„Santaka“ / Vienos šeimos likimas – tautos gyvenimo atspindys

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-31 07:48

Dalinkitės:  


Algimantas Šeronas dabar dažnai savo laisvą laiką leidžia su nuolatiniu palydovu – akordeonu.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Vienos šeimos likimas – tautos gyvenimo atspindys

Birutė NENĖNIENĖ

Jau daug me­tų kiek­vie­no rugp­jū­čio pir­mą­jį sa­vait­ga­lį į Ario­ga­lą, ža­vų­jį gam­tos kam­pe­lį prie Du­by­sos, nie­kie­no ne­ra­gi­na­mi į tra­di­ci­nį są­skry­dį ren­ka­si trem­ti­niai, po­li­ti­niai ka­li­niai, lais­vės ko­vų da­ly­viai iš vi­sos Lie­tu­vos.Kaip ir kas­met, šian­dien į tra­di­ci­nį są­skry­dį iš­vy­ko ir gru­pė ra­jo­no trem­ti­nių.

Bend­ro li­ki­mo bro­lių ir se­sių mal­dos, dai­nos, kal­bos ir ty­lūs pa­ry­mo­ji­mai tar­si su­jun­gia iš Si­bi­ro to­lių ne­grį­žu­sius ar jau ne­pa­jė­gian­čius į šiuos su­si­ti­ki­mus at­vyk­ti žmones, pa­siun­čia ži­nią apie skau­džią praei­ties tie­są abe­jin­gie­siems ar no­rin­tie­siems, kad „vi­sa tai“ bū­tų už­mirš­ta.



Vi­zi­ti­nė kor­te­lė – dai­na

Kiek­vie­no žmo­gaus gy­ve­ni­mas ku­pi­nas pa­mo­kan­čių pa­vyz­džių. Pa­žin­tis su daž­no trem­ti­nio li­ki­mu mums, kar­tais per­dė­tai siū­ruo­jan­tiems nuo men­kiau­sių šių lai­kų sun­ku­mų, ga­lė­tų bū­ti pui­kia dva­si­ne at­ra­ma.

Šian­die­ni­nis mū­sų pa­šne­ko­vas – vil­ka­viš­kie­tis, bu­vęs trem­ti­nys Al­gi­man­tas Še­ro­nas.

Vy­riš­kį daž­nai su­tin­ka­me įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se su šau­lio uni­for­ma, trau­kian­tį dai­ną. Su­lau­kęs už­tar­nau­to poil­sio, Al­gi­man­tas ga­vo kvie­ti­mą va­do­vau­ti „Bo­čių“ vo­ka­li­niam an­samb­liui, yra šios or­ga­ni­za­ci­jos ta­ry­bos na­rys. Taip pat jis va­do­vau­ja P. Ka­ru­žos šau­lių kuo­pos vo­ka­li­niam an­samb­liui. Al­gi­man­tas yra su­kū­ręs žo­džius ir mu­zi­ką ke­lioms dai­noms, ra­šo dai­nas pa­gal mū­sų kraš­to kū­rė­jų Vla­do Bu­ra­go ir Va­le­ri­jos Bla­žai­tie­nės ei­les.

Šios dai­nos su di­džiau­siu pa­si­se­ki­mu dai­nuo­ja­mos ne tik įvai­riuo­se ren­gi­niuo­se Vil­ka­viš­kio kraš­te, bet ir ten, kur A. Še­ro­no va­do­vau­ja­mi an­samb­liai jau pa­si­ro­dė: Drus­ki­nin­kuo­se, Uk­mer­gė­je, Vil­niaus „Sie­mens“ are­no­je.

Ap­dai­nuo­ja­mas gim­ta­sis kraš­tas Al­gi­man­tui ypač bran­gus, nes tris­kart bu­vo iš jo iš­plėš­tas, – kaip pa­ts pa­juo­kau­ja, esąs „tri­gu­bas trem­ti­nys.“



Pir­mo­ji trem­tis

Ket­ve­rių me­tų vai­ko at­min­ty­je įstri­go epi­zo­dai iš pir­mo­sios – de­ja, pri­vers­ti­nės – gy­ve­ni­mo ke­lio­nės iš gim­to­jo Kau­piš­kių kai­mo į Vo­kie­ti­ją. 1944-ai­siais rei­chui pra­lai­mint ka­rą ir ka­riuo­me­nei trau­kian­tis, pa­sie­nio gy­ven­to­jai bu­vo eva­kuo­ti. Tė­vai Juo­zas Še­ro­nas ir Eu­ge­ni­ja Še­ro­nie­nė (buv. Žvirb­ly­tė), jų vai­kai Al­gi­man­tas, Ge­nu­tė ir Bi­ru­tė bei ma­mos te­ta Alek­sand­ra (vai­kų va­di­na­ma Ale­siu­ke) ark­lių trau­kia­mais ve­ži­mais pa­su­ko į ne­ži­nią, už nu­ga­rų pa­li­kę vis­ką, ką bu­vo iki to lai­ko šei­ma už­gy­ve­nu­si.

Ne vi­si vo­kie­čiai ma­lo­niai priim­da­vo nak­vy­nei. Tek­da­vo mie­go­ti ir miš­ke jau snie­gui kren­tant, ir tvar­tuo­se ant praė­ji­mo ta­kų po kar­vių uo­de­go­mis.

Vo­kie­ti­jo­je gi­mė bro­liu­kas Vy­tu­kas, ku­ris ne­tru­kus mi­rė iš ba­do. Ten mi­rė ir se­ne­lis – tė­čio tė­tė. Žmo­gus li­ko pa­lai­do­tas kaž­kur lau­kuo­se. Po tre­jus me­tus tru­ku­sios trem­ties džiaugs­mu trykš­tan­čią Še­ro­nų šei­mą dėl to, kad lei­džia­mi į na­mus, pa­ke­ly­je ap­lan­kė dar vie­na ne­lai­mė: vos ne­žu­vo iš va­go­no ant ak­mens skal­dos py­li­mo iš­kri­tu­si se­suo Ge­nu­tė. O Kau­piš­kiuo­se lau­kė vos ne ste­buk­las: vi­sos ap­lin­ki­nės so­dy­bos fron­to mū­šių bu­vo nu­nio­ko­tos, tik Še­ro­nų na­mai li­ko ne­su­bom­bar­duo­ti.



Ant­ro­ji trem­tis

Praė­jo ket­ve­ri tai­kaus gy­ve­ni­mo me­tai. Į vie­nuo­li­ka­me­čio Al­giu­ko at­min­tį jau aiš­kiai įsi­rė­žė ir iš­li­ko 1951 me­tų ru­dens nak­tis.

So­dy­bą ap­su­po ka­rei­viai ir stri­bai, o įė­ju­sie­ji į vi­dų gar­siai pa­reiš­kė, kad šei­ma vi­sam lai­kui iš­tre­mia­ma į Si­bi­rą. Už ką? Vie­nas per ki­tą už­duo­ties vyk­dy­to­jai pa­nie­ki­nan­čiu to­nu tė­vui iš­ko­šė, jog „ta­ve, buo­žę, šau­lį, pa­dė­tu­me dar ne ten, jei ne ta­vo ke­tu­ri vaikai“. Tė­vo kal­tė ir bu­vo to­kia: prieš ka­rą dir­bo 40 mar­gų, da­ly­va­vo šau­lių or­ga­ni­za­ci­jos veik­lo­je. Leng­vi­nan­ti ap­lin­ky­bė – jau vo­kie­čių trem­tį pa­ty­rę vai­kai Al­gi­man­tas, Bi­ru­tė, Ge­nu­tė ir dar tik dve­jų me­tu­kų Vi­du­tė. Leis­ti­ną pa­siim­ti „turtą“ su­kro­vė į sunk­ve­ži­mį. Ma­žo­ji se­su­tė la­bai ver­kė, bi­jo­jo au­to­ma­ši­nos ir glau­dė­si prie te­tos Ale­siu­kės krū­ti­nės. Sen­ti­men­tų „vykdytojai“ ne­pri­pa­ži­no, sku­bė­jo at­lik­ti sa­vo už­duo­tį. Vie­nas ru­sa­kal­bis ka­rei­vis iš­plė­šė mer­gai­tę iš te­tos ran­kų ir kaip svie­di­nį pa­lei­do ma­mai, sto­vin­čiai au­to­ma­ši­no­je.



Gy­ve­ni­mo mo­kyk­lo­se

Be­lan­giuo­se va­go­nuo­se Še­ro­nus su ki­tais trem­ti­niais aš­tuo­nio­li­ka pa­rų ve­žė į pa­skir­ties vie­tą – Kras­no­jars­ko kraš­to Be­rio­zov­kos ra­jo­no Kras­na­ja Sop­ka ge­le­žin­ke­lio sto­tį. Pro ply­še­lius akys gau­dė to­li­mų mies­tų ir Ura­lo kal­nų si­lue­tus.

Šei­mas, ku­rio­se bu­vo dau­giau dar­bin­gų as­me­nų, vie­ti­nių ūkių at­sto­vai tuo­jau paė­mė. O to­kie, kaip Še­ro­nai su ma­žais vai­kais, nie­kam ne­bu­vo rei­ka­lin­gi. Pa­ga­liau juos ir ki­tas ru­sų kal­bos ne­mo­kan­čias kai­my­nes nu­ve­žė į Siu­ti­kų kai­me­lį, sa­vo­tiš­ką me­džio pra­mo­nės cent­rą, kur bu­vo ran­ko­mis pjau­na­mos len­tos, ga­mi­na­mi ve­ži­mai, sta­ti­nės ir kt.

Vie­na­me kam­ba­rė­ly­je, ant iš len­tų pa­ga­min­tų na­rų, kar­tu su kai­my­nė­mis mie­go­jo aš­tuo­nie­se.

Al­gi­man­tas ir vy­res­nio­sios se­se­rys pra­dė­jo lan­ky­ti mo­kyk­lą, bet ten tik pa­sė­dė­da­vo, nes ru­siš­kai ne­sup­ra­to. Po me­tų šei­ma bu­vo per­kel­ta į grū­di­nių kul­tū­rų ban­dy­mų sto­ties kai­me­lį Sor­tu­čias­to­ką. Tė­tis įsidarbino kal­viu.

Dvy­li­ka­me­tis Al­gi­man­tas ir jau­nes­nės se­se­rys pra­dė­jo lan­ky­ti Kras­no Sop­kos vi­du­ri­nę mo­kyk­lą. Tik vi­sus „pa­že­mi­no“ vie­na kla­se, nes tu­rė­jo per­pras­ti ru­sų kal­bą.

1955 me­tų žie­mą už­klu­po ne­re­gė­ta pū­ga. Par­vež­ti vai­kų iš mo­kyk­los pa­siun­tė mo­te­rį su ark­liu, bet grįž­da­mi vi­si nu­kly­do į ki­tą kai­mą. „Laimė, kad mus nak­čiai pri­glau­dė ge­ri žmo­nės, ant­raip bū­tu­me sušalę“, – pri­si­me­na A. Še­ro­nas.



Pas­ka­ti­ni­mas ir pa­ra­ma

„Perkandę“ ru­sų kal­bą, Al­gi­man­tas su se­se­ri­mi Ge­nu­te kiek­vie­nas sa­vo kla­sė­je ta­po pir­mū­nais. Jų nuo­trau­kos bu­vo iš­ka­bin­tos mo­kyk­los gar­bės len­to­je. „Ta ma­no nuo­trau­ka da­bar ka­bo Vil­ka­viš­kio kraš­to mu­zie­ju­je. Ma­ne su ki­tais mo­kyk­los pir­mū­nais bu­vo nu­ve­žę į Šu­šens­ko­je, ten, kur trem­ty­je gy­ve­no V. Leninas“, – vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mais da­li­jo­si A. Še­ro­nas.

Nuo­la­ti­nis trem­ti­nių pa­ly­do­vas bu­vo skur­das ir ba­das, už­puo­lė utė­lės. Ge­rai, kad Lie­tu­vo­je li­ku­si te­ta Ale­siu­kė bei dė­dė pa­gal ga­li­my­bes siun­tė siun­ti­nius.

O štai ir džiu­gus 1956 me­tais pa­sie­kęs pra­ne­ši­mas: jie yra rea­bi­li­tuo­ti, ga­li grįž­ti į Lie­tu­vą. Bet kur gau­ti pi­ni­gų ke­lio­nei?

Tais me­tais iš Si­bi­ro į Rė­čiū­nų kai­mą grį­žo trem­ti­nių Pau­žų šei­ma. Tė­vai su jais iš­lei­do iš­va­žiuo­ti Al­gi­man­to se­se­rį Bi­ru­tę, ku­rią pri­glau­dė te­ta Ale­siu­kė. Dėl sun­kaus gy­ve­ni­mo tė­vai nuo moks­lų ati­trau­kė se­se­rį Ge­nu­tę ti­kė­da­mie­si, kad mer­gai­tėms pa­tai­kys leng­ves­nius dar­bus, o Al­gi­man­tas mo­kė­si to­liau. Ir tik 1958 me­tų pa­va­sa­rį var­gais ne­ga­lais Še­ro­nų šei­ma su­grį­žo į Lie­tu­vą, į sa­vo na­mus.



Tre­čio­ji trem­tis

Taip Al­gi­man­tas va­di­na sa­vo tar­ny­bą ka­riuo­me­nė­je. Į vie­ną da­li­nį prie Vla­di­vos­to­ko iš Vil­ka­viš­kio pa­te­ko ke­tu­rie­se, o iš Lie­tu­vos – 37 jau­nuo­liai.

Į pa­sky­ri­mo vie­tą nuo Vil­niaus va­žia­vo try­li­ka pa­rų. Pro trau­ki­nio va­go­nų lan­gus vėl pra­slin­ko Ura­lo kal­nai, Bai­ka­lo eže­ras, trem­ties vie­tos – Kras­no­jars­ko kraš­tas. „Nuo vie­no van­de­ny­no iki ki­to... Grį­žau iš ar­mi­jos tik 1962 me­tais, prieš pat Nau­juo­sius metus“, – sa­vo il­giau­sią ke­lio­nę pri­si­me­na Al­gi­man­tas Še­ro­nas.



Su ge­rų žmo­nių pa­gal­ba

Al­gi­man­tas ge­ru žo­džiu mi­ni dau­ge­liui vil­ka­viš­kie­čių bu­vu­sį pa­žįs­ta­mą Pi­jų Ki­li­ke­vi­čių, ku­ris ne­sa­va­nau­diš­kai pa­dė­jo jau­nam žmo­gui įsi­dar­bin­ti Vals­ty­bi­nia­me ban­ke.

„Ten su­ti­kau to­kį pat nuo­šir­dų žmo­gų – ban­ko val­dy­to­ją Sta­nis­lo­vą Vi­džiū­ną. Ga­lė­jau dirb­ti ir nea­ki­vaiz­džiai mo­kiau­si Kau­no bu­hal­te­ri­nės ap­skai­tos tech­ni­ku­me.

Vė­liau bai­giau Lie­tu­vos že­mės ūkio aka­de­mi­ją, dir­bau tri­juo­se ko­lū­kiuo­se vy­riau­siuo­ju eko­no­mis­tu, va­do­va­vau pro­fsą­jun­gos or­ga­ni­za­ci­jai. Bu­vo siū­lo­mos ir aukš­tes­nės pa­rei­gos, ta­čiau ka­dan­gi ne­sto­jau į ko­mu­nis­tų par­ti­ją, ma­no kan­di­da­tū­ra atkrisdavo“, – gy­ve­ni­mo ke­lią jau sa­va­me kraš­te pri­si­me­na bu­vęs trem­ti­nys.



Prie vai­kys­tės sva­jo­nių

Anot pa­šne­ko­vo, jis „dar­bi­nę kar­je­rą“ pabaigė Bart­nin­kų se­niū­ni­jos ag­ra­ri­nės re­for­mos tar­ny­bos va­do­vu.

„Kai išė­jau į pen­si­ją, ko­kius dve­jus me­tus jau­čiau­si taip, tar­si bū­čiau rei­ka­lin­gas tik sau. O aš bu­vau pri­pra­tęs prie kolektyvo“, – tuo­me­ti­nę sa­vo bū­se­ną nu­sa­kė A. Še­ro­nas.

Štai ta­da at­si­ra­do pro­gų bei pa­siū­ly­mų ne tik min­ti­mis ir sva­jo­nė­mis su­grįž­ti prie po­mė­gių. Jei­gu jau­nys­tė­je bū­tų bu­vu­sios ga­li­my­bės mo­ky­tis mu­zi­kos, gal tai ga­lė­jo tap­ti ir gy­ve­ni­mo pro­fe­si­ja. Dar dirb­da­mas Al­gi­man­tas su sa­vo su­bur­ta ka­pe­la gro­da­vo ves­tu­vė­se.

Mu­zi­ka­lu­mas – tik­riau­siai tė­vų vi­sam gy­ve­ni­mui Al­gi­man­tui duo­ta do­va­na. Tė­tė gro­jo ar­mo­ni­ka, ma­ma gie­do­jo Viš­ty­čio baž­ny­čios cho­re.

Al­giu­ko pir­ma­sis „instrumentas“ bu­vo ant slenks­čio su­dė­tos mal­kos. Vė­liau, nu­si­žiū­rė­jęs į suau­gu­sius vy­rus, jis iš­mo­ko gro­ti ar­mo­ni­ka, akordeonu. Ka­riuo­me­nė­je į ran­kas paė­mė ba­ja­ną. Ne­se­niai vy­riš­kis iš­mo­ko gro­ti ir var­go­nais.

Vi­sas lai­kas da­bar pri­klau­so Al­gi­man­tui. Jam pa­tin­ka iš­reikš­ti sa­ve per dai­ną, mu­zi­ką, bū­ti tarp žmo­nių. Gerindamas svei­ka­tą vy­ras ne­pra­lei­džia ga­li­my­bių pa­spor­tuo­ti.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas