„Santaka“ / Mes matėme karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-07-01 23:30

Dalinkitės:  


Mes matėme karą

Lig šiol kūne nešiojamos sviedinio skeveldros primena baisias dienas



Atsidūrę Vokietijoje gyvenome kažkokiame ūkyje. Čia aš po 7 savaičių gulėjimo ir sėdėjimo bandžiau stotis ant kojų. O tos kojos pasirodė pritrauktos, per kelius neišsitiesiančios. Kai į ką nors įsikibęs stodavau, kulnys nesiekdavo žemės. Tada tėtė prie medinių klumpių pakulnių pritvirtino paaukštinimus. Stovėjau kaip mergina ant labai aukštų kulniukų. Įsikibdavau atbulai einančiam tėtei į rankas ir paskui jį netvirtais žingsniais sulinkusiomis kojomis slinkdavau į priekį. Kojos pamažu tiesėsi. Pagaliau pradėjau vaikščioti savarankiškai, nors žaizdos dar ne visos buvo užgijusios, likę ir skeveldrų. Viena į paviršių iškilo po 11 mėnesių nuo sužeidimo. Kita iš rankos iškrito daugiau kaip po 10 metų, kai jau buvau užaugęs ir kariuomenėje atitarnavęs. Vieną skeveldrą rankoje ir dvi tarp šonkaulių rentgenas parodo ir dabar.

O tada vieną dieną kareiviai vėl įsakė važiuoti. Šį kartą jau organizuotai. Sudarė apie 90 vežimų koloną. Prižiūrėjo ir tvarką palaikė trys žandarai, važinėjantys išilgai kolonos ant mopedų. Nakčiai žmones paskirstydavo į ūkius. Nakvynei skirdavo kokias nors patalpas, kartais net puošnias sales, o kartais ir tvartą ar kokį sandėlį. Vietinės vokietės mus matydamos net verkdavo, duodavo arbatos, sumuštinių. Arkliams skirdavo pašaro.

Po savaitės kelionės duodavo dvi dienas poilsio. Paskirstydavo pas ūkininkus, aprūpindavo maistu. Duodavo net skalbimo miltelių ir sudarydavo salygas apsiskalbti, kartais net skalbimo mašinomis, kurios mūsų žmonėms dar buvo nematytos.

Taip keliavome 7 ar 8 savaites. Virš mūsų kartais praskrisdavo rusų, o toliau nuvažiavus ir amerikiečių lėktuvai, bet mūsų kolonos nė karto nebombardavo ir neapšaudė.

Pagaliau pasiekėme Demyno miestą. Mus paskirstė pas ūkininkus. Turėjome dirbti, o ūkininkai turėjo mums duoti patalpas. Mes patekome į pustuštį dvaro namą. Gavome kambarį ir virtuvę. Kitame namo gale gyveno vokiečių šeima. Po kiek laiko tą virtuvę teko užleisti ukrainiečių šeimai, bet joje išsivirdavome ir mes. Čia visų arklius prievarta nupirko, tai yra atėmė, bet davė markių, kurios tada buvo menkavertės.

Mūsų kumelaite, sukinkyta su kitu arkliu, paskui važinėjo kažkoks vokiečių viršininkas. Kai važiuodavo pro dirbančius mūsų šeimos narius, kumelaitė žvengdavo, matyt, atpažindavo savo buvusius šeimininkus.

Maistui gavome korteles. Pradžioje tokias pat kaip ir lenkai. Vėliau, kai išsiaiškino, kad mes ne lenkai, gavome kitokias korteles. Su jomis duonos ir kitų produktų gaudavome geresnės rūšies ir daugiau. Tik žuvies galėjome įsigyti be kortelių.

Maisto produktų reikėdavo eiti į Demyno miestą. Kadangi vyresnieji dirbdavo, dažnai eiti tekdavo man. Kartą man būnant mieste praskrido svetimi lėktuvai. Kaukė sirenos, žmonės bėgo į slėptuves. Lėktuvai tada nebombardavo. Kitą kartą einant su produktais iš Demyno, plentu žygiavo kariuomenė. Kaip tik tuo metu atskrido lėktuvai ir pradėjo kareivius apšaudyti bei bombarduoti. Plentas buvo grįstas akmenimis. Kai kulkos pataikydavo į akmenis, žybsėjo kibirkštys ir sklido balti dūmai. Kulkos kapojo prie plento augusių jovarų šakas. Aš bandžiau bėgti. Staiga mane sugriebė vokiečių kareivis, patraukė prie labai storo jovaro ir privertė slėptis. Kareivis vis ropojo aplink jovaro kamieną, žiūrėdamas, iš kurios pusės buvo didesnis pavojus ir kartu su savimi tempė mane. Lėktuvai skrido ir skrido, tad apšaudymas truko ilgokai. Tik viskam nurimus tas kareivis leido man eiti.

Taip gyvenome iki pavasario. Frontas artėjo. Dalis vokiečių išvažiavo. Jie buvo įsirengę dengtus apšiltintus vežimus su polietileniniais langais. Atėję rusai pradžioje elgėsi žiauriai, ypač su vokiečiais. Prievartavo moteris, daužė, laužė geresnius daiktus, plėšikavo.

Tėtė susirado arklius, vežimą, papjovė avį ir mes išvažiavome Lietuvos link. Pakelėse matėme sudegintus, sugriautus kaimus. Daug kur matėsi lavonai. Viename griovyje gulėjo akmenimis užversti negyvėliai. Pastebėjome, kad vieno žmogaus koja dar juda. Kitoje vietoje lavonų krūva buvo sukrauta tiesiog kelių sankryžoje. Ji buvo uždengta vokiška maskuojančia palapine, kurios kraštai prispausti akmenimis.

Pavakare pasiekėme Oderio upę. Tiltas buvo susprogdintas, bet šalia nutiestas pantoninis. Juo visą laiką traukė rusų kariuomenė: tankai, sunkvežimiai, vilkikai su patrankomis. Mūsų neleido. Teko nakvoti lauke. Seserys, kad neužpultų kareiviai, buvo persirengusios vyriškai. Sugulėme kas vežime, kas po vežimu.

Rytui prašvitus, pamatėme, kad visai šalia mūsų, beveik tarp vežimo ratų, guli vokiečių kareivio lavonas išpurtusiu veidu. Statydami vežimą tamsoje jo nepastebėjome.

Dieną pagaliau leido pervažiuoti tiltu. Važiuojant toliau kareiviai pakeitė mūsų arklius. Davė blogesnius. Po to keitė dar kelis kartus, kol įkeitė sužeistus, žaizdotus.

Kartą bevažiuojant kareivis griebė vežime sėdinčiajam broliui už kojų ir pradėjo traukti. Tėtė susikalbėjo rusiškai, tai paklausė, ko jis nori. Tas pasakė, kad jam reikia aulinių batų. Tėtei pavyko įrodyti, kad šie batai bus jam per maži, ir kareivis atstojo.

Pagaliau vienoje vietoje visiškai atėmė arklius ir vežimą, nuvežė į dvarą, kur reikėjo dirbti ūkio darbus. Čia prie mūsų prisijungė 7 jauni vyrai, buvę plechavičiukai. Netrukus pervežė į kitą vietą, kur ūkį tvarkė lenkai, bet buvo ir rusų kariška valdžia. Lenkai su rusais labai nesutarė. Gretimame kaime net susišaudė tarpusavyje. Rusų komendantūra buvo saugoma net su kulkosvaidžiais. Mus lenkai laikė rusų pataikūnais, tai taip pat nemėgo. Kartą bendruose šokiuose lietuviai su lenkais susimušė, paskui vieni kitus net šaudė, bet nukentėjusių nebuvo. Ten visi turėjo šaunamuosius ginklus. Kai mano tėtę paskyrė prižiūrėti ir saugoti arklius, jam davė rusišką automatą. Tėtė, nors ir tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, tokio ginklo niekuomet buvo rankose nelaikęs. Kai apie tai pasakė rusų viršininkams, jį trumpai pamokė, kaip reikia šaudyti, ir paliko.

Valgį čia virė bendrai ir dalijo paruoštą. Mūsų šeima išsiprašė gauti produktus. Tada mama virdavo ir veždavo prie Oderio dirbantiems saviesiems. Rusai darbininkai matė, kad mes maitinomės geriau ir mums pavydėjo.

Rudenį mus nuvežė prie Vyslos į Brombergą. Čia lenkai buvo mums draugiški. Jie pjaudavo jaučius, kuriais anksčiau dirbo žemę, tai mėsos netrūko ir mums. Tėtė ten prie virtuvės skaldė malkas. Čia taip pat valgis buvo verdamas bendrai. Būdavo ir šokių, į kuriuos jau nueidavau ir aš. Šokiuose rusai, lenkai, lietuviai ir kitų tautų jaunimas visai gerai sutardavo.

Taip praėjo visa žiema ir 1946 m. vasara. Rudenį pervežė dar kažkur, o iš ten jau paleido namo. Nuvežė prie geležinkelio, susodino į gyvulinius vagonus, ir mes pajudėjome. Maisto davė tik kibirą menkių visam vagonui. Valgėme tai, ką buvome pasiėmę. Pakeliui Lenkijoje bandėme parduoti savo daiktus ir pirktis maisto. Kartais pavykdavo. Jau Vilniuje seserys pardavė kai ką iš savo rūbų, bet pinigus joms pavogė. Prisimenu – jos labai gailėjo, verkė.

Savo kraštą, Vilkaviškį, pasiekėme pavakare. Ruošėmės nakvoti stotyje, bet atėjęs žmogus perspėjo, kad čia mus gali apvogti, net apiplėšti, ir pasiūlė nakvoti pas jį. Kiek paabejoję jo patikimumu, nuėjome. Priėmė labai draugiškai. Šiltai ir saugiai pernakvojome. O ryte tėtė išėjo ieškoti giminių, kad parsivežtų į savo namus.

Taip po daugiau kaip dvejų metų grįžome į sugriautą, išdegintą, nuskurdintą, bet mielą savo kraštą.



Zigmas NEMURA



(Pabaiga. Spausdinta Nr. 74)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas