„Santaka“ / Virbaliečių Vaišnorų namuose skamba ir švedų kalba

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-08-03 22:17

Dalinkitės:  


Onutė ir Bronius Vaišnorai, pažvelgę į savo vestuvių nuotrauką, negali patikėti, jog kartu jau prabėgo šešiasdešimt metų.

Autorės nuotr.


Virbaliečių Vaišnorų namuose skamba ir švedų kalba

Birutė NENĖNIENĖ

Namai atgyja

Du kartus per metus, vidurvasarį ir prieš Kalėdas, ypač atgyja, atjaunėja virbaliečių Onos ir Broniaus Vaišnorų namai. Tada jie sulaukia ne tik sūnų, bet ir toliausiai – Švedijoje – gyvenančios dukros Virginijos šeimos, pasidžiaugia dešimčia anūkų, penkiais proanūkiais.

Šiemet Vaišnorai per Onines šventė deimantinę savo vestuvių sukaktį.

Tėvų bendro gyvenimo šešiasdešimtmečio šventėje dalyvavusi dukra Virginija Lans su savo vyru Gunaru ir trimis sūneliais – vienuolikamečiu Martinu, devynerių Edvardu ir šešerių Liudvigu – po trumpos viešnagės tėviškėje rytoj jau iškeliaus į savo namus.

Kai sutartu laiku užsukome pas Vaišnorus pasikalbėti, graži šeimynėlė laukė paruošusi savo mėgstamą tortą. Šviesiaplaukiai, mėlynakiai berniukai padėjo mamai gaminti tortą ne tik šį kartą – jie mėgsta šeimininkauti ir savo namuose. Močiutei ir seneliui anūkėliai suteikia džiaugsmo dar ir tuo, kad su jais susišneka lietuviškai.



Gydosi darbu

Išvykus Virginijos šeimai, Vaišnorai, kaip ir visada, sulauks jauniausio sūnaus Aido, gyvenančio arčiausiai, Kybartuose, nuolatinio dėmesio. Nors vyriausias sūnus Donatas įsikūręs kitame Lietuvos pakraštyje, Mažeikiuose, jis irgi dažnai aplanko tėvus.

Baisią netektį dėl viduriniojo sūnaus Ričardo žūties Vaišnorai per kelerius metus apmalšino priimdami jų amžiui nebūdingus iššūkius.

Per septynias dešimtis perkopę sutuoktiniai jau daug metų gyveno savo pasistatytame name, jį buvo gražiai įsirengę. Bet po nelaimės kaip tik pasitaikė galimybė pigiai nusipirkti apleistą sklypą su palaikiu namu. Tuos „plėšinius“, padedant vaikams, Vaišnorai pavertė tikra grožio salele. Išpuoselėtame sode, darželiuose ir aplink namą pilna žydinčių gėlių. Dviejų aukštų namas ir nušienauta pievelė – anūkų bei proanūkių pamiltos erdvės.

Pradėję remontuoti namą tėvai dar vylėsi, jog arčiausiai gyvenančiam sūnui rūpės čia apsigyventi. Kai susitaikė su mintimi, jog taip nebus, suvokė, jog darbo terapija padėjo ir padeda apsiprasti su skaudžiu likimo kirčiu.



Viską pradėjo „iš nieko“

Onutė ir Bronius gimė ir augo gretimuose, dabar jau išnykusiuose, kaimuose. Tačiau susipažino jaunuoliai Virbalyje. Apie vienuolikos vaikų šeimoje užaugusio Broniaus gyvenimą būtų galima parašyti atskirą knygą: kaip traukiantis frontui visi buvo išvaryti į Vokietiją, kaip su vyriausiu broliu kasė apkasus... Onutės šeimoje augo šešios seserys ir du broliai.

Jaunystėje Bronius turėjo fotoaparatą ir buvo pakviestas fotografuoti vestuvėse. Ten ir pamatė būsimą žmoną. 1949 metais jaunuoliai atšoko vestuves.

Bronius dirbo kolūkyje statybininku, vėliau abu įsidarbino metalo dirbinių gamyklos Virbalio ceche, iš čia išėjo į užtarnautą poilsį.

„Labai sunkiai pradėjome bendrą gyvenimą. Lizdelį sukome dviese, užgyvenome namus, tris sūnus, dukrą. Išskrido jie kaip paukščiai iš lizdo ir vėl esame vienu du“, – savo gyvenimą apibūdino Vaišnorai. Iš tikrųjų jie nesėdi rankas sudėję, nelaukia, kad atlankę vaikai ar anūkai buities darbus nudirbtų. Aštuoniasdešimt antrus metus pradėję sutuoktiniai turi begales malonių rūpesčių.

Abu jie visą gyvenimą neapleido savo pomėgių. Iš balsingos giminės kilusi Onutė daug metų giedojo Virbalio bažnyčios chore, Bronius labai mėgo žaisti šaškėmis ir jam tai gerai sekdavosi.



Svarbiausia – sutarimas

„Dažnai pasikalbame apie praeitį ir sakome, kad dabar gyventi labai gera ir lengva“, – sakė Vaišnorai.

Norėjosi iš senolių išgirsti, kuris jų namuose vadinosi „šeimos galva“. Abu nuoširdžiai aiškino, jog jų šeimoje visada buvo svarbu sutarimas ir pasitarimas, vienas kito nuomonės išklausymas. „Pyktelėjusi nusiteikdavau, kad nesikalbėsiu, bet tuoj pat užmiršdavau“, – žmona juokėsi iš savo taip ir nepritaikyto „keršto plano“.

Į mūsų pokalbį įsiterpė Virginija: „Kaip jie galėjo pyktis, jei tėtis niekada mamos nepavadino Ona, o tik Onute arba mamule.“

„Aš galvoju, kad šeimos gyvenimas yra tarsi vieškelis. Jeigu jame randi didelę duobę, tu ją apeik, o mažesnę – tiesiog perženk“, – savo patirtimi dalijosi O. Vaišnorienė.



Dėkingi už dovanas

Vaišnorai į pirmą savo „šliūbą“ Virbalio bažnyčioje važiavo vadinamosiomis bričkomis. Sidabrinių vestuvių nešventė, o į auksines savo automobiliais tėvus nuvežė vaikai. Šie, organizuodami deimantines vestuves, norėjo nustebinti tokiomis pat bričkomis, tačiau tėvai prašė „nejuokinti svieto“.

„Vaikai prašė dėl nuvykimo į bažnyčią nesijaudinti, o kai pasakė, jog limuzinas laukia, žado netekau, nes tokią mašiną tik per televizorių buvau mačiusi“, – dalijosi įspūdžiais O. Vaišnorienė. Vaikai parūpino ir vestuvinę puokštę, ir simbolinę lazdą su skaičiumi „60“, vardinėmis juostomis perjuosė.

Ne tik po šių iškilmių, bet visą savo gyvenimą Vaišnorai pasidžiaugia, kad „Dievas apdovanojo gerais vaikais ir geromis antromis jų pusėmis“.



Kiekvienam savo kelias

Virbaliečių Vaišnorų namai nuolatos pilni susitikimų džiugesio.

Kai šiuose namuose lankėmės beveik prieš dešimtį metų, „Santakos“ puslapiuose papasakojome apie dukros Virginijos Lans gyvenimą. Priminsime, jog tada Virginija prieš kelerius metus buvo ištekėjusi už Gunaro ir su ketvirtų metų Martinu bei naujagimiu Edvardu viešėjo pas tėvus Virbalyje.

Kaip ir tada, taip ir dabar Virginija domisi rajono naujienomis, jas sužino iš nuolatos internete skaitomos „Santakos“. Tėtė Bronius Vaišnoras pas Švedijoje gyvenančią dukrą svečiavosi aštuonis kartus, mamai kol kas užteko dviejų kartų.



– Kas per tą laiką pasikeitė Jūsų gyvenime? – klausiau Virginijos.

– Iš žemės ūkio specialistės tapau polimerinių medžiagų specialiste. Užsienyje nėra taip lengva ir taip paprasta, kol naują žmogų pripažįsta, kol supranta, jog jis kažką gali. Turi praeiti kažkiek laiko. Pradžioje porą metų dirbau Jonkopingo apskrities projektų koordinatore, tie projektai buvo vykdomi Lietuvoje ir Estijoje. Kai Baltijos šalys įstojo į Europos Sąjungą, baigėsi ir projektai. Porą mėnesių pabuvau bedarbe. Tada atsirado kitas projektas ir iš bedarbių sąrašo atrinko mus, aštuoniasdešimt žmonių, pretendentais į dvylika darbo vietų. Vyko įvairūs interviu, testavimai ir man pasisekė atsidurti tarp tų dvylikos. Po pusės metų bandomojo laikotarpio tapau nuolatine vienos amerikiečių korporacijos darbuotoja. Kuruoju Daniją, Norvegiją, Suomiją, Švediją ir Baltijos šalis. Darbo reikalais tenka nuvykti ir į kitas Europos valstybes, Ameriką.

Bet svarbiausias pasiekimas tas, kad auga trys mano vaikai.



– Šiemet sukako dvidešimt metų, kai Lietuvoje įgijote ekonomisto išsilavinimą...

– Kaip aš juokauju, iš planinės sovietinės ekonomikos pereiti visus etapus ir atsidurti amerikiečių korporacijoje – šuolis įdomus. Teko daug mokytis ir pačiai pradėti kitaip galvoti.



– Prieš dešimt metų sakėte, jog svajojate Švedijoje pasistatyti lietuvišką namą. Ar pasisekė?

– Taip ir neišsipildė ši svajonė. Nusipirkome jau pastatytą švedišką namą Huskvarnoje. Šis miestas susijungė su Jonkopingu, jame gyvena apie 100 tūkstančių gyventojų. Mieste yra universitetas su dešimčia tūkstančių studentų. Ten mokosi ir studentų iš Lietuvos.



– Ar pripratote prie švediško gyvenimo būdo gyventi su užuolaidomis neuždangstytais langais?

– O taip! Ir močiutę baigiame pripratinti.



– Kaip ir kokią valstybės paramą jaučia Švedijos šeimos?

– Gimus vaikui, 365 dienos yra apmokamos 80 procentų. Tą dienų skaičių galima pasidalyti ir pasiimti, kaip kam būna patogiau, iki vaikui sukaks aštuoneri metai. Pirmais metais per savaitę galima pasiimti tris, penkias ar visas septynias dienas. Antriems metams prasidėjus, turi būti išnaudojamos ne mažiau kaip penkios dienos, kad galiotų visi draudimai. Tarkime, aš norėjau vaikus augintis namuose bent iki dvejų metų, tad pirmais metais pasiimdavau tik tris ar keturias dienas per savaitę. Todėl man apmokamų dienų liko antriems metams ir aš turėjau visiškai galiojančius draudimus.

Jeigu mama augina mažesnius vaikus, sprendimas, ar vyresnieji galės lankyti darželį, priklauso nuo savivaldybės. Apskritai yra tokia politika: jei mama nedirba ir nesimoko, tai vaikas į darželį negali eiti, jis turi augti su mama.

Kai kurios mamos numatytą 365 dienų terminą išsinaudoja per pirmus metus ir po to vaiką atiduoda į darželį. Tai priklauso nuo šeimos finansinės situacijos, kur ir ką tėvai dirba.

Kiek žinau, mamoms dar suteikiama apie 90 dienų, mokant minimalią kompensaciją. Tai galioja iki tol, kol vaikui sueis aštuoneri metai. Kas mėnesį vaikui iki 16 metų, o jei mokosi – 18 metų mokamos nustatyto dydžio išmokos (berods, 1000 kronų). Dažnoje šeimoje susiformavusi nuostata, kad paaugusiems vaikams (14–16 metų) šios išmokos atiduodamos kaip kišenpinigiai.



– Kaip sekasi Švedijoje ugdyti savo šeimos lietuviškumą?

– Kai vaikai buvo maži, sakiau, jog jie tikrai kalbės lietuviškai ir tikrai bus pusiau lietuviai. Namuose su savo vaikais kalbu tik lietuviškai, jie viską supranta, bet man jau atsako švediškai.

Ten, kur gyvenu, nėra lietuvių bendruomenės. Susiradau pažįstamus lietuvius ir prisijungiau prie jų klubo Gioteburge, kuris yra už 180 kilometrų. Vieną kartą per mėnesį vaikus vežu į ten, kad susitiktų su lietuviais, kartu šventes švęstų. Vakarais knygas jiems skaitau tik lietuviškai, tėtis – švediškai. Gunaras yra tikras švedas, turi giminės genealoginį medį nuo 1640 metų.

Mes turime lietuviškų filmų. Namuose, švęsdami didžiąsias religines šventes, laikomės lietuviškų tradicijų.



– Kodėl daliai jaunų žmonių, pastaraisiais metais išvažiavusių uždarbiauti į užsienį, gimtasis kraštas pasidaro neįdomus, jie nenori sugrįžti, vaikams parenka svetimus vardus?

– Nežinau, kas žmones sugadina. Gal pinigai, gal dar kas nors... Manau, kad teisinga yra kažkieno pasakyta mintis, jog tik barbarai nežino savo šaknų. Savo vaikams visada kalu į galvą: iš tavęs, sūnau, – pusė lietuvio. Nors jie gimę Švedijoje, nors yra Švedijos piliečiai. Aš pati, čia turėdama gerą darbą ir laimingą šeimą, niekada nesakau, kad negrįšiu į Lietuvą.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas