„Santaka“ / Futbolo turnyras stadione suteikia džiaugsmo ne visiems

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-31 08:02

Dalinkitės:  


Ne­to­li sta­dio­no gy­ve­nan­čių žmo­nių nuo fut­bo­li­nin­kų pa­spir­tų ka­muo­lių tvo­ros neap­sau­go.

Autorės nuotr.


Futbolo turnyras stadione suteikia džiaugsmo ne visiems

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Mies­to sta­dio­ne vyks­tan­tis fut­bo­lo tur­ny­ras Ky­bar­tų se­niū­no tau­rei lai­mė­ti tu­rė­jo tiks­lą at­gai­vin­ti vie­ti­nes spor­to tra­di­ci­jas ir su­bur­ti šio spor­to aist­ruo­lius. At­ro­do, jog tiks­las pa­siek­tas – sta­dio­ne vėl tar­si gy­vas spur­da ka­muo­lys.

Bet, pa­si­ro­do, tai su­ke­lia ir ne­pa­gei­dau­ti­nų pa­da­ri­nių. Ša­lia sta­dio­no gy­ve­nan­tiems žmo­nėms šis tur­ny­ras at­gai­vi­no se­nas nuo­skau­das ir sukėlė nau­jų.

Į re­dak­ci­ją užė­ju­si prie sta­dio­no gy­ve­nan­ti ky­bar­tie­tė pa­si­da­li­jo nuo­skau­da dėl, jos nuo­mo­ne, ne­tin­ka­mo spor­ti­nin­kų el­ge­sio. L. Prū­sei­kos gat­vė­je gy­ve­nan­ti Jū­ra­tė Sta­siu­kai­tie­nė jau daug kur yra krei­pu­sis dėl į jos kie­mą le­kian­čių ka­muo­lių, iš­lau­žy­tų tvo­rų, žel­di­nių, iš­dauž­to lan­go ir ne­pel­ny­tų fut­bo­li­nin­kų įžei­di­nė­ji­mų, ku­rie gi­liai nu­sė­do jos šir­dy­je.

Re­dak­ci­joje mo­te­ris paliko tokio turinio laišką: „Vi­są gy­ve­ni­mą gy­ve­nu prie sta­dio­no. Ge­ra bu­vo... Ra­mi vie­ta, nuo­sta­būs kai­my­nai, sta­dio­ne – var­žy­bos, ren­gi­niai, dai­nų šven­tės. Mū­sų ir ap­lin­ki­nių gat­vių vai­kai, jau­ni­mas žais­da­vo ten ir žie­mą, ir va­sa­rą. O ko­kią čiuo­žyk­lą ky­bar­tie­čiai tu­rė­jo! Die­ną „Svei­ka­ta“ žai­džia le­do ri­tu­lį, o va­ka­re vi­si no­rin­tys čiuo­žia.

Tuo lai­ku į fut­bo­lo var­žy­bas su­si­rink­da­vo pil­na tri­bū­na žiū­ro­vų. Vos ne ant­ra tiek ap­lip­da­vo aukš­tą me­di­nę tvo­rą. Ant vie­no vy­riš­ko dvi­ra­čio įsi­tai­sy­da­vo po du sir­ga­lius ir, pa­ri­mę ant tvo­ros vir­šaus, ste­bė­da­vo var­žy­bas. Ge­rai at­si­me­nu švie­saus at­mi­ni­mo il­ga­me­tį ko­man­dos tre­ne­rį V. Ko­cha­naus­ką. Jo tre­ni­ruo­ja­ma „Svei­ka­ta“ bu­vo pa­sie­ku­si tik­rai gra­žių per­ga­lių ir užė­mė gar­bin­gą vie­tą tarp ge­riau­sių Lie­tu­vos fut­bo­lo ko­man­dų.

O ko­kie bu­vo žai­dė­jai: Liu­bins­kas, Ci­vins­kas, Bu­ja­naus­kas, Pa­kal­ka, Ja­ki­ma­vi­čius, Kar­ka. Jau­no­ji kar­ta gar­bin­gai tę­sė fut­bo­lo tra­di­ci­jas. Kaip ne­pri­si­min­ti R. Ko­cha­naus­ko, Puo­džiū­no, Da­ni­se­vi­čiaus, bro­lių Bu­ja­naus­kų, Ul­dins­kų... Tik­ras ko­man­dos aist­ruo­lis, be abe­jo­nės, iš­var­dy­tų ir dau­giau ge­rų žai­dė­jų.

Ne­la­bai do­mė­jau­si fut­bo­lu, tad ir pri­si­mi­ni­mai kiek pa­dri­ki, bet vi­sa­da „sir­gau“ už „Svei­ka­tą“. O kaip ki­taip – juk sa­vi, ky­bar­tie­čiai, ir tam tik­ra pra­sme kai­my­nai. Be­je, ir ger­bė­me vie­ni ki­tus kaip tik­ri kai­my­nai.

Gai­la, bet vi­sa tai, nors ir la­bai gra­ži, bet jau praei­tis.

Gat­vė­je li­ko­me tik ke­tu­ri gar­baus am­žiaus gy­ven­to­jai. Suau­go vai­kai, anū­kai ir pa­skli­do po Lie­tu­vą, to­li­mes­nius kraš­tus. Sta­dio­ne – ki­ti žai­dė­jai, ki­ti tre­ne­riai ir daug ag­re­si­jos, ne­pa­gar­bos. Gal šiais lai­kais taip rei­kia? Gal re­zul­ta­tai pri­klau­so nuo žai­dė­jų pyk­čio? Fut­bo­lo ka­muo­lys – di­džiau­sia ver­ty­bė, dėl ku­rios ga­li­ma ne­pai­sy­ti nie­ko? Tik­riau­siai tai tik­rai ne­pi­gus spor­to in­ven­to­rius. Tik ar ver­ta dėl jo taip ne­gerb­ti sa­vęs? Verž­tis per tvo­ras į sve­ti­mus kie­mus, šlykš­čiai iš­keik­ti šei­mi­nin­kus, jei jie reiš­kia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą. Be­je, tei­sė­tą. Ar tai ir yra spor­ti­nis el­ge­sys, tik­ras vy­riš­ku­mas, drą­sa? Ka­žin... O ir „prie­šai“, spor­to žlug­dy­to­jai, tik­rai ga­lin­gi – į de­vin­tą de­šim­tį įko­pę se­ne­liai ir in­va­li­dė.

Gal bū­tų pa­pras­čiau ir žmo­niš­kiau ki­taip or­ga­ni­zuot var­žy­bas ar­ba paaukš­tin­ti tvo­rą, jei jau tik­rai var­tus rei­kia sta­ty­ti prie gat­vės. Bū­tų sau­gūs ir ka­muo­liai, ir žai­dė­jai, ir nie­ko bend­ra su fut­bo­lu ne­tu­rin­tys žmo­nės. Tvo­ra, aiš­ku, bran­gu, bet žmo­niš­ku­mas, pa­gar­ba ir pa­do­ru­mas – neį­kai­no­ja­mi.

To­kie gra­žūs pri­si­mi­ni­mai ir to­kios liūd­nos min­tys ap­lan­kė vyks­tant Ky­bar­tų mies­to fut­bo­lo var­žy­boms. Be­je, žiū­ro­vų da­bar su­si­ren­ka ne ką dau­giau nei no­rin­čių žais­ti. Ne­be­do­mi­na ma­nęs re­zul­ta­tai, ne­si­no­ri pa­žin­ti žai­dė­jų. Tik­rai liūd­na... O juk teo­riš­kai spor­tas tu­rė­tų bū­ti vie­na ge­riau­sių užim­tu­mo for­mų, sau­gan­čių jau­ni­mą nuo blo­gos įta­kos. De­ja, tik teo­riš­kai.

Jo­kiu bū­du ne­ga­liu sa­ky­ti, kad ab­so­liu­čiai vi­si žai­dė­jai el­gia­si bjau­riai. Tik­rai ne. Dė­ko­ju vi­siems jau­niems ir vy­res­niems vy­rams, ku­rie bu­vo kul­tū­rin­gi. Ačiū ta­riu bū­si­miems ir gal jau esa­miems pa­sie­nie­čiams. Ma­lo­nu, kad yra pa­rei­gū­nų, ga­lin­čių bū­ti pa­vyz­džiu ne tik vai­kams ir paaug­liams, bet ir suau­gu­siems.

Ga­liu su­pras­ti ir azar­to pa­gau­tus, įsi­karš­čia­vu­sius vy­rus, ku­riems ne­pa­vy­ko su­val­dy­ti emo­ci­jų. Tik bai­su, kad vi­sa tai vyks­ta vai­kų ir jau­nuo­lių aki­vaiz­do­je. Jie ne tik žai­biš­kai įsi­sa­vi­na to­kias pa­mo­kas, bet ir pra­len­kia suau­gu­sius.

Apie or­ga­ni­za­to­rius ne­si­no­ri nie­ko kal­bė­ti. Ne pir­mą kar­tą vyksta var­žy­bos – ir vis tas pa­ts. Vis tos pa­čios bė­dos. At­ro­do, lyg ne­ži­no­tų, kur neiš­ven­gia­mai lėks svie­di­niai, kaip šių ieš­kos... Juk ne jų na­mai to­je gat­ve­lė­je, ne jų ar­ti­mie­ji čia gy­ve­na. Šiaip... Nie­kas...

Ko ge­ro, tik­rai ne­gra­žiai el­giuo­si – vis dar ne­nu­mi­riau ir drįs­tu no­rė­ti sa­vo na­muo­se gy­ven­ti ra­miai, taip, kaip ga­ran­tuo­ja įsta­ty­mai. Jei bu­vo tiks­las įžeis­ti, įskau­din­ti, tai pa­vy­ko. Čia jau tik­rai „per­ga­lė“!

Lie­pos 14 d. J. Sta­siu­kai­tie­nės pa­reiš­ki­mas dėl jos na­mų ra­my­bę trik­dan­čio fut­bo­lo tur­ny­ro bu­vo už­re­gist­ruo­tas ir se­niū­ni­jo­je. Se­niū­ną Aud­rių Bal­bie­rių su­pa­žin­di­no­me ir su re­dak­ci­jo­je gau­tu laiš­ku.

At­sa­ky­da­mas į ky­bar­tie­tės prie­kaiš­tus se­niū­nas tei­gė, jog prieš var­žy­bas bu­vo šne­kė­ta­si su da­ly­viais, reng­tas su­si­rin­ki­mas su tur­ny­ro pa­dė­jė­jais.

Se­niū­nas la­bai ap­gai­les­ta­vo, kad žai­dė­jai įžei­dė L. Prū­sei­kos gat­vės gy­ven­to­ją. Pa­sak jo, var­tų ki­taip pa­sta­ty­ti ne­ga­li­ma, nes tuo pat me­tu sta­dio­ne vyks­ta dve­jos var­žy­bos. Pas­ta­čius var­tus išil­gai aikš­tės, ga­li­ma bū­tų reng­ti tik vie­nas rung­ty­nes vie­nu me­tu, tad tur­ny­ras už­si­tęs­tų.

– Rei­kia su­pras­ti žmo­nes, ku­rie čia su­si­ren­ka po dar­bo, no­ri pa­rung­ty­niau­ti, – sa­kė se­niū­nas. – Juk jiems va­ka­re taip pat rei­kia pail­sė­ti, tad ne­ga­li sta­dio­ne už­si­bū­ti iki iš­nak­tų. To­dėl sten­gia­ma­si su­žais­ti kuo dau­giau rung­ty­nių. Tik­rai ap­gai­les­tau­ju, jog taip įvy­ko. Ši­tie ne­su­sip­ra­ti­mai tu­ri gi­lias šak­nis ir sie­kia dar tuos lai­kus, kai aš ne­bu­vau se­niū­nu. Pap­ra­šy­siu, kad prieš rung­ty­nes bū­tų iš­rink­tas vie­nas žmo­gus, ku­ris pri­si­sta­ty­tų ša­li­mais gy­ve­nan­tiems žmo­nėms ir ei­tų vie­nas paim­ti nu­kri­tu­sių ka­muo­lių. Įs­pė­si­me, kad bū­tų kul­tū­rin­gas ir ne­lau­žy­tų au­ga­lų bei ne­truk­dy­tų šei­mi­nin­kams.

Su šia iš­ly­ga J. Sta­siu­kai­tie­nė sa­kė su­tin­kan­ti, nes tie­siog ne­tu­rin­ti ki­tos išei­ties.

Tie­sa, tur­ny­ras va­kar bai­gė­si, bet nuo­skau­dos li­ko. L. Prū­sei­kos gat­vės gy­ven­to­ja sa­kė pa­si­ge­du­si pa­pras­čiau­sio žmo­niš­ku­mo...






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas