„Santaka“ / Žalgirio mūšio metinėms

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-13 07:39

Dalinkitės:  


Rašinio autoriai (iš kairės): Monika Knezevičiūtė, Rolandas Grygelaitis ir Skaistė Merkevičiūtė.

Žalgirio mūšio metinėms

Mintys „nuo suoliuko“... arba originaliai apie Lietuvos istoriją



„Mintys „nuo suoliuko...“ – tai Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos 3 b klasės mokinių Rolando GRYGELAIČIO, Monikos KNEZEVIČIŪTĖS ir Skaistės MERKEVIČIŪTĖS autorinis darbas, laimėjęs antrąją vietą respublikiniame konkurse, kurį buvo paskelbęs Vilniaus Vytautų klubas. Šį darbą rašytojas Vytautas Račickas įvertino kaip originaliausią rašinį.

Rašinio autorius konsultavo jų mokytojai Genia ir Juozas Jurkynai. Diskutuodami moksleiviai rėmėsi žinomų istorikų Alfredo Bumblausko, Edvardo Gudavičiaus ir Zigmanto Kiaupos parengtų leidinių mintimis.






Kai kas šildosi pavasariškoje saulutėje... Kai kas spokso į žydrą dangų, kuris dar taip retai matomas pro pavasariškas ūkanas... Kai kas žiovauja... Laisva pamoka arba vadinamasis „langas“. Ir mes – trys draugai ir bendraklasiai Monika, Rolandas ir Skaistė – sėdime ant suoliuko gimnazijos kieme. Pokalbį pradėjo mūsų „filosofas“ Rolandas.

Rolandas:

– Mergaitės, kodėl mes šiemet švenčiame Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį?

Skaistė:

– Tikriausiai ne todėl, kad Kvedlinburgo analuose parašyta, jog „Šventasis Brunonas, dar vadinamas Bonifacu, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo atsivertimo metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių užmuštas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną nukeliavo į dangų.“

Monika:

– Aš manau, kad Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį švenčiame todėl, kad Šventasis Brunonas nešė į baltų žemes Evangelijos šviesą. Nešė panašiu laiku, kaip ir baltų kaimynams nešė kiti misionieriai. Mūsų kaimynai apsikrikštijo, o baltai – ne, nes jų visuomenė dar nebuvo pribrendusi šiam žingsniui. Reikėjo beveik keturių šimtų metų, kad šią misiją įvykdytų naujos kartos politikai – Gediminaičiai Vytautas ir Jogaila.

Rolandas:

– O šiandien istorijos mokytoja mums pasiūlė pamąstyti, kuriuos Lietuvos valstybės veikėjus mes norėtume įrašyti į Lietuvos tūkstantmečio asmenybių sąrašą. Aš įrašyčiau Joną Basanavičių, Vincą Kudirką, vienintelį mūsų karalių Mindaugą...

Monika:

– Aš tai įrašyčiau Vytautą Didįjį...

Skaistė:

– Kodėl?

Monika:

– Jau vien už tai, kad Vytautas sugebėjo išspręsti opiausią XIV a. Lietuvos valstybės problemą – krikšto problemą.

Rolandas:

– Bet ar to užtenka? Gal pažvelkime plačiau į Vytauto Didžiojo veiklą?

Monika:

– O ar žinote, kad Vytautą, kaip nusipelniusį savo epochos žmogų, labai vertino ir vertina žymūs pasaulio istorikai? Štai šiuolaikinio istorijos mokslo pradininkas Leopoldas von Rankė Vytauto darbuose įžvelgė pasaulinio masto politines ambicijas... XIX a. lenkų istorikas S. Smolka Vytautą gretino su Rusijos imperatoriumi Petru Didžiuoju...

Skaistė:

– O Vytauto amžininkas Šventosios Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgas ne tik siūlė jį karūnuoti Lietuvos valstybės karaliumi, bet gretino su Romos karvedžiu Cezariu.

Rolandas:

– O ar ne tam Zigmantui Liuksemburgui, kai šis 1410 m. buvo vainikuotas Šventosios Romos imperatoriumi, Vytautas su kitomis gausiomis dovanomis padovanojo ir tokią įdomią kepurę?

Skaistė:

– Taip, taip. XV a. pirmosios pusės dailininkai imperatorių ir vaizduodavo su ta Vytauto dovanota kepure.

Monika:

– Lietuvos istorikas Edvardas Gudavičius sako, kad Vytautas yra ne prastesnis už kitus didžius valdovus kaip Aleksandras Makedonietis, Konstantinas Didysis, Teodozijus, Otonas, Kanutas, Napoleonas... O aplinkybės, su kuriomis susidūrė Vytautas, buvo netgi sunkesnės už daugumos įvardytų didžiųjų valdovų.

Rolandas:

– Bet grįžkime prie Lietuvos krikšto.

Skaistė:

– Aš manau, kad Lietuvą apkrikštijo Jogaila, padedamas lenkų kunigų. Kaip LDK didysis kunigaikštis krikštijo savo valstybę, o naujakrikštams katalikams bajorams suteikė privilegiją, apdovanojo Vilniaus vyskupą, suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teises. Vytautas kaip vasalas stovėjo šalia valdovo.

Rolandas:

– Bet Žemaitijos krikštas tai jau tikrai Vytauto nuopelnas.

Monika:

– Vytautas puikiai išnaudojo pergalę Žalgirio mūšyje. Jis ne tik 1413 m. apkrikštijo Žemaitiją, bet ir laimėjo bylą Konstancos bažnytiniame susirinkime, 1417 m. gavo teisę įsteigti Medininkų vyskupystę. Nors jam nepavyko įsteigti atskiros, Lenkijos primui, Gniezno arkivyskupui nepavaldžios Lietuvos bažnytinės provincijos, būtent Vytauto valdymo metais Lietuvos katalikų ir net stačiatikių vyskupai tapo hierarchais, atsižvelgiančiais visų pirma į LDK interesus.

Skaistė:

– O žemaičių delegacija Konstancos susirinkime garbino Vytautą kaip krikštytoją, peikdami Ordiną, kuris taip ir neįvykdė krikšto misijos Žemaitijoje.

Rolandas:

– Mergaitės, bet iš Žalgirio mūšio Vytautas tai pabėgo...

Monika:

– Nenusikalbėk! Niekur jis nebėgo. Tai buvo gudrus manevras, nulėmęs sėkmingą Žalgirio mūšio baigtį. O mitą apie Vytauto bėgimą sukūrė lenkų istorikas Janas Dlugošas. Vėliau jį kartojo lenkų ir rusų istorikai, norėdami sumenkinti svarbų ir net lemtingą lietuvių kariuomenės vaidmenį Žalgirio mūšyje. Dabar jau turime svarų argumentą atremti lenkų istorikų traktuotę. 1413 m. nežinomas autorius parašė laišką naujam Ordino magistrui ir perspėjo nedaryti tokių klaidų, kurias padarė Žalgirio mūšyje žuvęs Ordino magistras Ulrichas fon Jungingenas. Tame laiške rašoma:

„...Įsakykite savo vadams, kad jie paklustų ir pasiliktų tose pozicijose, į kurias yra pasiųsti. Gali atsitikti taip, kad jūsų priešai mėgins apsimesti, jog viena ar dvi vėliavos bėga, bet tai yra planas, kuriuo jie nori suardyti jūsų eiles, nes žmonės labai mėgsta vytis, kaip tai ir atsitiko didžiajame mūšyje...“ Šį laišką atrado ir pateikė švedų istorikas Svenas Ekdahlis.

Rolandas:

– Sutinku, kad aš klydau dėl Vytauto bėgimo iš Žalgirio mūšio. Bet juk Vorsklos mūšį tai jis tikrai pralaimėjo.

Skaistė:

– Ir pralaimėjime gali glūdėti didžiulė prasmė.

Rolandas:

– Na, jau...

Skaistė:

– Taip, taip. Pralaimėjęs Vorsklos mūšį ir vos išvengęs mirties, Vytautas įtikėjo, kad buvo išgelbėtas Švenčiausios Mergelės Marijos. Iš karto po pralaimėjimo fundavo Vytauto bažnyčios statybą Kaune, kuri buvo pašvęsta Švenčiausiajai Mergelei. Vytauto funduotos bažnyčios Senuosiuose ir Naujuosiuose Trakuose buvo pavadintos Švenčiausios Mergelės Marijos vardu. Galime teigti, kad Vytautas pradėjo Švenčiausios Mergelės Marijos kultą Lietuvoje...

Monika:

– Visi Vytauto Didžiojo darbai ir nuopelnai Lietuvos labui yra nesuskaičiuojami. Savo darbais siekė aukštumų, o jei jie nepavykdavo, nenuleisdavo rankų ir vėl pradėdavo viską iš naujo. Vytauto valdymo metais įvyko daugiausia permainų Lietuvos gyvenime.

Rolandas:

– Tai pabandykime juos įvardyti.

Skaistė:

– Siūlau lenktynes: kas išvardys daugiausia Vytauto Didžiojo nuopelnų Lietuvai.

Rolandas:

– Nelenktyniaukime, o argumentuotai pasikalbėkime. Štai pavyzdžiui: Vytautas sugebėjo rasti bene geriausius iš galimų būdų išvesti Lietuvą iš atsilikimo, įvykdyti Lietuvos christianizaciją ir europizaciją.

Monika:

– Kokiais čia nesuprantamais žodžiais kalbi?!

Skaistė :

– Rolandas sako, kad Vytautas sugebėjo apkrikštyti visą Lietuvą, statė bažnyčias. Lietuvoje buvo įsteigtos dvi vyskupystės: Vilniaus ir Žemaičių. Praėjus dešimčiai metų po Lietuvos krikšto buvo įsteigta pirmoji mokykla prie Šv. Stanislovo katedros, kurią ir pačią po gaisro atstatė Vytautas. Jis pavertė Lietuvą Vakarų valstybe. Remdamasis tuometinės LDK politiniu svoriu ir karine galia, Lietuvos tarptautinę izoliaciją jis pašalino kone visose šalies gyvenimo srityse. Vytauto Lietuva Europoje buvo reikšminga kaip niekada prieš tai ir po to.

Rolandas:

– Kuo gi reikšminga buvo Lietuva Europoje?

Skaistė:

– Pavyzdžiui, spręsdamas Žemaitijos ir santykių su Ordinu po Torūnės taikos problemą ir Šv. Romos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgui palaikant Ordiną, Vytautas puikiai išnaudojo čekų husitų, sukilusių prieš Šv. Romos imperiją, kortą. Vytautas net buvo išrinktas Čekijos karaliumi, tiesa, pats ten nevyko, bet pasiuntė savo vietininką Gediminaitį Žygimantą Kaributaitį.

Monika:

– Po Melno taikos visiems laikams buvo atgauta Žemaitija, nustatyta siena su Ordinu, Ordinas jau nebebuvo priešas.

Rolandas:

– O tada Vytautas daugiau dėmesio skyrė reikalams Rusijoje. Surengė žygius į Didįjį Naugardą, Pskovą ir kitas kunigaikštystes, gavo iš jų kontribuciją, susilpnindamas Maskvos įtaką šiose žemėse. Tarp žygių teko ginti Maskvoje savo anūką, dukters Sofijos sūnų Vasilijų II, kurio globėju po žento mirties buvo, nuo maištininkų, kurie kėsinosi į mažamečio Vasilijaus II sostą.

Skaistė:

– Sėkmingas Lietuvos valdymas didino Vytauto įtaką Lenkijos karalystėje. Juk Vytautas išpiršo Jogailai ketvirtą žmoną Alšėnų kunigaikštytę Sofiją, su kuria šis pagaliau susilaukė dviejų sūnų. Siekdamas Lenkijos karaliaus sosto savo sūnui, Jogaila į šį reikalą įtraukė ir Vytautą.

Rolandas:

– O per santykius su Čekija, Zigmantu Liuksemburgu ir Jogailos norą turėti abiem sūnums po karaliaus karūną, iškilo Vytauto karūnacijos problema...

Skaistė:

– Raskime nors vieną valstybę Europoje, kurios valdovo neįvykusią karūnaciją tauta minėtų kaip atmintiną dieną...

Rolandas:

– Aš tai nežinau...

Monika:

– Bet grįžkime prie karūnacijos. Jau 1428 m. pabaigoje Šv. Romos imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgo iniciatyva buvo padėtas rengti valdovų suvažiavimas Lucke, kuris prasidėjo 1429 m. sausio 10 dieną. Vytautas niekada nepamiršo, kad pasirašant Salyno sutartį Lietuvos bajorai jį buvo apgarsinę karaliumi. Apie tai jis priminė Zigmantui Liuksemburgui. Pastarasis ir pasiūlė Vytautui karūną, girdint Vidurio rytų ir Rytų Europos šiaurinės dalies valdovams arba jų atstovams, Jogailai ir Lenkijos didikams. Prieštaraujant lenkų ponams, kuriuos palaikė ir imperatoriaus Zigmanto priešininkas popiežius Martynas V, karūnacija neįvyko...

Rolandas:

– Manau, kad šis painus reikalas labai paveikė Vytautą. Jis mirė nesulaukęs antrą kartą atsiunčiamos karūnos. Kai buvau ekskursijoje Trakų pilyje, gidė pasakojo, kad po nesėkmės valdovas susirgo ir netrukus mirė. Jam mirštant Galvės ežeras bangavo iki pat pilies langų, o jo vanduo nusidažė raudonai...

Skaistė:

– Ir tu tuo tiki?

Rolandas:

– O kodėl ne?

Monika:

– Tai graži pasaka naiviems penktokėliams, kokiais mes tada ir buvome.

Rolandas:

– Bet dabar jau ne naiviai, o moksliškai pakalbėjome apie Vytautą Didįjį.

Skaistė:

– Eik, eik, tu, mokslininke...

Monika:

– Tai už kurią asmenybę, vertą Lietuvos tūkstantmečio asmenybės vardo, rytoj per istorijos pamoką balsuosime?

Rolandas:

– Aišku, už Vytautą Didįjį!

Skaistė:

– O kokius argumentus pateiksime?

Rolandas:

– Paklausykit, aš taip parašiau: „Vytautas pabėgo iš Krėvos pilies tuščiomis rankomis, bet sugebėjo ne tik atgauti tėvo Kęstučio valdytas žemes, bet ir tapti LDK didžiuoju kunigaikščiu. Asmeninių savybių ir mokėjimo išnaudoti susidariusias sąlygas dėka, jis nugalėjo Ordiną Žalgirio mūšyje, apkrikštijo visą Lietuvą, pertvarkė valstybę ir pasuko ją veidu į Vakarų Europą. Jis tapo vienu iš galingiausių regiono valdovų.

Vytauto laikų Lietuvą mes galime pavadinti imperija. Po jo mirties Lietuva tik silpnėjo. Todėl valstybę ištikus negandoms ar prireikus visuomenei susitelkti, buvo pasitelkiama Vytauto laikų galybė, Vytauto laikų įvykiai ir ženklai. Į Vytauto valstybę „nuo marių iki marių“ rėmėsi tokie tautinio atgimimo pradininkai, kaip Simonas Daukantas.

1930 m., minint Vytauto mirties 500 metų jubiliejų, visoje Lietuvoje buvo statomi paminklai Vytautui. Toks paminklas stovi ir mūsų rajone, Pajevonio bažnytkaimyje. Sovietmečiu kiekvieno susipratusio lietuvio šeimoje turėjo būti nors koks atributas su Vytauto atvaizdu. Mūsų tėvai didžiavosi „Žalgirio“ krepšinio komanda, o ypač, kai ši laimėdavo rungtynes su Maskvos CSKA komanda!

Todėl šiandien sakau: „Už Vytautą!“

Skaistė ir Monika:

– Už tai, kad Vytautas Didysis būtų Lietuvos 1000-mečio žmogumi!






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas