„Santaka“ / Vienos šeimos likimas – tautos gyvenimo atspindys

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-31 07:48

Dalinkitės:  


Algimantas Šeronas dabar dažnai savo laisvą laiką leidžia su nuolatiniu palydovu – akordeonu.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Vienos šeimos likimas – tautos gyvenimo atspindys

Birutė NENĖNIENĖ

Jau daug me­tų kiek­vie­no rugp­jū­čio pir­mą­jį sa­vait­ga­lį į Ario­ga­lą, ža­vų­jį gam­tos kam­pe­lį prie Du­by­sos, nie­kie­no ne­ra­gi­na­mi į tra­di­ci­nį są­skry­dį ren­ka­si trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai, lais­vės ko­vų da­ly­viai iš vi­sos Lie­tu­vos.Kaip ir kas­met, šian­dien į tra­di­ci­nį są­skry­dį iš­vy­ko ir gru­pė ra­jo­no trem­ti­nių.

Bend­ro li­ki­mo bro­lių ir se­sių mal­dos, dai­nos, kal­bos ir ty­lūs pa­ry­mo­ji­mai tar­si su­jun­gia iš Si­bi­ro to­lių ne­grį­žu­sius ar jau ne­pa­jė­gian­čius į šiuos su­si­ti­ki­mus at­vyk­ti žmones, pa­siun­čia ži­nią apie skau­džią praei­ties tie­są abe­jin­gie­siems ar no­rin­tie­siems, kad „vi­sa tai“ bū­tų už­mirš­ta.



Vi­zi­ti­nė kor­te­lė – dai­na

Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mas ku­pi­nas pa­mo­kan­čių pa­vyz­džių. Pa­žin­tis su daž­no trem­ti­nio li­ki­mu mums, kar­tais per­dė­tai siū­ruo­jan­tiems nuo men­kiau­sių šių lai­kų sun­ku­mų, ga­lė­tų bū­ti pui­kia dva­si­ne at­ra­ma.

Šian­die­ni­nis mū­sų pa­šne­ko­vas – vil­ka­viš­kie­tis, bu­vęs trem­ti­nys Al­gi­man­tas Še­ro­nas.

Vy­riš­kį daž­nai su­tin­ka­me įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se su šau­lio uni­for­ma, trau­kian­tį dai­ną. Su­lau­kęs už­tar­nau­to poil­sio, Al­gi­man­tas ga­vo kvie­ti­mą va­do­vau­ti „Bo­čių“ vo­ka­li­niam an­samb­liui, yra šios or­ga­ni­za­ci­jos ta­ry­bos na­rys. Taip pat jis va­do­vau­ja P. Ka­ru­žos šau­lių kuo­pos vo­ka­li­niam an­samb­liui. Al­gi­man­tas yra su­kū­ręs žo­džius ir mu­zi­ką ke­lioms dai­noms, ra­šo dai­nas pa­gal mū­sų kraš­to kū­rė­jų Vla­do Bu­ra­go ir Va­le­ri­jos Bla­žai­tie­nės ei­les.

Šios dai­nos su di­džiau­siu pa­si­se­ki­mu dai­nuo­ja­mos ne tik įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se Vil­ka­viš­kio kraš­te, bet ir ten, kur A. Še­ro­no va­do­vau­ja­mi an­samb­liai jau pa­si­ro­dė: Drus­ki­nin­kuo­se, Uk­mer­gė­je, Vil­niaus „Sie­mens“ are­no­je.

Ap­dai­nuo­ja­mas gim­ta­sis kraš­tas Al­gi­man­tui ypač bran­gus, nes tris­kart bu­vo iš jo iš­plėš­tas, – kaip pa­ts pa­juo­kau­ja, esąs „tri­gu­bas trem­ti­nys.“



Pir­mo­ji trem­tis

Ket­ve­rių me­tų vai­ko at­min­ty­je įstri­go epi­zo­dai iš pir­mo­sios – de­ja, pri­vers­ti­nės – gy­ve­ni­mo ke­lio­nės iš gim­to­jo Kau­piš­kių kai­mo į Vo­kie­ti­ją. 1944-ai­siais rei­chui pra­lai­mint ka­rą ir ka­riuo­me­nei trau­kian­tis, pa­sie­nio gy­ven­to­jai bu­vo eva­kuo­ti. Tė­vai Juo­zas Še­ro­nas ir Eu­ge­ni­ja Še­ro­nie­nė (buv. Žvirb­ly­tė), jų vai­kai Al­gi­man­tas, Ge­nu­tė ir Bi­ru­tė bei ma­mos te­ta Alek­sand­ra (vai­kų va­di­na­ma Ale­siu­ke) ark­lių trau­kia­mais ve­ži­mais pa­su­ko į ne­ži­nią, už nu­ga­rų pa­li­kę vis­ką, ką bu­vo iki to lai­ko šei­ma už­gy­ve­nu­si.

Ne vi­si vo­kie­čiai ma­lo­niai priim­da­vo nak­vy­nei. Tek­da­vo mie­go­ti ir miš­ke jau snie­gui kren­tant, ir tvar­tuo­se ant praė­ji­mo ta­kų po kar­vių uo­de­go­mis.

Vo­kie­ti­jo­je gi­mė bro­liu­kas Vy­tu­kas, ku­ris ne­tru­kus mi­rė iš ba­do. Ten mi­rė ir se­ne­lis – tė­čio tė­tė. Žmo­gus li­ko pa­lai­do­tas kaž­kur lau­kuo­se. Po tre­jus me­tus tru­ku­sios trem­ties džiaugs­mu trykš­tan­čią Še­ro­nų šei­mą dėl to, kad lei­džia­mi į na­mus, pa­ke­ly­je ap­lan­kė dar vie­na ne­lai­mė: vos ne­žu­vo iš va­go­no ant ak­mens skal­dos py­li­mo iš­kri­tu­si se­suo Ge­nu­tė. O Kau­piš­kiuo­se lau­kė vos ne ste­buk­las: vi­sos ap­lin­ki­nės so­dy­bos fron­to mū­šių bu­vo nu­nio­ko­tos, tik Še­ro­nų na­mai li­ko ne­su­bom­bar­duo­ti.



Ant­ro­ji trem­tis

Praė­jo ket­ve­ri tai­kaus gy­ve­ni­mo me­tai. Į vie­nuo­li­ka­me­čio Al­giu­ko at­min­tį jau aiš­kiai įsi­rė­žė ir iš­li­ko 1951 me­tų ru­dens nak­tis.

So­dy­bą ap­su­po ka­rei­viai ir stri­bai, o įė­ju­sie­ji į vi­dų gar­siai pa­reiš­kė, kad šei­ma vi­sam lai­kui iš­tre­mia­ma į Si­bi­rą. Už ką? Vie­nas per ki­tą už­duo­ties vyk­dy­to­jai pa­nie­ki­nan­čiu to­nu tė­vui iš­ko­šė, jog „ta­ve, buo­žę, šau­lį, pa­dė­tu­me dar ne ten, jei ne ta­vo ke­tu­ri vaikai“. Tė­vo kal­tė ir bu­vo to­kia: prieš ka­rą dir­bo 40 mar­gų, da­ly­va­vo šau­lių or­ga­ni­za­ci­jos veik­lo­je. Leng­vi­nan­ti ap­lin­ky­bė – jau vo­kie­čių trem­tį pa­ty­rę vai­kai Al­gi­man­tas, Bi­ru­tė, Ge­nu­tė ir dar tik dve­jų me­tu­kų Vi­du­tė. Leis­ti­ną pa­siim­ti „turtą“ su­kro­vė į sunk­ve­ži­mį. Ma­žo­ji se­su­tė la­bai ver­kė, bi­jo­jo au­to­ma­ši­nos ir glau­dė­si prie te­tos Ale­siu­kės krū­ti­nės. Sen­ti­men­tų „vykdytojai“ ne­pri­pa­ži­no, sku­bė­jo at­lik­ti sa­vo už­duo­tį. Vie­nas ru­sa­kal­bis ka­rei­vis iš­plė­šė mer­gai­tę iš te­tos ran­kų ir kaip svie­di­nį pa­lei­do ma­mai, sto­vin­čiai au­to­ma­ši­no­je.



Gy­ve­ni­mo mo­kyk­lo­se

Be­lan­giuo­se va­go­nuo­se Še­ro­nus su ki­tais trem­ti­niais aš­tuo­nio­li­ka pa­rų ve­žė į pa­skir­ties vie­tą – Kras­no­jars­ko kraš­to Be­rio­zov­kos ra­jo­no Kras­na­ja Sop­ka ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Pro ply­še­lius akys gau­dė to­li­mų mies­tų ir Ura­lo kal­nų si­lue­tus.

Šei­mas, ku­rio­se bu­vo dau­giau dar­bin­gų as­me­nų, vie­ti­nių ūkių at­sto­vai tuo­jau paė­mė. O to­kie, kaip Še­ro­nai su ma­žais vai­kais, nie­kam ne­bu­vo rei­ka­lin­gi. Pa­ga­liau juos ir ki­tas ru­sų kal­bos ne­mo­kan­čias kai­my­nes nu­ve­žė į Siu­ti­kų kai­me­lį, sa­vo­tiš­ką me­džio pra­mo­nės cent­rą, kur bu­vo ran­ko­mis pjau­na­mos len­tos, ga­mi­na­mi ve­ži­mai, sta­ti­nės ir kt.

Vie­na­me kam­ba­rė­ly­je, ant iš len­tų pa­ga­min­tų na­rų, kar­tu su kai­my­nė­mis mie­go­jo aš­tuo­nie­se.

Al­gi­man­tas ir vy­res­nio­sios se­se­rys pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, bet ten tik pa­sė­dė­da­vo, nes ru­siš­kai ne­sup­ra­to. Po me­tų šei­ma bu­vo per­kel­ta į grū­di­nių kul­tū­rų ban­dy­mų sto­ties kai­me­lį Sor­tu­čias­to­ką. Tė­tis įsidarbino kal­viu.

Dvy­li­ka­me­tis Al­gi­man­tas ir jau­nes­nės se­se­rys pra­dė­jo lan­ky­ti Kras­no Sop­kos vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Tik vi­sus „pa­že­mi­no“ vie­na kla­se, nes tu­rė­jo per­pras­ti ru­sų kal­bą.

1955 me­tų žie­mą už­klu­po ne­re­gė­ta pū­ga. Par­vež­ti vai­kų iš mo­kyk­los pa­siun­tė mo­te­rį su ark­liu, bet grįž­da­mi vi­si nu­kly­do į ki­tą kai­mą. „Laimė, kad mus nak­čiai pri­glau­dė ge­ri žmo­nės, ant­raip bū­tu­me sušalę“, – pri­si­me­na A. Še­ro­nas.



Pas­ka­ti­ni­mas ir pa­ra­ma

„Perkandę“ ru­sų kal­bą, Al­gi­man­tas su se­se­ri­mi Ge­nu­te kiek­vie­nas sa­vo kla­sė­je ta­po pir­mū­nais. Jų nuo­trau­kos bu­vo iš­ka­bin­tos mo­kyk­los gar­bės len­to­je. „Ta ma­no nuo­trau­ka da­bar ka­bo Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­ju­je. Ma­ne su ki­tais mo­kyk­los pir­mū­nais bu­vo nu­ve­žę į Šu­šens­ko­je, ten, kur trem­ty­je gy­ve­no V. Leninas“, – vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si A. Še­ro­nas.

Nuo­la­ti­nis trem­ti­nių pa­ly­do­vas bu­vo skur­das ir ba­das, už­puo­lė utė­lės. Ge­rai, kad Lie­tu­vo­je li­ku­si te­ta Ale­siu­kė bei dė­dė pa­gal ga­li­my­bes siun­tė siun­ti­nius.

O štai ir džiu­gus 1956 me­tais pa­sie­kęs pra­ne­ši­mas: jie yra rea­bi­li­tuo­ti, ga­li grįž­ti į Lie­tu­vą. Bet kur gau­ti pi­ni­gų ke­lio­nei?

Tais me­tais iš Si­bi­ro į Rė­čiū­nų kai­mą grį­žo trem­ti­nių Pau­žų šei­ma. Tė­vai su jais iš­lei­do iš­va­žiuo­ti Al­gi­man­to se­se­rį Bi­ru­tę, ku­rią pri­glau­dė te­ta Ale­siu­kė. Dėl sun­kaus gy­ve­ni­mo tė­vai nuo moks­lų ati­trau­kė se­se­rį Ge­nu­tę ti­kė­da­mie­si, kad mer­gai­tėms pa­tai­kys leng­ves­nius dar­bus, o Al­gi­man­tas mo­kė­si to­liau. Ir tik 1958 me­tų pa­va­sa­rį var­gais ne­ga­lais Še­ro­nų šei­ma su­grį­žo į Lie­tu­vą, į sa­vo na­mus.



Tre­čio­ji trem­tis

Taip Al­gi­man­tas va­di­na sa­vo tar­ny­bą ka­riuo­me­nė­je. Į vie­ną da­li­nį prie Vla­di­vos­to­ko iš Vil­ka­viš­kio pa­te­ko ke­tu­rie­se, o iš Lie­tu­vos – 37 jau­nuo­liai.

Į pa­sky­ri­mo vie­tą nuo Vil­niaus va­žia­vo try­li­ka pa­rų. Pro trau­ki­nio va­go­nų lan­gus vėl pra­slin­ko Ura­lo kal­nai, Bai­ka­lo eže­ras, trem­ties vie­tos – Kras­no­jars­ko kraš­tas. „Nuo vie­no van­de­ny­no iki ki­to... Grį­žau iš ar­mi­jos tik 1962 me­tais, prieš pat Nau­juo­sius metus“, – sa­vo il­giau­sią ke­lio­nę pri­si­me­na Al­gi­man­tas Še­ro­nas.



Su ge­rų žmo­nių pa­gal­ba

Al­gi­man­tas ge­ru žo­džiu mi­ni dau­ge­liui vil­ka­viš­kie­čių bu­vu­sį pa­žįs­ta­mą Pi­jų Ki­li­ke­vi­čių, ku­ris ne­sa­va­nau­diš­kai pa­dė­jo jau­nam žmo­gui įsi­dar­bin­ti Vals­ty­bi­nia­me ban­ke.

„Ten su­ti­kau to­kį pat nuo­šir­dų žmo­gų – ban­ko val­dy­to­ją Sta­nis­lo­vą Vi­džiū­ną. Ga­lė­jau dirb­ti ir nea­ki­vaiz­džiai mo­kiau­si Kau­no bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos tech­ni­ku­me.

Vė­liau bai­giau Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją, dir­bau tri­juo­se ko­lū­kiuo­se vy­riau­siuo­ju eko­no­mis­tu, va­do­va­vau pro­fsą­jun­gos or­ga­ni­za­ci­jai. Bu­vo siū­lo­mos ir aukš­tes­nės pa­rei­gos, ta­čiau ka­dan­gi ne­sto­jau į ko­mu­nis­tų par­ti­ją, ma­no kan­di­da­tū­ra atkrisdavo“, – gy­ve­ni­mo ke­lią jau sa­va­me kraš­te pri­si­me­na bu­vęs trem­ti­nys.



Prie vai­kys­tės sva­jo­nių

Anot pa­šne­ko­vo, jis „dar­bi­nę kar­je­rą“ pabaigė Bart­nin­kų se­niū­ni­jos ag­ra­ri­nės re­for­mos tar­ny­bos va­do­vu.

„Kai išė­jau į pen­si­ją, ko­kius dve­jus me­tus jau­čiau­si taip, tar­si bū­čiau rei­ka­lin­gas tik sau. O aš bu­vau pri­pra­tęs prie kolektyvo“, – tuo­me­ti­nę sa­vo bū­se­ną nu­sa­kė A. Še­ro­nas.

Štai ta­da at­si­ra­do pro­gų bei pa­siū­ly­mų ne tik min­ti­mis ir sva­jo­nė­mis su­grįž­ti prie po­mė­gių. Jei­gu jau­nys­tė­je bū­tų bu­vu­sios ga­li­my­bės mo­ky­tis mu­zi­kos, gal tai ga­lė­jo tap­ti ir gy­ve­ni­mo pro­fe­si­ja. Dar dirb­da­mas Al­gi­man­tas su sa­vo su­bur­ta ka­pe­la gro­da­vo ves­tu­vė­se.

Mu­zi­ka­lu­mas – tik­riau­siai tė­vų vi­sam gy­ve­ni­mui Al­gi­man­tui duo­ta do­va­na. Tė­tė gro­jo ar­mo­ni­ka, ma­ma gie­do­jo Viš­ty­čio baž­ny­čios cho­re.

Al­giu­ko pir­ma­sis „instrumentas“ bu­vo ant slenks­čio su­dė­tos mal­kos. Vė­liau, nu­si­žiū­rė­jęs į suau­gu­sius vy­rus, jis iš­mo­ko gro­ti ar­mo­ni­ka, akordeonu. Ka­riuo­me­nė­je į ran­kas paė­mė ba­ja­ną. Ne­se­niai vy­riš­kis iš­mo­ko gro­ti ir var­go­nais.

Vi­sas lai­kas da­bar pri­klau­so Al­gi­man­tui. Jam pa­tin­ka iš­reikš­ti sa­ve per dai­ną, mu­zi­ką, bū­ti tarp žmo­nių. Gerindamas svei­ka­tą vy­ras ne­pra­lei­džia ga­li­my­bių pa­spor­tuo­ti.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Ilgai lauktas mamografas jau pradėjo dirbti
* Pirmine teisine pagalba naudojasi vis daugiau žmonių
* Būsimose miesto poilsio zonose ketinama palikti sveikus ir gražius medžius
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

„Karilionas“ ar „kariljonas“?
Nė vienas rašybos variantas nelaikytinas klaida.
„Tarptautinių žodžių žodyne“ šis žodis rašomas be j karilionas (pranc. carillon ): 1. tarpusavyje suderintų įv. dydžio varpų komplektas, turintis automatinį skambinimo mechanizmą; kai kurių karilionų varpai mušami rankomis plaktukais; 2. varpų muzika.
Tačiau Kalbos komisijos posėdyje apsvarsčius nutarta, kad tais atvejais, kai originalo formoje i eina po priebalsės ir tariamas jotas, gali būti rašoma raidė j: kariljonas (kaip šampinjonas, paviljonas ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas