„Santaka“ / Sumanymams įgyvendinti kunigui pritrūko laiko

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 5,50 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda medų. Gali pristatyti į namus. Tel. 8 620 85 872.
Galioja iki: 2019-01-28 10:50:32

Parduoda OPEL ASTRA CARAVAN (1999 m., 1,7 l, dyzelis, 50 kW, TA iki 2019 m. sausio 31 d., 550 Eur). Tel. 8 653 81 967.
Galioja iki: 2019-01-28 11:12:51

Parduoda VW POLO (2003 m., 1,9 l, dyzelis, TA iki 2020 m. lapkričio mėn.). Tel. 8 694 95 488.
Galioja iki: 2019-01-28 11:14:48

Parduoda prikabinamą namelį-kemperį su baldais, paaugintus įvairaus amžiaus veršelius (telyčaites), mobilųjį telefoną CAT S40, padangas M+S 185 | 65R15 (4 vnt.), rusišką ritininį presą PR-1,6. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2019-01-28 13:09:35



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-29 06:15

Dalinkitės:  


Keturiolika metų kunigui Eugenijui Naujaliui Pajevonyje nutekėjo taip greitai, kaip upelyje vanduo...

Autorės nuotr.


Sumanymams įgyvendinti kunigui pritrūko laiko

Birutė NENĖNIENĖ

At­sis­vei­ki­ni­mo grau­du­lys

Sek­ma­die­nį Pa­je­vo­nio pa­ra­pi­jos baž­ny­čio­je pa­sku­ti­nį kar­tą iš­kil­min­gas Šv. Onos at­lai­dų pa­grin­di­nes šv. Mi­šias au­ko­jo kle­bo­nas Eu­ge­ni­jus Nau­ja­lis. Vil­ka­viš­kio vys­ku­po R. Nor­vi­lo dek­re­tu E. Nau­ja­lis per­ke­lia­mas dirb­ti į Šeš­to­kų pa­ra­pi­ją (Laz­di­jų ra­jo­nas).

Pa­je­vo­nie­čiams ka­ta­li­kiš­kuo­se, dva­si­niuo­se rei­ka­luo­se pa­tar­naus jau­nas ku­ni­gas Min­dau­gas Mar­ti­nai­tis, dve­jus me­tus dir­bęs vi­ka­ru Gar­lia­vos pa­ra­pi­jo­je.

Pa­je­vo­nio se­niū­nas G. Bi­si­kirs­kas, pa­ra­pi­jos or­ga­ni­za­ci­jų ir kai­mų bend­ruo­me­nių at­sto­vai pil­nu­tė­lė­je baž­ny­čio­je at­si­svei­ki­no su sa­vo kle­bo­nu, įtei­kė Pa­je­vo­nį nuo­lat pri­min­sian­čius me­di­nę Kri­vių Kri­vai­čio skulp­tū­rė­lę, fo­to­nuot­rau­kų al­bu­mus su Lie­tu­vos gam­tos ir baž­ny­čių vaiz­dais bei gė­lių puokš­tes. Grau­džią at­si­sky­ri­mo aša­rą slėp­da­mas gi­liai šir­dy­je kle­bo­nas iš­klau­sė ir jam skir­tą pa­lai­mi­ni­mo gies­mę.



Jau­tė­si kaip šei­mo­je

Tar­da­mas at­si­svei­ki­ni­mo žo­dį kun. E. Nau­ja­lis pir­miau­sia at­si­pra­šė vi­sų tų žmo­nių, ku­rie per jo kle­bo­na­vi­mo lai­ką pa­si­jau­tė ne­sup­ras­ti ar įžeis­ti. Jis sa­kė, jog gra­žių aki­mir­kų bu­vo kur kas dau­giau, kad džiu­gi­no baž­ny­čios cho­ris­tų en­tu­ziaz­mas. Ku­ni­gas dė­ko­jo vi­siems pa­ra­pi­jie­čiams už dė­me­sį, pa­gal­bą baž­ny­čiai ir ge­rą žo­dį.

„La­biau­siai no­riu pa­dė­ko­ti vi­sai pa­ra­pi­jai už tai, kad jūs bu­vo­te ma­no šei­ma. Pas jus atei­da­vau kaip į sa­vo na­mus. Gal ir pa­si­pyk­da­vo­me, ir pa­si­gin­čy­da­vo­me. Bet ka­da, kur ir su kuo ga­li­ma at­vi­rai pa­si­kal­bė­ti, jei ne su sa­vai­siais? Ačiū, kad jūs ma­ne priė­mė­te to­kį, koks esu. Ge­ra bu­vo gir­dė­ti jus ar jū­sų vai­kus sa­kant: „Tai mū­sų ku­ni­gė­lis.“ Sten­giau­si jus su­pras­ti, bet gal ne vi­sa­da mo­kė­jau... Jei per tuos me­tus įstri­go nors vie­nas ma­no ge­ras žo­dis, jei nors vie­nu žings­ne­liu kas nors priar­tė­jo­te prie Die­vo, te­gul vi­sa tai to­liau au­ga jū­sų tikėjime“, – ku­ni­gas vi­sus lai­mi­no ir sa­kė, jog tai ži­no­da­mas jau­sis lai­min­gas.



Baig­ti ir ne­baig­ti dar­bai

Su ku­ni­gu Eu­ge­ni­ju­mi trum­pai pa­kal­bė­ti su­sė­do­me at­lai­dų iš­va­ka­rė­se. Pas­ku­ti­nę Pa­je­vo­ny­je šeš­ta­die­nio po­pie­tę jis dar lau­kė vit­ra­žų meist­rų. No­rė­jo, kad iš pa­ra­pi­jos išei­da­mas pa­lik­tų už­baig­tą vie­ną iš il­gus me­tus be­si­tę­su­sių dar­bų – į pa­sku­ti­nius du lan­gus įtvir­tin­tus vit­ra­žus.

Šio pro­jek­to prieš dau­ge­lį me­tų bu­vo ėmę­sis tuo­me­ti­nis kle­bo­nas J. Pe­čiu­ko­nis, bet dėl įvai­rių prie­žas­čių pa­baig­tu­vės vis nu­si­kel­da­vo į atei­tį.

Klys­ta tas, kas gal­vo­ja, jog dva­si­nin­kai, o ypač tie, ku­rie pa­skir­ti į kai­mo pa­ra­pi­jas, tu­ri pa­kan­ka­mai lais­vo lai­ko. Be­veik pen­kio­li­ka me­tų Eu­ge­ni­jui Nau­ja­liui Pa­je­vo­ny­je pra­te­kė­jo kaip upe­lio van­dens sro­vė – ne­grįž­ta­mai.

Iš Ma­ri­jam­po­lės ki­lęs jau­nuo­lis po ku­ni­gys­tės šven­ti­mų pus­penk­tų me­tų dir­bo vi­ka­ru Vil­ka­viš­ky­je. Tas is­to­ri­nis lai­ko­tar­pis bu­vo pa­lan­kus ku­ni­gys­tei: jau­ni­mo sam­bū­riai, sto­vyk­los, eks­kur­si­jos, bend­ras žmo­nių dva­si­nis pa­ki­li­mas bu­vo tar­si pri­se­gęs spar­nus.

Su to­kio­mis nuo­tai­ko­mis ku­ni­gas Eu­ge­ni­jus Nau­ja­lis iš­vy­ko ir į Pa­je­vo­nį kle­bo­nau­ti. Bet pa­čiam te­ko sa­vo gy­ve­ni­mu pa­tik­rin­ti po­sa­kio, kad „kle­bo­ną ly­di du da­ly­kai: re­mon­tai ir apkalbos“ taik­lu­mą.

„Kai ga­vau vys­ku­po pra­ne­ši­mą, jog rei­kės iš­si­kel­ti iš Pa­je­vo­nio, pir­miau­sia per­bė­go min­tis, ko­kie bu­vo ma­no no­rai į čia atei­nant ir ką da­bar pa­lie­ku. No­rė­jau pa­da­ry­ti daug, ta­čiau ne vis­kas pa­si­se­kė. Grin­dų, šven­to­riaus tvar­ky­mas – ir vis sko­los, sko­los... Sto­go re­mon­tas bu­vo stam­biau­sias pa­sku­ti­nis at­lik­tas dar­bas. Taip ir bai­gė­si ma­no kadencija“, – sa­vik­ri­tiš­kai kal­bė­jo kle­bo­nas.

Dva­si­nin­kas juo­ka­vo, jog jam, pa­lie­kan­čiam Pa­je­vo­nį, kaip ir stu­den­tams prieš eg­za­mi­ną, pri­trū­ko lai­ko vi­siems už­si­mo­tiems dar­bams at­lik­ti.



Mez­gė­si ry­šys

Jau­nas kle­bo­nas sten­gė­si įžieb­ti dva­si­nę ug­ne­lę, vie­nu me­tu net bu­vo du baž­ny­ti­nio jau­ni­mo cho­rai. Ta­čiau po ku­rio lai­ko ne­li­ko va­do­vo, pa­bi­ro ir jau­nie­ji pa­ra­pi­jie­čiai. Kle­bo­nas iš­gy­ve­na, kad per ma­žai tam sky­rė dė­me­sio.

O re­mon­tas? Jis bu­vo neiš­ven­gia­mas, kai po jau­no kle­bo­no ko­jo­mis įlū­žo baž­ny­čios grin­dys.

Bet ka­da ir bet kam E. Nau­ja­lis ga­lės ne­suk­lys­da­mas pa­sa­ky­ti, jog 1995–1996 me­tų san­dū­ros žie­ma bu­vo la­bai šal­ta. Ant­rą­ją Ka­lė­dų die­ną Pa­je­vo­nio baž­ny­čio­je lai­ky­da­mas pir­mas sa­vo mi­šias ku­ni­gas stin­go nuo šal­čio.

O su­šil­ti nė­ra kur – kle­bo­ni­jo­je ra­dia­to­riai su­spro­go. Su ūki­niais rei­ka­lais su­si­dū­ręs kle­bo­nas ir vė­les­niais me­tais vis dar idea­lis­tiš­kai ti­kė­jo, jog žmo­nės są­ži­nin­gi, ga­li­ma jų ne­kont­ro­liuo­ti.

Lai­mė, jog pir­mai­siais dar­bo Pa­je­vo­ny­je me­tais at­si­ra­do su­pra­tin­gų žmo­nių, ku­rie net ne­pra­šo­mi su­rin­ko pi­ni­gų, re­mon­ta­vo.

Ki­ta ver­tus, kle­bo­nui „pir­mas krikš­tas“ išė­jo į ge­ra: šal­to­je kle­bo­ni­jo­je nė­ra ko už­si­bū­ti, to­dėl jau pir­mą žie­mą jis išė­jo lan­ky­ti pa­ra­pi­jie­čių, su­si­pa­ži­no su kraš­to žmo­nė­mis.

Nuo pat pir­mų die­nų ku­ni­gas žmo­nėms sa­ky­da­vo, jog atei­na pas juos kaip į sa­vo na­mus, to­dėl ir no­ri bend­rau­ti kaip su sa­vai­siais. Da­bar ga­li­ma tik pa­si­juok­ti pri­si­mi­nus, kaip pa­ra­pi­jie­čiai rū­pi­no­si pa­mai­tin­ti kle­bo­ną: pri­do­va­no­jo tiek viš­tų, kad te­ko su­si­kal­ti viš­ti­dę, o kiau­ši­nių ku­rį lai­ką už­te­ko iki so­ties.

E. Nau­ja­lis iš Pa­je­vo­nio iš­si­neš ir gra­žiau­sius pri­si­mi­ni­mus apie pa­siau­ko­ju­sius baž­ny­čios cho­ris­tus bei jų va­do­vą Fi­le­mo­ną Bruz­gu­lį.



Per­so­di­na­mas au­ga­las

Su ku­ni­gu E. Nau­ja­liu kal­bė­jo­mės apie ku­ni­go tar­nys­tę, apie tai, kad ka­žin kiek pa­ra­pi­jų žmo­nių šir­dis pa­lies tai, jog po­pie­žius Be­ne­dik­tas XVI šiuos me­tus iki ki­tų me­tų bir­že­lio vi­du­rio yra pa­skel­bęs Ku­ni­gų me­tais.

Dva­si­nin­kai daž­nai per­ke­lia­mi iš vie­nos pa­ra­pi­jos į ki­tą. Ir nie­kas ne­klau­sia, kaip tam „per­so­di­na­mam medeliui“ ge­riau, kiek jis bus pa­lais­ty­tas ir pa­rams­ty­tas žmo­nių dė­me­siu bei pa­gal­ba.

Ku­ni­gas Eu­ge­ni­jus sa­kė, jog per ke­tu­rio­li­ka me­tų ne­ma­lo­nūs da­ly­kai pa­dir­gi­no ner­vus ir svei­ka­tą. Gal kle­bo­no klai­da bu­vu­si ta, kad dau­ge­lį dar­bų da­rė iš idė­jos, už­si­dė­da­mas naš­tą sau, o žmo­nės ne­sup­ra­to, ka­da ir kaip jie ga­lė­tų bū­ti pa­gal­bi­nin­kais.

Be­veik vi­sus tar­nys­tės me­tus Pa­je­vo­ny­je ku­ni­gas Eu­ge­ni­jus ap­tar­na­vo ir Lan­ke­liš­kių pa­ra­pi­ją. Su­si­da­rė įspū­dis, jog tos vie­to­vės, ku­rio­je nė­ra nuo­la­ti­nio kle­bo­no, bend­ruo­me­nė la­biau su­si­tel­kia ir žmo­nės be at­ski­rų nu­ro­dy­mų pa­da­ro tai, apie ką ki­to­je pa­ra­pi­jo­je rei­kia nuo­la­tos pri­min­ti, pa­pra­šy­ti.



Gė­rio bu­vo dau­giau

Ta­čiau ge­rų da­ly­kų – be­ga­lės, ir juos vi­sus iš­var­dy­ti rei­kė­tų la­bai daug lai­ko bei vie­tos.

Pa­je­vo­ny­je kle­bo­ną pra­džiu­gi­no tvir­tas žmo­nių ti­kė­ji­mas, kai jie už­si­pra­šy­da­vo šv. Mi­šias mels­da­mi Die­vo pa­gal­bos sau ar sa­vo ar­ti­mie­siems li­gos at­ve­ju. Ku­ni­gas no­rė­tų, kad ir atei­ty­je pa­je­vo­nie­čiams šv. Mi­šių, baž­ny­čios lan­ky­mas bū­tų ne kaip ka­ta­li­kų pa­rei­ga, bet kaip jų dva­sios at­gai­va.

„Jei ne­pa­žįs­ti sa­vo klai­dos, tai ne­pa­žįs­ti sa­vęs, bet jei pa­sa­kai, jog tu su­kly­dai, ta­da ži­nai, ku­rio­je vie­to­je tau rei­kia pasitaisyti“, – po­kal­bio pa­bai­go­je kun. E. Nau­ja­lis pri­si­mi­nė vil­ties įžie­bian­čius kaž­ku­rio šven­to­jo žo­džius. Juos drą­siai pri­si­tai­ko sau ir pa­ta­ria iš­girs­ti vi­siems žmo­nėms.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Į griovius slydo mokinius vežiojantys autobusai
* Žemės ūkio konsultavimo tarnyba: klientų vis daugėja
* Kuriu verslą: kokią įmonės juridinę formą pasirinkti?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar pažįstate emigrantų, svarstančių grįžti gyventi į Lietuvą?
Taip, ir ne vieną.
Tokių svarstymų negirdėjau.
Aš svarstau galimybę grįžti.
Pažįstu jau ir grįžusiųjų.



Kalbos patarimai

Ar vartotinas žodis „magaryčios“?
Žodis „magaryčios“ yra arabiškos kilmės ( maharig – išlaidos), o į Lietuvą atkeliavo per rytų slavus. Tai tam tikrą susitarimą užtvirtinantis veiksmas, per kurį abi pusės išlenkia taurelę ar pan. Pvz.: Reikės statyti (arba duoti) magaryčių. DLKŽ šis žodis teikiamas su žyma šnek. (šnekamosios kalbos ž.). „Kalbos patarimų“ leidinyje jis vertinamas kaip vengtina vartoti svetimybė, vietoj kurios teikiami atitikmenys: 1. vaišės, išgertuvės; 2. priedas. Pvz.: Skolą grąžino su magaryčiomis (= su priedu ).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2019 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas