„Santaka“ / Iš krašto istorijos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-24 08:35

Dalinkitės:  


Senoji liepa puošia Gižų pagrindinės mokyklos teritoriją.

Iš krašto istorijos

Tautinio atgimimo žadintojai ir jo puoselėtojai



Gabeno literatūrą

Lietuvos dvaruose ir krikščioniškoje miestelėnų aplinkoje klestėjo lenkų kalba. Carinė Rusija, nuslopinusi 1863 metų sukilimą, sustiprino rusifikacijos ir gyventojų nutautėjimo procesą. Uždraudė rašyti ir skaityti spaudą lotynišku šriftu. Gimtąją kalbą išsaugojo bebaimiai knygnešiai ir daraktoriai, slaptose mokyklėlėse mokę vaikus rašto, iš elementorių ir maldaknygių – savarankiškai tarti pirmuosius žodžius.

1892 metais į Naumiestį atvyko J. Bagdonas (Bagdonavičius), jaunas medikas, tik prieš metus Maskvoje gavęs diplomą. Jo tėviškė buvo Slibinų kaime, netoli Naumiesčio. Nepritapęs prie miestelio valdininkijos, jis susipažino su totoriumi Aleksandru Sulkevičiumi, akcizo bendrovės valdininku. Šis privalėjo persekioti kontrabandininkus, tačiau, priklausydamas PPS (Lenkijos socialistų partijai), pats iš Širvintos miestelio per valstybinę sieną nešė caro valdžios uždraustą spaudą.

PPS kovojo su carizmo vykdoma gyventojų rusifikacija, siekė Lenkijos nepriklausomybės. Skirtingai nuo nacionalistinės Lenkijos tautinės demokratijos partijos, Lietuvą laikiusios tik savo šalies provincija ir reikalavusios, kad gyventojai eitų jogailaičių keliais, t. y. sulenkėtų, bent žodžiais pripažino lietuviams teisę atskirai nuo Lenkijos siekti politinės nepriklausomybės, iš Prūsijos padėjo gabenti draudžiamą literatūrą.



„Gana caro prašius“

K. Grinius studijų metais skaitydamas socialdemokratų spaudą geriau pažino imperinę caro valdžios politiką. Jis suabejojo ankstesniais savo įsitikinimais, kad turint spaudą ir autonomiją lietuviams būtų pakenčiamas gyvenimas Rusijos imperijos sudėtyje. Tokias iliuzijas vyresnės kartos lietuvių inteligentams sukėlė 1894 m. caro Aleksandro III mirtis ir sosto paveldėtojo, jo sūnaus Nikolajaus II menkavertės nuolaidos lietuvių tautai. K. Grinius prisimena: „Apie 1895 metus pribrendo mintis, kad gana caro prašius, reikia kuo aštriausiai kritikuoti caro valdžios darbus, stengtis užtvindyti Lietuvą rusų valdžios draudžiamais lietuvių spaudiniais, reik vienytis su kitų Rusijos tautų revoliuciniais darbuotojais, žodžiu, reikia griauti caro valdžią. Stebėtina, kad nauja radikalesnė taktika padarė lietuvių tautoje daug geresnį įspūdį, negu pirmiau vykdoma „žvėries neerzinimo praktika“.

Ne visi V. Kudirkos įsteigto žurnalo „Varpas“ šalininkai pritarė tokios veiklos krypčiai. Radikalai krypo į kairę ir Vilniuje įkūrė Lietuvos socialdemokratų kuopą. A Sulkevičius A. Damoševičių ir A. Moravskį pavadino „lietuvių separatistais“, panorusiais atsiskirti nuo lenkų socialistų partijos ir pakenkti revoliucijos reikalui. Valstybingumo ir nacionalinės nepriklausomybės siekių ideologiniai prieštaravimai, XIX a. pab. užsimezgę tarp Lietuvos socialdemokratų ir PPS, XX a. 3-iame dešimtmetyje peraugo į tarpvalstybinį konfliktą. J. Pilsudskio vadovaujama lenkų kariuomenė užgrobė Vilniaus kraštą ir rengė valstybinį perversmą likusioje Lietuvos teritorijoje. Gėdingai žlugus PPS planui, Vilniaus krašto okupacija tęsėsi iki 1939 metų.



Kūrė partiją

Dar 1895 m., per Velykų šventes, pas daktarą J. Bagdoną susitikę varpininkai K. Grinius, S. Matulaitis ir vilnietis A. Damoševičius aptarinėjo Lietuvos socialdemokratų partijos įkūrimo ir lietuvybės stiprinimo tarp darbininkijos galimybes. 1896 metų gegužės 1 d. Vilniuje, A. Damoševičiaus bute, susirinko 10–15 žmonių, prijaučiančių socialdemokratinėms idėjoms, ir pasivadino socialdemokratų partijos steigiamuoju suvažiavimu. Jie aptarė steigiamos partijos principus, veiklos programą.

Artimiausias partijos tikslas buvo federacijos pagrindais sukurti nepriklausomą demokratinę respubliką iš Lietuvos, Lenkijos ir kaimyninių tautų, atsiskyrusių nuo carinės Rusijos imperijos. K. Grinius ir J. Bagdonas kaip socialdemokratų sąjungininkai suvažiavime atstovavo varpininkų sąjūdžiui. K. Grinius susirinkusiesiems perskaitė pranešimą apie lietuvių tautinį judėjimą, spaudos leidybą užsienyje, jos transportavimą ir platinimą Lietuvoje. Varpininkai pritarė lietuviškos partijos įkūrimui, nes tikėjosi sustabdyti Lenkijos socialistų partijos įtaką Lietuvoje. Jie socialdemokratams pažadėjo paramą apsirūpinant literatūra, nes buvo geri konspiratoriai ir muitinėje turėjo ryšininkų.



Redagavo „Ūkininką“

1895 metais iš Tilžės į Lietuvą grįžo J. Kriaučiūnas ir atsisakė „Varpo“ bei „Ūkininko“ žurnalų redaktoriaus pareigų. Buvo nutarta leidinius redaguoti Lietuvoje. Naujuoju redaktoriumi tapo Pilviškiuose gyvenantis gydytojas S. Matulaitis. Valdininkams jis buvo paslaugus ir vaišingas, kad šie neįtartų vykdomos veiklos ir nepradėtų sekti. 1957 metais išleistoje atsiminimų knygoje „Atsiminimai ir kiti kūriniai“ jis rašo: „Pirmiausiai atkreipiau dėmesį į du totorius, kurie vėliau man daug padėjo. Vienas jų buvo Suvalkų gubernijos pasienio karių brigados vado generolo Vilčinsko sūnus. Apysenis generolas buvo kiek sulenkėjęs, bet pritarė lietuvių judėjimui. Jo sūnus Juozas, baigęs gimnaziją, tarnavo valdininku muitinėje Kybartuose. Aš artimai jį pažinojau ir pasinaudojau jo pagalba susisiekti su užsieniu, nes jis, kaip muitinės tarnautojas ir pasienio kariuomenės vado sūnus, turėjo neribotas galimybes nugabenti į aną pusę rankraščius ir parnešti iš ten korespondenciją ir naują literatūrą. <...> Gauti „Ūkininko“ redakcijai rankraščiai iš Tilžės tam tikru adresu buvo persiunčiami į Eitkūnus, o Vilčinskas pargabendavo juos šiapus, į Kybartus. Sutartą dieną atvažiavęs į Kybartus, aš pasiimdavau laikraščius iš Vilčinsko ir nunešdavau į Virbalį pas burmistrą J. Mačį (J. Mačys-Kėkštas (1867–1902) – poetas, publicistas, visuomenės veikėjas), kuris man pavesdavo tai nakčiai savo miegamąjį, o pats su svečiais gerdavo ir lošdavo kortomis valgomajame kambaryje. Per naktį aš suspėdavau peržiūrėti, pataisyti ir taip sutvarkyti atsiųstą medžiagą, kad būtų tinkama spausdinti „Ūkininke“. Jeigu medžiagos trūkdavo, pats parašydavau, iškeldamas tai, kas atrodė reikalingiausia. Rytą viską atiduodavau Vilčinskui, o šis nunešdavo į Eitkūnus ir paštu pasiųsdavo redakcijai į Tilžę. Aš gi sėsdavau į traukinį ir grįždavau į Pilviškius prie savo kasdieninio darbo. Taip „Ūkininką“ redagavau apie tris keturis mėnesius.“



Išvengė pavojaus

1895 metų vasarą virš varpininkų pakibo suėmimų grėsmė. Žandarai, darydami kratą L. Vaineikio tėviškėje, rado L. Vaineikiui V. Kudirkos rašytą laišką iš Krymo apie „Varpui“ skirtus straipsnius. V. Kudirką suėmė Plokščiuose, P. Kriaučiūno namuose, ir uždarė į Kalvarijos kalėjimą. Marijampolės prokuroro padėjėjas Samocholskis ėmė domėtis lietuvių inteligentijos veikla. Kalbėdamas apie V. Kudirkos suėmimą jis draugui prasitarė, kad reikėtų iškrėsti ir Marijampolės gydytoją K. Grinių, kuris caro valdininkui atrodė įtartinas revoliucionierius. K. Grinių perspėjo apie galimą kratą B. Pavalkis. Suspėjęs paslėpti uždraustą spaudą, daktaras išvengė pavojaus.

J. Mačiui patarus, K. Grinius paliko gerai apmokamą gydytojo darbą Marijampolėje. 1896 metais jis atvyko gyventi į Virbalį, kad galėtų susisiekti su Tilžėje esančia varpininkų leidinių redakcija. Virbalyje K. Griniui nepavyko įsidarbinti laisvoje miestelio gydytojo vietoje, nes atsirado stipresnis kandidatas. Iš Varšuvos su gubernatoriaus rekomendacija prisistatė gydytojas homeopatas Delinis (Dielininkaitis) – sulenkėjęs zanavykas. K. Griniui liko privataus gydytojo darbo vieta.



Slėptuvė krautuvėje

Atnaujinęs ryšius su senais pažįstamais Kybartuose, transporto kontoroje jis rado J. Kriaučiūną, buvusį „Varpo“ ir „Ūkininko“ redaktorių, muitinėje – PPS narį Aleksandrą Sulkevičių. Eitkūnuose vokietis socialdemokratas A. Zūbatis savo krautuvėlėje buvo įrengęs uždraustos literatūros slėptuvę. J. Vilčinskas ir A. Sulkevičius iš jos spaudą pernešinėjo į Kybartus, čia supakuodavo ir traukiniais išveždavo į Vilnių. Vien iš Naumiesčio A. Sulkevičius jos išvežė 72 lagaminus. Finansų ministerijos uniformą vilkinčio valdininko bagažo žandarai neliesdavo. Vilniaus pakraštyje pas vaistininką Parnevskį buvo įrengta J. Pilsudskio vadovaujamos lenkų PPS spaustuvė, kurioje šie spausdino žurnalą „Robotnik“.

A. Zūbatis, susitikęs su K. Griniumi Virbalyje, pasiūlė pasinaudoti Eitkūnuose esančia caro valdžios draudžiamos literatūros slaptaviete. Praėjo pusė metų, kai K. Grinius savaitraštyje „Stallupener Granzbolt“ perskaitė žinutę, kad Eitkūnų prokuroras, A. Zūbačio bute atlikęs kratą, rado daug anarchistinės literatūros lenkų, vokiečių ir lietuvių kalbomis. K. Grinius apie kratą informavo A. Sulkevičių, bet išgirdo priekaištą, kad be jo žinios naudojosi slaptaviete.

Kadangi pasienio muitinių žandarai nesikeitė informacija, dargi ją slėpė vieni nuo kitų, pašnekovai pavojaus akivaizdoje išsirinko optimaliausią išeitį.

A. Sulkevičius sakė prašysiąs administracijos, kad jį perkeltų į Vilnių, o K. Griniaus žvilgsnis krypo į Naumiesčio pusę. Ten po kratos ir suėmimo liko tuščias J. Bagdonui priklausęs dviejų kambarių ir virtuvės butas. Mat pasienio sargybos štabo rotmistras totorius Baranovskis Naumiesčio gydytojo bute aptiko „Varpo“ ir „Ūkininko“ egzempliorių.

J. Bagdoną ištardė ir už 300 rublių užstatą lygtinai paleido iš Kalvarijos kalėjimo.

1899 metų pavasarį sužinojęs, kad yra nuteistas trejų metų katorgai į Viatkos guberniją, gydytojas paliko užstatą, slaptai perėjo valstybės sieną ir iki 1905 metų išbuvo užsienyje.



Veikė Naumiestyje

Kelionės į Naumiestį išvakarėse J. Vilčinskas Kybartų geležinkelio stotyje K. Griniui parodė neaukšto ūgio žandarų pulkininką, vaikštinėjantį su Eitkūnų pasienio komisaru. „Tai Varšuvos generalgubernatoriaus policijos srities padėjėjas pulkininkas Uthoff (rusiškai Uthof). Aišku, kad jis atpyškėjo vietoj pauostinėti apie Zūbačio kontrabandą. Jau visa muitinė apie tai šneka, net žino, kad pas Zūbačių ateidavo du vyrai – vienas žemas, valdininko rūbais apsitaisęs, o kitas aukšto ūgio, apsisiautęs apsiaustu su palerina ir ant galvos užsidėjęs katilaitį, t. y. tokią kietoką skrybėlę. Aš jau sakiau Aleksandrui (Sulkevičiui), kad jisai stoty nesirodytų, nes gali čia būti pastatytas žmogus, kuris Zūbačio lankytojus pažins ir žandarams parodys“, – savo knygoje „Atsiminimai ir mintys“ rašo K. Grinius.

1896 m. spalio mėnesį K. Grinius su žmona Joana paliko Virbalį. Naumiestyje lietuviškai kalbančių rado ne mažiau kaip Marijampolėje. Daugiau buvo vietos vokiečių. Lenkų kalba viešpatavo krikščioniškoje miestelėnų, dvarininkų Gauronskio, Krištopavičiaus, Geišturo, Florijanovičiaus ir kitų aplinkoje. V. Kudirka supažindino K. Grinių su Naumiesčio apylinkių knygnešiais. Prūsijos pasienio miestelyje Širvintoje, pas vokiečių vaistininką Jastzrembskį, buvo varpininkų spaudos sandėlis. Laikrodininkas J. Andriulaitis varpininkų korespondenciją nešiojo į Širvintos paštą.

Aktyviausiu K. Griniaus talkininku tapo knygnešys elgeta Antanėlis (A. Baltrušaitis). Suredaguoti „Varpo“ ir „Ūkininko“ leidybai skirtus rankraščius pas V. Kudirką iš Pilviškių dviračiu atvažiuodavo S. Matulaitis. Grįždamas jis pasiimdavo per sieną knygnešių parneštą spaudą.



Padėjo lenkų bajoraitė

Malvina Kožyvoblocka, Kauno ar Vilniaus gubernijų lenkų bajorijos atstovė, gyvendama Naumiestyje pramoko lietuvių kalbos ir gydytojo J. Bagdono paskatinta tapo aktyvia lietuvybės puoselėtoja. Moteris privačiai ruošė moksleivius stojamiesiems egzaminams į gimnaziją.

Pasirašinėdama Viktorijos slapyvardžiu, ji rašė straipsnius varpininkų leidiniams, smerkė lietuvybės niekintojus, finansiškai rėmė lietuviškos spaudos leidybą. Neprasitardama apie slaptą ir pavojingą darbą, M. Kožyvoblocka paslėpusi po drabužiais per valstybinę sieną iš Širvintos pernešinėjo lietuvišką spaudą, J. Pilsudskio spaustuvei skirtą šriftą. Tai ji už 300 rublių užstatą ištraukė gydytoją J. Bagdoną iš Kalvarijos kalėjimo.

Pasienio apsaugos kariuomenės brigados viršininkas Vilčinskas užsitarnavo generolo majoro laipsnį ir sulaukęs garbaus amžiaus turėjo palikti tarnybą.

Varpininkai žadino tautinį atgimimą, kvietė nesitaikstyti su vergiška padėtimi carinės Rusijos sudėtyje, siekti šalies valstybinės nepriklausomybės.

Apibendrinus Kybartų ir Naumiesčio apylinkių knygnešių bei jų talkininkų veiklą, pavyko atversti nežinomą Lietuvos totorių ir Sūduvos krašto istorijos puslapį.



Sigitas ŠILEIKA






Gižų liepa mena seną nelaimingos meilės istoriją



Ant neaukšto kalnelio greta mokyklos auga sena liepa, tapusi savotišku Gižų miestelio simboliu.

Apie liepos sodinimą pasakojama tokia istorija.

Gižų dvaro našlė Marija Vičechovskienė užaugino dvi dukras. Patiko dvarininkei gražiai nuaugęs Varankų Motiejus. Jo motina Uršulė Elžbieta Olekaitė (g. 1809 m.) buvo ištekėjusi už Juozo Mato Varunkos (g. 1805 m.), gyvenusio Bubnų kaime. Vėliau toje vietoje augo būsimasis rašytojas Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, dar vadintas Antanu iš Bubnų.

Turtinga dvarininkė įsigeidė Varankų sūnų turėti savo žentu ir dvaro paveldėtoju. Bet kaip tą laimę sugauti, jei jos duktė priklauso kilmingųjų klasei, o Motiejus – valstiečių?

Motiejus niekada neišdrįstų su piršliais į dvarą keliauti, nors ponia ir duotų ženklą. O dukra seilę ryja, žiūrėdama į Varunką.

Ką gi, jei jaunikis nesiperša, reikia panai pačiai pasipiršti. Nugalėjusios „unaro” varžtus, motina su abiem dukromis raitos atvyko į Varunkus piršlybų reikalu. Palikusios arklius kieme, nužingsniavo į trobą. Nedrąsiai kalbėjo Motiejus apie kilusią baimę dėl tokių vedybų, nes jis buvo ne koks kaimo „grėva“, o galvojantis bernas. Vaikinas tuoj sumetė, kad dvaro kiti papročiai, kiti baliai, kiti svečiai, kita kalba, tad godžiai nepuolė priimti siūlomą dvarininkaitės meilę. Kai buvo pasiūlyta nuolaidų, Motiejus sutiko su dvaru tęsti pažintį.

Netrukus pana jojo pro dvaro tvenkinį, arklys pasibaidė, jojikė krito galva žemyn ir susitrenkė. Ligonėlė netrukus mirė. Tai atsitikę 1850 m.

Jos atminimui dvaro sode supylė kaupą. Viršūnėje pasodino liepaitę.

Motiejus, parymojęs prie liepaitės, nutarė sau ieškotis lygios antrosios pusės ir vedė Matildą Žilinskaitę iš Domeikų kaimo.

Motiejus Varunka, vėliau tapęs Paežerių vaitu, praturtėjo. Jis nusipirko Norvilų dvarą su Vištytgirio dalimi ir pradėjo poniškai rengtis. Bet mirtį vis dėlto sutiko skurde.

Nėra abejonių, jog ši sena liepa mena svarbiausius praėjusių šimtmečių Gižų miestelio istorijos įvykius. Prie jos mėgo fotografuotis Gižų kunigų seminarijos klierikai, šauliai, moksleiviai.



Antanas ŽILINSKAS

Vilkaviškio krašto muziejaus direktorius






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas