„Santaka“ / Sutuoktinių gyvenimo sėkmės ir laimės raktas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-24 08:09

Dalinkitės:  


Onutė ir Antanas Savukaičiai – prie kryžiaus, kurį savo auksinių vestuvių proga skiria kaip padėką Dievui ir dovanoja gražiškiečiams.

Autorės nuotr.


Sutuoktinių gyvenimo sėkmės ir laimės raktas

Birutė NENĖNIENĖ

Padėkos ženklas

Maždaug toje vietoje, kur nuo Gražiškių centro per kalvelę lengvai šoktelėjusi kelio linija atsiremia į Vištyčio–Kalvarijos plentą, iš tolo šviečia aukštas, tarsi sidabro, o saulės spinduliuose – aukso spalvomis žėrintis kryžius.

Užrašas ant papėdės akmens byloja, jog šį kryžių gražiškiečiams dovanojo Ona ir Antanas Savukaičiai. Sutuoktiniai kryžių aukoja kaip padėką Dievui už gyvenimą Lietuvos vardo 1000-mečio ir savo auksinių vestuvių proga.

Lankytojų patogumui iš pakelės kryžiaus link kyla pačių Savukaičių nutiesti ir pažvyruoti laipteliai.

Vieną dieną, vidurvasario vėjams gainiojant virš retai gyvenamų laukų baltapūkius debesis, Onutė ir Antanas prisėdo ant tų laiptų, kad mintimis nusikeltų ir prisimintų, kokias gyvenimo įkalnes ir daubas teko jiems pereiti.



Matė svajonėse

Nuo 1962 metų Kybartuose gyvenantys Savukaičiai pastaraisiais metais visa širdimi pasinėrė į Gražiškių parapijos kaimų gyvenimą, atstatydami senuosius kryžius. Laukų rieduliu jie pažymėjo savo gimtojo Bambinių kaimo vietą.

Atstatydami senųjų kaimo kapinių, savo tėviškės sodybos vietose kryžius bei kaimo kryžių Savukaičiai kvietėsi meistrus, surengė iš to krašto kilusiems žmonėms gražias šventes.

Naujausią kryžių savo svajonėse Onutė pamatė prieš kelerius metus. Ta vizija užbūrė širdį. Ilgai negalėjo žodžiais nupasakoti, kaip jis turėtų atrodyti, kol vienąkart atsitiktinai parduotuvėje pamatė nedidelį ažūru puoštą kryžių. Tada savo vyrui nupasakojo, kokį šis turėtų padaryti. Pastatyti padėjo kaimynai.

Rugpjūčio 2 dieną Gražiškių bažnyčioje 12 valandos šv. Mišių metu O. ir A. Savukaičiai atnaujins savo santuokos įžadus, duotus prieš penkiasdešimt metų. Po šv. Mišių kryžius bus pašventintas.



Dovana – ir knygelė

Į savo šventę jie kviečia ne tik gimines, bet visus brangius, artimus žmones, ypač tuos, su kuriais bendraudami įgyvendina iš šalies žiūrint dviem žmonėms per daug sudėtingus sumanymus.

Šeimos šventės proga Ona Savukaitienė išleido knygelę „Po tėviškės gandrų sparnu“.

Onutė – toks žmogus, kad niekada į žmones neišeis nepasitempusi, nepasipuošusi, neleidžia apsileisti ir vyrui. Moteris moka pagerbti ir priimti svečią, randa, kaip pamaloninti ir pagerbti gyvenimo kelyje sutiktus žmones.



Gražiškiai – brangiausi

„Mums Gražiškiai patys brangiausi, nes čia augome, lankėme mokyklą, čia prabėgo jaunystė. Tai gražiausias, šilčiausias žemės lopinėlis Lietuvoje“, – kalbėjo Savukaičiai.

Tokių savo gimtojo kaimo patriotų, kokie yra Savukaičiai, nėra tiek daug. Jau retas ir Onos vardas. Todėl, sveikindami vardinių proga, O. Savukaitienės klausėme, kaip šią progą švęsdavo savo kaime.

Moteris prisimena, jog tada atskiro žmogaus vardinėms neskirdavo didelės reikšmės. Tik tarp žmonių būdavo sujudimas, jog artėja Šv. Ona, – jau pradžiugins naujas derlius, visi vėl galės pasidžiaugti pilnais aruodais, pasijausti sotūs.

Vyriausia iš trijų Bambinių kaimo kalvio J. Mikalainio dukrų Onutė turėjo privilegiją kiekvienais metais su tėveliais arkliais nuvažiuoti į Šv. Onos atlaidus Pajevonyje. Seserys turėdavo likti namus saugoti ir gyvulius prižiūrėti. Į kitus atlaidus tolimesnėse parapijose veždavosi kurią kitą seserį. Tik į Gražiškius važiuodavo visos trys. Išlikę atmintyje atlaidų riestainiai, saldainiai, kuriais pati pasivaišindavo ir seserims parveždavo.



Stiprūs ryšiai

Onutės vardą išrinko močiutė – tėtės mama, vaikystėje labai globojusi savo anūkę ir kartu su tėvais įskiepijusi tvirtą tikėjimą.

Onutė gimusi per Jurgines, balandžio 23-iąją, o Antanas, gimęs vasario 14 d., turi dar ir antrąjį – Valentino – vardą. Seniau gimtadieniams ir vardadieniams daug reikšmės neteikusiems Savukaičiams dabar šių progų neleidžia pamiršti dukros. Gražiškių seniūnės pavaduotoja Rita ir Vilniuje medike dirbanti vyresnioji Zita – tikras Savukaičių pasididžiavimas, su jomis tėvai palaiko nuolatinį ryšį, dalijasi džiaugsmais ir rūpesčiais, savo sumanymais. Zita šiemet apsigynė biomedicinos mokslų daktaro vardą, du jos sūnūs studijuoja aukštosiose mokyklose. Savukaičius džiugina du aukštuosius mokslus baigusios Ritos šeimos artuma, mieli anūkėliai.



Pažadą ištesėjo

Nors Onutė ir Antanas gimė tame pačiame kaime, buvo krikštyti toje pačioje Gražiškių bažnyčioje, tačiau jų keliai į vieną tiesę suėjo tik Antanui grįžus iš kariuomenės. Vis dėlto žmona tapusią aštuoniolikmetę vaikinas buvo įsidėmėjęs prieš daug metų.

Jį, dar vaiką, tėvai pasiuntė pas kaimo kalvį J. Mikalainį nunešti pritvirtinti keptuvės koto. Šis rimtu veidu pasakė, jog sutaisysiąs keptuvę tik tokiu atveju, jei Antanukas pažadės būti žentu. Kalvis, matyt, su visais tokiais vyriokais pajuokaudavo, bet Antanas viską suprato rimtai ir nunarinęs galvą linktelėjo. „Dirstelėjau į kieme ant smėlio žaidžiančias kalvio dukras įsivaizduodamas, kad jei kas, tai labiausiai tiktų ta vyriausioji, nes kitos dar visai mažos“, – dabar juokėsi A. Savukaitis.



Pabėgo nuo tremties

Antano tėvas 1947 metais buvo suimtas kaip politinis kalinys ir nuteistas 25 metams.

1948 metų gegužės 22 dieną į Sibirą buvo išvežtos mama ir sesuo. Antanas tais metais baigė Kauniškių pradinės mokyklos keturis skyrius. Kaip tik tą gegužės dieną ketvirtokams buvo liepta anksčiau susirinkti, nes reikėjo eiti laikyti egzaminų į Lankupėnų mokyklą. Pusiaukelėje į Lankupėnus pasivijo pusbrolis ir pasakė, jog mamą išveža.

Antanas prisiminė, kaip tėvai kalbėdavosi, jog jeigu juos vežtų į Sibirą, vaikus reikėtų nugabenti pas tetą. Todėl Antanukas negrįžo namo, o nuėjo tiesiai pas tetą į Dambaukos kaimą nusprendęs, jog mama susigaudys, kur jis.

Vaikinas baigė vidurinę mokyklą, atitarnavo trejus metus kariuomenėje ir tik tada pasimatė su tėvais. Tėtį iš tremties paleido metais anksčiau nei mamą, tad jis atlankė sūnų, tada tarnavusį Kaune, ir dar išvyko į Krasnojarsko kraštą pas žmoną. Abu tėvai vėliau sugrįžo į Bambinius, bet be sesers – ji žuvo Sibire.



Atsiklausė mamos

Onutė prisimena savo kaimo papročius, kaip vaikinai saugodavo ir globodavo savas merginas. Jei kas nors bandydavo pavilioti, kildavo ir peštynių.

Kaime buvo įprasta, kad Užgavėnes drauge švęsdavo ir maži, ir seni, ir jauni. Visiems užteko vietos, pagarbos. Tada Antanas pasisiūlė Onutę palydėti į namus. Ji buvo taip išauklėta, kad atsiklausė mamos, ar gali eiti su vaikinu, sugrįžusiu iš kariuomenės.

Lemiamas apsisprendimas įvyko po bulviakasio, kai Bambinių kaimo vaikinai norėjo apkulti Antaną, kam vilioja jų krašto mergaitę. Po ant liepto brendusio konflikto Onutė pasakė, kad pasirenka Antaną.

Susituokė juodu 1959 metų lapkričio mėnesį, bet dabar auksines vestuves Savukaičiai panoro švęsti kai dar šilta, kai visiems svečiams malonu.



Savi žingsneliai

Savo bendro gyvenimo penkiasdešimtmetį Onutė Savukaitienė vadina penkiasdešimčia žingsnelių.

Savukaičiai dabar mano, jog vargo nematęs žmogus negali suprasti to gėrio, kurį galima pasiimti iš gyvenimo. Jie sako, kad jų gyvenimas laimingas.

Grįžęs iš kariuomenės Antanas dirbo kolūkyje brigadininku. Jis labai norėjo mokytojauti – trumpam pasisekė dėstyti matematiką Gražiškių mokykloje. Kai persikėlė į Kybartus, darbavosi metalo dirbinių gamykloje „Unitas“. Šešiolika metų dirbo Kybartų Kristijono Donelaičio vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju.

Pirmoji Onutės darbo vieta buvo Gražiškių paštas. Už pirmą uždarbį nusipirko rankinę ir laikroduką, kuris toliau skaičiavo, kaip jai dabar atrodo, laimingas jos gyvenimo valandas. Moteris dirbo apskaitininke, melžė karves. Ieškodami geresnio pragyvenimo, išėjo į Kybartus, kurie atrodė kaip didžiausia nežinia. Ten sutikti nuo Gražiškių kilę žmonės atrodė patys brangiausi ir artimiausi. Tokį pat draugišką ryšį Savukaičiai užmezgė ir su daugybe kitų naujų pažįstamų.

Kaip ir Antanas, Onutė įsidarbino mokykloje, tapo sekretore.

Savukaičiai savo darbo biografijas baigė keletą metų abu padirbėję Virbalio metalo dirbinių ceche. Onutė čia aktyviai įsitraukė į visuomeninę veiklą.



Po ramybės – vėl veikla

Buvo laikai, kai Savukaičiai daug dirbo žemės ūkyje, laikė gyvulių, bet vėliau suprato, jog reikia pagyventi ir dėl savo malonumo. Dabar džiaugiasi, kad laiku pasitraukė iš aktyvios žemės ūkio gamybos.

Atsiradus „tuščiam laikui“, sutuoktiniai panoro kuo nors jį užpildyti. „Turbūt taip Dievo duota, kad tuo laiku į Gražiškius buvo paskirtas jaunas kunigas Dainius Gurevičius. Jis kaip tik ėmėsi prikelti kaimus, atgaivinti giedojimus prie kryžių. Tada mums ir kilo mintis: laiko turime užtektinai, reikia Bambiniuose atstatyti kaimo kryžius“, – pasakojo Savukaičiai.



Gražiau nepasakysi

Dar norėjau iš Savukaičių išgauti jų gyvenimo laimės ir sėkmės formulę.

Bet verčiau pacituosiu ištrauką iš knygelės įžangos. Onutė rašo: „Nedrįsčiau vadinti save rašančia ar kuriančia. Net nežinau, kas tai yra, kodėl ir kaip tai gaunasi. Su metais vaikiškom pėdutėm bėginėjančios po širdį mintys prišaukia tai, kas atrodė tik tylinti praeitis. Ir tada supranti, kad praeities nėra – viskas tik nedalomas laikas... Ką išsineši iš tėviškės gimtų namų su jų kvapais, daiktais ir pojūčiais – viskas pasilieka, yra amžina, nes tai yra pačios didžiosios vertybės, kurios tave iš tikrųjų ir sukuria. Be jų būtum kažkoks tuščiaviduris tiksintis laikrodis... Kiekvienam tai reikia surasti iš naujo. Ir išsaugoti.“

Savo ilgai tylėtus žodžius kaip gražiausius žiedus iš gimtojo kaimo laukų Ona Savukaitienė visų pirma padeda ant kelių savo mamai ir tėčiui, artimiesiems, už kuriuos jai nieko svarbesnio pasaulyje nėra.

Gyventi tarp žmonių ir žmonėms juos mylint. Tai – kilnus šių paprastų žmonių pašaukimas, jų gyvenimo sėkmė, o gal ir laimės raktas.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas