„Santaka“ / Šeimos konflikto priežastimi tapo naujos tėvo vedybos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-31 07:56

Dalinkitės:  


A. Jo­do­nis tvir­ti­no, jog duk­ra išė­ju­si dėl to, kad jai neuž­ra­šęs na­mo.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Šeimos konflikto priežastimi tapo naujos tėvo vedybos

Eglė MIČIULIENĖ

Į re­dak­ci­ją už­su­ku­sios se­se­rys Re­gi­na Bra­zai­tie­nė ir Sta­sė Ki­ve­rie­nė sa­kė su­pran­tan­čios, kad žur­na­lis­tai jų pro­ble­mos tik­rai neišsp­ręs. Tai, kas šei­mo­je įvy­ko, įvy­ko tei­sė­tai. Ta­čiau mo­te­rys no­rė­jo, kad vi­si su­ži­no­tų, kaip gy­ve­ni­me ga­li nu­tik­ti ir kad per tė­vą suau­gu­si duk­ra ga­li lik­ti be­na­mė.



Pa­ra­šė tes­ta­men­tą

Nors nu­ken­tė­ju­sio­ji šio­je si­tua­ci­jo­je – Re­gi­nos šei­ma, bet pa­sa­ko­ti pir­mo­ji pra­dė­jo Sta­sė. Ji tei­gė, kad se­suo per daug iš­gy­ve­na, jog ga­lė­tų ra­miai kal­bė­ti.

„Vi­są gy­ve­ni­mą au­go­me la­bai var­gin­gai. Bu­vo­me utė­lė­tos varg­šės, juo­dos dar­bi­nin­kės. Nors muš­ti gau­da­vo­me, bet tė­vus my­lė­jo­me, nie­ka­da ne­si­krei­pė­me į juos „tu“. Ta­čiau suau­gę iš na­mų pa­bė­go­me kas sau. Iš sep­ty­nių vai­kų prie tė­vų li­ko tik Re­gi­na. Ji dir­bo, tvar­kė vis­ką, ką reikėjo“, – pa­sa­ko­jo S. Ki­ve­rie­nė.

Ta­čiau šį pa­va­sa­rį, ko­vo pra­džio­je, nu­mi­rė ma­ma. Abu tė­vai bu­vo pa­si­ra­šę tes­ta­men­tą, kad na­mas Ki­si­niš­kių kai­me, vie­nam iš jų mi­rus, lie­ka ki­tam. Ta­čiau, kaip tvir­ti­no Sta­sė, ma­ma pri­sa­kiu­si tė­vui ne­nusk­riaus­ti vai­kų.

69 me­tų tė­vas Adol­fas Jo­do­nis, pa­sak duk­rų, mi­ru­sios žmo­nos la­bai aša­ro­jo, ta­čiau praė­jus vos dviem mė­ne­siams po jos mir­ties ve­dė ki­tą mo­te­rį.



Rei­ka­la­vo pi­ni­gų

Toks trum­pas tė­vo ge­du­lo lai­kas duk­ras pa­pik­ti­no. S. Ki­ve­rie­nė tei­gė su­pra­tu­si, kad tė­vas vie­nas il­gai neiš­bus, kad tu­rės drau­gę, ir tam ne­prieš­ta­ra­vo. Bet ves­tu­vių, ir dar to­kių grei­tų, duk­ros tik­rai ne­si­ti­kė­jo.

„Bu­vo skau­du. Per in­ter­ne­tą sužinojome apie tas ves­tu­ves. O pa­skui tė­vas ėmė se­sę vy­ti iš na­mų. Jis net ma­mos daik­tus išmetė“, – pik­ti­no­si Sta­sė.

Mo­te­rys tvir­ti­no, jog tė­vas iš Re­gi­nos rei­ka­la­vo 70 tūks­tan­čių li­tų – tuo­met pa­lik­siąs jai na­mus. Bet mi­ni­ma­lią al­gą gau­nan­ti R. Bra­zai­tie­nė to­kių pi­ni­gų ne­tu­rė­jo.

„Ap­vaikš­čio­jau vi­sur – to­kių pi­ni­gų ne­ga­vau. Ir ne­be­tu­riu na­mų, nes tė­vas ma­ne iš­vi­jo. Sa­kė, jei gra­žiuo­ju nei­šei­siu, vis­ką ap­ra­šys žmo­nai ir ma­ne vis tiek išvys“, – pra­vir­ko Re­gi­na.

Sa­vo tė­vo na­muo­se, ant­ra­me aukš­te, ji gy­ve­no su šei­ma – vy­ru ir dviem pil­na­me­čiais sū­nu­mis bei vie­no iš jų drau­ge.

Mo­te­ris sa­kė, jog na­mus, ku­riuos pa­li­ko, ne tik tvar­kė ir pri­žiū­rė­jo, bet ir su­dė­jo lan­gus, du­ris, įren­gė šil­dy­mo sis­te­mą.



Iš­vyks­ta į už­sie­nį

Iš na­mų išė­ju­si R. Bra­zai­tie­nė trum­pam su šei­ma ap­si­sto­jo pas se­se­rį Pil­viš­kiuo­se. Bet šeš­ta­die­nį Re­gi­na su vy­ru, sū­nu­mi ir jo drau­ge iš­vyks­ta į Vo­kie­ti­ją. „Kaip be­na­miai šu­niu­kai – taip ir parašykit“, – dėl se­sers grau­di­no­si S. Ki­ve­rie­nė.

Re­gi­na dėl tė­vų na­mo bu­vo ir pas ad­vo­ka­tę, bet ši pa­ta­ru­si ne­si­by­li­nė­ti, nes į by­los nag­ri­nė­ji­mą rei­kės laks­ty­ti iš už­sie­nio.

Se­se­rys sa­vo tė­vą kal­ti­no bai­siais da­ly­kais. Anot jų, vie­nas bro­lis per jį sa­vo no­ru išė­jo iš gy­ve­ni­mo, ki­tas iš­va­žia­vo į Mask­vą.

„Še­šio­li­ka me­tų bro­lis bu­vo iš­si­ža­dė­jęs na­mų. Mes jo net per lai­dą „Atleisk“ ieš­ko­jo­me. Jis taip bu­vo įskau­din­tas, kad ne­tgi į ma­mos lai­do­tu­ves neat­va­žia­vo. At­vy­ko tik po lai­do­tu­vių, – ver­kė S. Ki­ve­rie­nė. – Su tė­vu ir ki­ti vai­kai ne­bend­rau­ja, ir net gi­mi­nės. Mes bend­rau­da­vo­me tik dėl ma­mos, kad jos ne­skriaus­tų, nes tė­vas mo­ti­ną en­gė. O da­bar, kai se­suo pa­siė­mė sa­vo daik­te­lius, tė­vas ją dar ir ap­va­gi­no – at­seit pli­kas sie­nas pa­li­ko. Bet se­suo vis­ką su­dė­jo į tuos na­mus, o da­bar li­ko be nie­ko. Jai sve­ti­mi žmo­nės ke­lio­nei pi­ni­gų da­vė – už tai mes la­bai dė­kin­gi.“

Se­se­rys tvir­ti­no, kad tė­vas nė­ra pa­sto­vus žmo­gus. Vie­ną die­ną iš­vi­jo iš na­mų, ki­tą pa­skam­bi­no se­se­riai ir siū­lė grįž­ti bei ieš­ko­ti komp­ro­mi­so. Po kiek lai­ko vėl pra­ne­šė – man ta­vęs ne­rei­kia. „Jei da­bar pas jį nu­va­žiuo­si­te, jis tik­riau­siai pa­sa­kys, kad Re­gi­nos nevijo“, – kal­bė­jo S. Ki­ve­rie­nė.



Lan­gų dė­ti ne­pra­šė

„Ar­gi aš ją iš­vi­jau? Ne­są­mo­nė, ji pa­ti išė­jo, – pa­sa­kė į na­mų vi­dų užei­ti pa­kvie­tęs Adol­fas Jo­do­nis. – Pra­šiau, jog man nu­pirk­tų kur nors Pil­viš­kiuo­se ma­žą dvie­jų kam­ba­riu­kų na­mą, kad ir be pa­to­gu­mų, – ir aš sa­vo na­mą pa­do­va­no­siu duk­rai. Dar ir že­mės lik­tų. Sa­kiau, jog jiems ne­si­mai­šy­siu, ma­nęs nė lai­do­ti ne­rei­kės. O ko ji išė­jo – aš ne­ži­nau. No­rė­jo pri­vers­ti ma­ne, kad pa­do­va­no­čiau na­mus. Bet ad­vo­ka­tė man pa­sa­kė: jei pa­si­ra­šy­sit, jog na­mas pri­klau­so duk­rai, ten neį­kel­sit ko­jos.“

Vy­ras tuoj pat nuė­jo iki spin­te­lės ir at­ne­šė do­ku­men­tus – tes­ta­men­tą, liu­di­jan­tį, kad žmo­na Sta­nis­lo­va Jo­do­nie­nė na­mą pa­li­ku­si jam.

A. Jo­do­nis ap­ro­dė ir sa­vo be­veik tuš­čią sek­ci­ją. Duk­ra esą iš­si­ve­žu­si lėkš­tes ir vi­są ki­tą ten bu­vu­sį tur­tą.

Dėl Re­gi­nos su­dė­tų lan­gų ir du­rų vy­ras ne­si­gin­či­jo: jis sa­kė, jog duk­ra tai da­riu­si sa­vo no­ru. „O kam ji dė­jo tuos lan­gus? Aš jos ne­pra­šiau ir ne­lei­dau. Te­gul su­de­da se­nus“, – sa­kė žmo­gus.



Vai­kai ne­si­lan­ko

Ki­si­niš­kie­tis bu­vo įsi­ti­ki­nęs, kad vi­sas triukš­mas ki­lo tik dėl jo nau­jo­sios žmo­nos.

„Aš ne­ge­riu, ne­rū­kau, neuž­sii­mu su drau­gais. Su­si­ra­dau drau­gę to­kio pa­ties am­žiaus, kaip ir aš. Lė­ta mo­te­riš­kė, jos vy­ras ir­gi mi­ręs. Su­si­ra­šė­me. Iki tol vis­kas bu­vo ge­rai, duk­ros ne­prieš­ta­ra­vo, kad bend­ra­vo­me, bet kai tik su­si­ra­šė­me, jos ir pa­siu­to“, – sa­kė A. Jo­do­nis.

Vy­riš­kis tvir­ti­no, jog kol pir­mo­ji žmo­na, su ku­ria iš­gy­ve­no pen­kias­de­šimt me­tų, bu­vo gy­va, jis ją pri­žiū­rė­jęs, li­gi­nęs ser­gan­čią. Ta­čiau da­bar tu­rin­tis tei­sę gy­ven­ti su ki­ta mo­te­ri­mi.

Žmo­gus ap­ve­džio­jo ir ap­ro­dė sa­vo so­dy­bą. Jis tvir­ti­no, jog duk­ros vis­ką ap­lei­do, Re­gi­nai išei­nant iš­dras­kė šilt­na­mius, iš­ka­si­nė­jo bul­ves.

A. Jo­do­nis sa­kė vi­są gy­ve­ni­mą daug dir­bęs, sa­vo na­mus už­gy­ve­nęs pa­ts. Ki­tas klau­si­mas, kiek tie na­mai ver­ti, jei nė vie­nas iš vai­kų, kaip pri­si­pa­ži­no tė­vas, į juos ne­no­ri at­va­žiuo­ti. Tik po kiek lai­ko vy­riš­kis pri­dū­rė, kad vis dėl­to kar­tais su­lau­kia vie­nos duk­ros iš Ma­ri­jam­po­lės.



Kai­my­nai ne­si­ki­šo

Išk­lau­sius abi pu­ses ir at­me­tus ne­gra­žius abi­pu­sius kal­ti­ni­mus, bu­vo aiš­ki tik vie­na tie­sa. Kad ir kaip vai­kai su tė­vu ne­su­ta­rė, Re­gi­na grei­čiau­siai dar il­gai bū­tų gy­ve­nu­si gim­tuo­siuo­se Ki­si­niš­kiuo­se, jei ne tė­vo ve­dy­bos. O sve­ti­mai mo­te­riai ta­pus ofi­cia­lia žmo­na ki­lo grės­mė dėl na­mo. Juk jei A.Jo­do­nis, kaip ir pir­mų ve­dy­bų at­ve­ju, pa­si­ra­šys to­kį pa­tį tes­ta­men­tą, jam mi­rus sa­vi­nin­ke ga­li tap­ti nau­jo­ji šei­mi­nin­kė, tu­rin­ti ke­tu­ris sa­vo vai­kus. Čia ir ki­lo konf­lik­tas, ku­rio, kaip ir bu­vo­me per­spė­ję abi mo­te­ris, re­dak­ci­ja iš­spręs­ti ne­ga­li.

Tiek abi se­se­rys, tiek jų tė­vas pa­ta­rė mums kreip­tis į kai­my­nus – esą, jie ži­nos, kas yra tei­sus. Ta­čiau pa­kal­bin­ti kai­my­nai į sve­ti­mus rei­ka­lus kiš­tis ne­no­rė­jo.

„Ką aš ga­liu pa­sa­ky­ti apie šią šei­mą? Tai tvar­kin­gi, la­bai darbš­tūs, ra­mūs žmo­nės. Re­gi­na – ma­lo­ni mo­te­ris, tik­rai daug var­go ir daug dir­bo, kaip ir jos se­suo. Ir A. Jo­do­nis, nors yra sa­vo­tiš­kas žmo­gus, mums nie­ko blo­go ne­pa­da­rė, yra ge­ras kai­my­nas, pa­pra­šius pa­de­da. Bet su sa­vo vai­kais jis ne­su­ta­rė. Ne­ži­nau, kodėl“, – tik tiek pa­sa­kė vie­na kai­my­nė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas