mi­nin­kė pri­so­di­nu­si dau­gy­bę gė­lių.

Tė­tis An­ta­nas mie­lai ap­ro­do, ką jis dėl vai­kų pa­da­ręs. Ūki­nia­me pa­sta­te įreng­ta pir­te­lė, tven­ki­nys kaip mag­ne­tas su­trau­kia vai­kus ir jų drau­gus.

Ta­čiau me­tams bė­gant bu­vu­sį kas­die­ni­nį šur­mu­lį pa­kei­čia tik šven­ta­die­ni­niai su­si­ti­ki­mai.



Auk­lė­jo, kaip mo­kė­jo

Sep­ty­ni Ja­ku­čio­nių vai­kai gi­mė pa­me­čiui. Tik jau­niau­sias Gied­rius at­si­ra­do po aš­tuo­ne­rių me­tų per­trau­kos. Auk­lė­jant vai­kus pri­reik­da­vo ir griež­tes­nio žo­džio, ypač vy­res­nie­siems ber­niu­kams. Tė­vai vi­sus pra­ti­no prie dar­bo.

„Pa­siim­da­vo­me ra­vė­ti ko­kius de­vy­nis hek­ta­rus cuk­ri­nių run­ke­lių. Kad vai­kai neap­ting­tų, į va­gą pir­ma sa­vęs įsta­ty­da­vau ir, jei kas, su kaup­tu­ku į už­pa­ka­lį niuk­siu“, – sa­vo auk­lė­ji­mo pa­slap­tis at­sklei­dė A. Ja­ku­čio­nis.

Gied­rius, bū­da­mas iš pri­gim­ties la­bai tei­sin­gas, tė­čiui į akis žiū­rė­da­mas vi­sa­da pri­si­pa­žin­da­vo, jei ką blo­gai pa­da­ry­da­vo. Jaut­rus vai­ki­nu­kas da­bar iš­vy­kęs už­dar­biau­ti į Nor­ve­gi­ją. Ta­čiau vie­na­me kam­ba­ry­je Gied­rius pa­li­ko sa­vo įkur­tą „muziejų“, nes nuo ma­žens rin­ko įvai­rius se­no­vi­nius bui­ties daik­tus, spau­dos lei­di­nius ir kt.

Nor­ve­gi­jo­je, ne­to­li nuo Gied­riaus, įsi­tai­siu­si dir­ba ir duk­ra Ire­na. Ma­ma lėk­tu­vu bu­vo nu­skri­du­si į Os­lą, gro­žė­jo­si šios Skan­di­na­vi­jos ša­lies gam­ta.



Dė­kin­gi mo­ky­to­joms

Ja­ku­čio­nių na­mai iš­puoš­ti įvai­riais vai­kų ir anū­kų rank­dar­biais. Tė­vai apie kiek­vie­ną ga­lė­tų pa­sa­ko­ti ne­sus­to­da­mi. Ta­čiau sa­kė, jog la­biau­siai no­ri pa­dė­ko­ti vi­sus vai­kus pra­di­nė­se kla­sė­se mo­kiu­siai mo­ky­to­jai Vi­dai Vo­sy­lie­nei. Abu pa­si­džiau­gė, kad ne­se­niai ši jau ne­be­dir­ban­ti mo­ky­to­ja su jau­nes­ne ko­le­ge An­ge­le Vil­kai­tie­ne dvi­ra­čiais at­my­nė pa­žiū­rė­ti, kaip Ja­ku­čio­niai gy­ve­na.

Tais lai­kais, kai vai­kai lan­kė Pae­že­rių pa­grin­di­nę mo­kyk­lą, nie­kas ne­pa­vė­žė­da­vo. Jie nuo sa­vo­jo Gurb­ši­lio nu­bris­da­vo tuos pus­ket­vir­to ki­lo­met­ro iš­mal­tu, o pa­va­sa­riais ir ru­de­ni­mis – ypač pa­bju­ru­siu ke­liu.



Ne­nu­sė­di be dar­bo

Vos ne kiek­vie­na Ja­ku­čio­nių na­mų ker­te­lė iš­puoš­ta megz­tais, ner­tais spal­vin­gais už­tie­sa­lais ir ser­ve­tė­lė­mis. Tai – Te­re­sės Si­gi­tos rank­dar­biai. Iš kur jai at­si­ran­da lai­ko to­kiems da­ly­kams?

Mo­te­ris sa­kė, jog taip įpra­tu­si, kad nė aki­mir­kos ne­nu­sė­di nie­ko ne­veik­da­ma, – ne­svar­bu, ar tai anks­tus ry­tas, ar vė­lus va­ka­ras. Vai­kai, o da­bar ir anū­kai vis ma­to ją mez­gan­čią. Per Ka­lė­das iš­da­li­ju­si nu­megz­tas ko­ji­nes ir pirš­ti­nes, šių do­va­nė­lių vai­kams ir anū­kams ji jau pri­mez­gė nau­jam se­zo­nui. Be to, ma­das se­kan­čios anū­kės jau už­si­pra­šo ir įmant­res­nių dra­bu­žių. Mo­čiu­tė mie­lai tuos už­sa­ky­mus vyk­do. „Sa­vo mer­gai­tėms, kai lan­kė mo­kyk­lą, net bu­vau iš put­lių­jų ru­dų siū­lų nu­mez­gu­si uni­for­mi­nes su­kne­les“, – pri­si­mi­nė mo­te­ris.



Po­pie­rius sau­go pa­slap­tis

Ned­rą­siai Te­re­sė Si­gi­ta pra­si­ta­rė apie dar vie­ną sa­vo po­mė­gį – ji jau daug me­tų ra­šo sa­vo šei­mos gy­ve­ni­mo die­no­raš­tį. „Ne­ga­liu už­mig­ti nors trum­pai ne­pa­žy­mė­ju­si, kas tą die­ną įvyko“, – sa­kė mo­te­ris ir pa­skai­tė ke­le­tą įra­šų.

Kai kal­ba pa­si­su­ko apie tai, jog toks šei­mos is­to­ri­jos met­raš­tis yra auk­so ver­tės, Te­re­sė Si­gi­ta pri­si­pa­ži­no, kad da­lį anks­tes­niais me­tais pri­ra­šy­tų sto­rų są­siu­vi­nių su­de­gi­no. „Bu­vo per daug skau­dūs fak­tai, ne­si­no­ri, kad ki­ti perskaitytų“, – pra­si­ta­rė mo­te­ris. „Na, jau da­bar gra­žiau­sia!“ – ar tik ne pir­mą kar­tą apie su­nai­kin­tus die­no­raš­čius iš­gir­dęs nu­si­ste­bė­jo An­ta­nas.



Ka­bi­no­si į gy­ve­ni­mą

Ja­ku­čio­nių gy­ve­ni­mas ne vi­są lai­ką bu­vo gė­lė­mis klo­tas. Mo­te­ris sa­kė, jog rei­kė­jo pa­ko­vo­ti ir su žmo­giš­ko­siomis silp­ny­bėmis, ir kant­ry­be ap­si­šar­vuo­ti. Ma­žai moks­lo ra­ga­vu­si Te­re­sė Si­gi­ta ko­lū­ky­je mel­žė­ja pra­dė­jo dirb­ti nuo pen­kio­li­kos me­tų. Su­lau­ku­si 25-erių, iš­te­kė­jo už An­ta­no, į Al­vi­to kraš­tą iš Birš­to­no at­siųs­to ar­te­zi­nių šu­li­nių grę­žė­jo. Gy­ve­ni­mo pra­džio­je jau­na­ve­džiai tu­rė­jo tik do­va­no­tą spin­te­lę, sta­lą ir lo­vą.

Ja­ku­čio­niai bu­vu­sia­me Pae­že­rių ko­lū­ky­je so­dy­bą nu­si­pir­ko jau pa­bi­rus ke­tu­riems vai­kams. Ma­žą na­me­lį jie vis di­di­no, kad kiek­vie­nas vai­kas tu­rė­tų sa­vo erd­ves.



Su pa­rei­ga ir at­sa­ko­my­be

Da­bar na­mai pil­ni ne tik daik­tų, bet ir pri­pil­dy­ti gau­sios šei­mos na­rių ši­lu­mos. La­biau­siai daugiavaikei ma­mai norėtųsi iš­lai­ky­ti nors to­kią svei­ka­tą, ko­kia džiau­gia­si da­bar. Pa­sak mo­ters, kad vėl ne­rei­kė­tų neį­ga­lio­jo ra­te­lių, kad už­tek­tų tik laz­de­le pa­si­rams­čiuo­ti.

Pir­mos gru­pės in­va­li­du­mą tu­rin­ti mo­te­ris sa­kė ne­sup­ran­tan­ti to­kių žmo­nių, ku­rie iš­gy­ve­na ke­lias­de­šimt me­tų kar­tu, pa­lei­džia į pa­sau­lį pul­ką vai­kų, bet ne­tu­ri sa­vo na­mų, o ki­lus tar­pu­sa­vio ne­su­ta­ri­mams – kiek­vie­nas sau ieš­ko ma­lo­nu­mų.

Ja­ku­čio­nių nuo­la­ti­niai pa­ly­do­vai bu­vo ir yra darbš­tu­mas, kant­ry­bė, kas­die­ny­bę ly­din­ti at­sa­ko­my­bė už sa­vo, kaip tė­vų, pa­rei­gą išauk­lė­ti ir į gy­ve­ni­mą iš­leis­ti vai­kus.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas