„Santaka“ / Mes matėme karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-06-29 23:16

Dalinkitės:  


Mes matėme karą

Lig šiol kūne nešiojamos sviedinio skeveldros primena baisias dienas



Negandos ir pavojai mūsų šeimai prasidėjo, kai frontas buvo dar toli, už Lietuvos ribų. Vyresnysis brolis Bronius, kuriam tada buvo 23 metai, gavo šaukimą į vokiečių kariuomenę. Pasitaręs su tokiais pat likimo draugais, nusprendė neiti. Ėmė slapstytis.

Aštuoniolikmetė sesuo Aleksandra dar prieš tai vokiečių valdžios nurodymu buvo nukreipta dirbti į stambesnį ūkį. Mat žemės mes turėjome mažai ir pagal vokiečių tvarką darbingų žmonių tokiam ūkiui buvo per daug.

Vieną dieną vokiečių kareivis seserį, bedirbančią dvaro lauke, suėmė, parvarė namo ir paaiškino, kad paleis tik tada, kai prisistatys brolis. Kitaip – išveš darbams į Vokietiją. Vokietijoje, daugiausia Saksonijoje, tada jau dirbo nemažai prievarta išvežtų lietuvių. Žinojome, kad gyvena jie ten saugomi kaip kaliniai, dirba sunkiai, maitinami blogai, be to, gresia bombardavimų pavojai.

Seserį išvarė į Vilkaviškį ir uždarė į kažkokią patalpą kartu su kitomis suimtosiomis. Broliui neliko, kas daryti, kaip tik gelbėti seserį. Taigi tėtė arkliais jį nuvežė į Vilkaviškį.

Vėliau brolis pasakojo, kad nuvežę į Kauną jį ir kitus sugaudytus vyrus vertė rašytis savanoriais į vokiečių kariuomenę. Atsisakiusius gyvuliniuose vagonuose kažkur vežė, bet jam su keliais draugais pavyko pabėgti.

Liepos pabaigoje artėjo frontas. Pirmasis iš namų su kitais vyrais išėjo Bronius. Jis jau kelis mėnesius slapstėsi, bet dažnai pareidavo namo. Vieną dieną, jau girdintis patrankų šūviams, atėję vokiečių kareiviai tėtei liepė kinkyti arklius ir išvarė kažką vežioti. Likome keturiese: aš, dvylikametis, dvi vyresnės už mane seserys ir mama.

Skraidė lėktuvai, kartais ore susišaudydami vieni su kitais. Tolumoje matėsi gaisrų dūmai. Mūsų sodyba buvo aukštesnėje vietoje. Visi pastatai mediniai, nesaugūs. Pasidarė baisu, todėl išėjome pas mūsų kaimo gyventojus Svotelius, gyvenusius už kokio kilometro. Ten buvo molinis tvartas, kuris, mūsų supratimu, galėjo apsaugoti nuo kulkų ir sviedinių skeveldrų. Kadangi ten radome atėjusią Krivickų šeimą, tai buvome jau apie 14 žmonių. Pasitiesėme ant mėšlo šiaudų ir gulėjome.

Ryte norėjome grįžti į savo namus bent apžiūrėti gyvulius, bet vis stiprėjo šaudymas, tad eiti nesiryžome. Matėme, kad į mūsų sodybą atėjo penki rusų kareiviai. Netrukus ėmė degti iš karto visi trys pastatai. Manėme, kad jie ir uždegė.

Šaudymas stiprėjo. Vieni sviediniai kaukė skardžiu balsu – jie sprogdavo kažkur toli, o kitų garsas buvo duslus ir jie susprogdavo arti. Išėjęs iš tvarto pasižvalgyti, sodybos šeimininkas pasakė, kad reikia iš čia bėgti. Pasileidome per lauką netoli esančio gilaus griovio link. Kiek pabėgęs spėjau pamatyti, kaip sviedinys pataikė į tvartą, kuriame ką tik buvome. Stogo dalys ištiško aukštai į orą.

Priešais mus, atkišę šautuvus, ėjo vokiečių kareiviai. Staiga pasipylė sprogimų banga. Aplink viskas paskendo dūmuose. Griuvau sprogimo bangos parblokštas, ant manęs krito žemės. Kai sprogimai atitolo, atsistojau. Buvau kruvinas, bet paeiti galėjau. Šalia buvo mama ir seserys. Kur dingo kiti žmonės, nepastebėjau. Tik vėliau sužinojau, kad buvo užmušta pirma manęs bėgusi Ona Krivickienė. Mano mamai skeveldra buvo prakirtusi lūpą ir nuskėlusi dalį danties, o seserį Albiną nesunkiai sužeidė į galvą ir šlaunį. Bėgome nežinodami kur, kaip mums atrodė – tolyn nuo pavojaus. Įbėgome į javų lauką. Pasitaikė tanko vėžė – ja ir ėjome. Man darėsi silpna. Pakelėje pasitaikiusioje sodyboje mama draskė ant tvoros džiūstančius skalbinius ir raišiojo kraujuojančias mano žaizdas. Labai norėjau gerti. Kažkas padavė vandens. Bet pro šalį einantis vokiečių kareivis atėmė stiklinę ir paaiškino, kad gerti negalima, nes išbėgs visas kraujas.

Paėjome dar kokius du kilometrus. Toliau eiti jau nepajėgiau. Apsistojome prie vienos sodybos. Sugulėme išdžiūvusios kūdros dugne. Kažkas pasakė, kad netoli esančiame Šiaudiniškių dvare yra vokiečių sanitarinis punktas. Nusprendėme eiti ten. Mane pasodino ant kėdės ir nešė sesuo Aleksandra bei kaimynė Joana Krivickaitė. Toliau jau ne viską atsimenu. Kai ką žinau tik iš mamos ir seserų pasakojimų. Vokiečių perrišimo punktas buvo įsikūręs dvaro rūmų rūsyje. Jame matėme daug sužeistų kareivių, bet medikai priėmė ir mane. Krauju permirkusius ir prie kūno prikepusius rūbus tiesiog supjaustė ir nuplėšė gabalais. Po to apraišiojo žaizdas, į kažką suvyniojo ir išnešė iš rūsio. Po kiek laiko gydytojas priėjęs paplojo mano mamai per petį ir pasakė: „Tavo sūnus gyvens“. Sako, kad vokiečiai sunkiai sužeistiems suleisdavo kažkokių vaistų, nuo kurių beviltiški tuoj mirdavo, o likdavo stipresnieji, kurie galėjo išgyventi. Manoma, kad tokią ampulę suleido ir man.

Buvau visiškai bejėgis. Mumis pasirūpinti pavedė kareiviui apraišiota ranka. Jam padedant, patekome į karinį sunkvežimį, kuris kartu su sužeistais kareiviais mus nuvežė į Virbalį. Čia davė valgyti ir apgyvendino name, kuris stovi iki šiolei.

Kitą dieną vėl sukėlė į sunkvežimį. Manėme, kad veš kažkur toliau nuo fronto. Tačiau kažkodėl nuvežė į Šikšnių dvarą, kuris buvo arčiau fronto. Čia, beržynėlyje, radome apleistą žeminę, į kurią mane ir paguldė. Žeminės viršus buvo sudėtas iš apdegusių rąstų. Kai rusų lėktuvai bombardavo, viena bomba krito visai šalia mūsų žeminės. Nors ji susmigo giliai į žemę ir nesprogo, tačiau žeminė taip smarkiai sujudėjo, kad nuo lubų pabiro dulkės ir anglių gabaliukai. Buvau visas juodas.

Čia, Šikšniuose, mus surado tėtė. Jam kažkas pasakė, kur esame ir kad aš sužeistas. Tačiau pasakė, kad aš esu be kojų ir be rankų. Priėjęs prie manęs, pirmiausia ranka perbraukė per antklodę tikrindamas, ar aš iš tikrųjų be kojų. Įsitikinęs, kad kojos ir rankos tebėra, tik žaizdotos, apsiverkė iš džiaugsmo. Iš kažkur atsirado ir brolis Bronius. Taigi susirinkome vėl visa šeima.

Šikšniuose išbuvome kokią savaitę. Ten buvo vokiečių lauko virtuvės. Seserys turėjo eiti prie jų dirbti. Kareiviai duodavo maisto ir mums. Mano žaizdas perrišdavo vokiečių sanitarai. Skaudėjo visą laiką, o ypač kai pajudindavo nešti ar perrišinėdavo. Kartais pincetu žaizdose ieškodavo skeveldrų. Tada jau rėkdavau. O tų žaizdų buvo net 14: kojose, rankose, krūtinėje, kakle ir galvoje. Dviejų žaizdų krūtinėje pirmąkart aprišant po sukepusiu krauju net nepastebėjo. Pamatė tik vėliau. Ant žaizdų uždėdavo mažus marlės gabaliukus, kuriuos aprišdavo popieriniais tvarsčiais, panašiais į dabartinį tualetinį popierių. Matyt, trūko geresnės tvarsliavos.

Vieną dieną vokiečiai liepė visiems civiliams išvažiuoti. Mane paguldė į vežimą, sudėjo turimus daiktus ir išvažiavome. Vežime kratė. Skaudėjo. Ore skraidė lėktuvai, todėl buvo labai baisu. Taip nuvažiavome už Virbalio, į Nevadolės kaimą, pas ūkininką Senkų, žuvusios Onos Krivickienės brolį. Jo sodyboje buvo apsistoję daug tokių kaip mes pabėgėlių šeimų su vežimais, gyvuliais. Gyveno kas tvarte, kas kluone, kas tiesiog lauke išsikastose žeminėse. Bet aš mažai juos mačiau. Mane paguldė kažkokioje bulvinėje molinėmis sienomis. Išnešdavo, tik kai reikėdavo vežti perrišimui.

Kitame to paties kaimo ūkyje buvo įsikūręs vokiečių medicinos punktas. Į ten mane tėtė veždavo vienračiu karučiu. Skaudėdavo vežant, o dar labiau – perrišant žaizdas. Kai skrisdavo lėktuvai, būdavo labai baisu. Kiti bėgdavo slėptis į žemines, o aš gulėjau bejėgis. Su manim bulvinėje dažniausiai pasilikdavo mama.

Po kelių savaičių teko palikti ir šį prieglobstį. Dabar jau atsidūrėme Vokietijoje, netoli sienos.



Zigmas NEMURA



(Tęsinys kitame numeryje)






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas