„Santaka“ / Vadovauti ugniagesiams – su patirties bagažu

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-06-29 23:05

Dalinkitės:  


E. Armanavičius į Vilkaviškio priešgaisrinę gelbėjimo tarnybą dirbti atėjo po dešimties metų darbo Marijampolėje.

Autorės nuotr.


Vadovauti ugniagesiams – su patirties bagažu

Eglė MIČIULIENĖ

Vilkaviškio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje viršininkas Erlandas ARMANAVIČIUS dirba keturias savaites. Ugniagesių vadovas sakė jau spėjęs apsiprasti su naujomis pareigomis ir nauju kolektyvu. >– Šiuo metu daugumos Vilkaviškio teisinių institucijų – teismo, policijos, prokuratūros – viršininkai perėję dirbti iš Marijampolės. Jūs iki šiol taip pat dirbote Marijampolės apskrities priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje.

– Taip, tiktai mano atvejis – priešingas. Esu tikras vilkaviškietis, čia gimęs, čia augęs, čia ir gyvenu. Tik dešimčiai metų buvau „deleguotas“ dirbti į Marijampolę, o dabar, jau turėdamas darbo patirties, grįžau į Vilkaviškį.

– Kodėl to nepadarėte baigęs universitetą?

– 1999 metais, kai pradėjau dirbti, Vilkaviškio PGT dar nebuvo sukarinta, todėl arčiausiai namų statutiniu pareigūnu galėjau eiti tarnauti tik Marijampolėje. Manau, kad tai irgi duos naudos: iškilus problemoms visada drąsiai galiu kreiptis į bet kurį kolegą marijampolietį. Ten vis dar esu savas – juk toje tarnyboje praleidau visą dešimtmetį.

– Ar jau spėjote susipažinti su nauju kolektyvu?

– Kontaktus su Vilkaviškio PGT palaikėme ir anksčiau. Tekę su Marijampolės komanda gesinti gaisrus Vilkaviškio rajone, tekę ir atestacijose būti, ir sąskrydžiuose dalyvauti.

Gaila, kad ekonominė krizė neleidžia surengti pratybų. Tuomet geriau pamatyčiau, kaip kolektyvas pasiruošęs darbui. Bet, kiek leidžia galimybės, jau surengėme teorinių bei praktinių žinių patikrinimą ir susidariau nuomonę apie esamą situaciją. Matau, kad žmonės dirbti tikrai pasirengę. Žinoma, tobulėjimui ribų nėra.

– Vadovauti Vilkaviškio PGT atėjote nelengvu metu. Nebijote atsakomybės?

– Atsakomybės čia, žinoma, daugiau, negu vadovaujant ugniagesių komandai. Bet manau, kad ekonominė krizė – laikinas dalykas. O dabar bandome suktis savo jėgomis. Nėra pinigų pratyboms? Mokomės vietoje. Juk viskas įmanoma.

– Kiekvienas viršininkas mėgsta savą tvarką. Nuo kokių permainų ruošiatės pradėti Jūs?

– Turbūt svarbiausia, ko ketinu imtis – tai glaudesnis nei iki šiol bendradarbiavimas su rajono Savivaldybe. O pačioje tarnyboje kažko daug nepakeisi – visose priešgaisrinėse gelbėjimo tarnybose visi dirbame pagal vieną įstatymą, vidaus tarnybos statutą.

– Apskrities priešgaisrinė gelbėjimo valdyba, kuriai pavaldūs vilkaviškiečiai, pernai gavo naujos brangios technikos – per 2 mln. litų kainavusias automobilines kopėčias, talpią autocisterną. Kaip, atėjus dirbti iš Marijampolės, atrodo mūsų ugniagesių techninė bazė?

– Gruodį Marijampolės APGV gavo gaisrų gesinimo automobilį „Mercedes Actros“, vienintelį tokį Lietuvoje, vežantį net 7 tonas vandens (vidutinė ugniagesių autocisterna veža 3 t vandens – red. past.). Bet be šios ir turėtos „Renault“ autocisternų mano komandoje buvo dar keturi ZIL-ai ir traktorius JUMZ. O prieš tai porą metų komanda apskirtai dirbo tik su rusiška technika – aštuoniais ZIL-ais.

Vilkaviškyje turime vieną „Renault“ ir tris ZIL-us (iš jų vienos automobilinės kopėčios) – taigi ta bazė per daug nesiskiria. Ir, lyginant su kitais rajonais, situacija pas mus neatrodo labai prasta.

– Kam, jei būtų įmanoma, skirtumėte daugiau lėšų?

– Gesinimo ir gelbėjimo įrangai. Jos mums dar trūksta. Tačiau techninė bazė, kaip minėjau, yra dar nebloga, labiau jaučiame darbuotojų trūkumą. Manau, kad mūsų rajone ugniagesių apskritai yra per mažai, tačiau apie papildomus etatus šiuo metu nėra ko nė svajoti. Juolab kad ir esami ne visi užimti. Pamainose turėtų būti po septynis žmones, tačiau dirba po šešis, o vienoje pamainoje – tik penki. Taigi vien ugniagesių gelbėtojų trūksta penkių. O jei dar kuris suserga ar išeina atostogų, lieka dirbti trise. Tai jau yra negerai. Tiesa, iki rudens bent du žmonės į komandas ateis dirbti – tai vis šiokia tokia paspirtis.

Toks mažas skaičius žmonių mane labai glumina. Marijampolėje vienoje komandoje dirbdavo devyni žmonės, kitoje – dešimt arba vienuolika. Įsivaizduokite, jei suvažiuoja dvi komandos, pabyra dvidešimt žmonių – darbas tiesiog verda. Toks kiekis vyrų, kaip sakoma, gaisrą ir kojomis gali užtrypti, – nusijuokė E. Armanavičius.

– Per tiek metų turbūt teko gesinti ne vieną didelį gaisrą?

– Tuos šešerius metus, kai dirbau pamainos vadu, nuolat dalyvavau gaisruose. Buvę tikrai didelių gaisrų, kuriuos gesinant dalyvavo ir dešimt ar dvylika priešgaisrinių automobilių. Mūsų komandai teko gesinti tokias dideles firmas kaip „Jūrės medis“, „Girių bizonas“. Teko ir žmonių išgelbėti.

O per šitas keturias savaites, kai dirbu Vilkaviškyje, didesnio gaisro dar nebuvo, tad ir incidentuose dirbti neteko. Reikia tikėtis, kad dar ilgai ir neteks.

– Gal patirties teko semtis ne tik Lietuvoje?

– Priklausau Lietuvos tarptautinės pagalbos teikimo būriui, tad esu buvęs tarptautinėse pratybose Suomijoje, Švedijoje, Baltarusijoje, mokiausi įvairių radiacinių ir cheminių incidentų likvidavimo.

Labai įspūdingos buvo dviejų savaičių NATO pratybos Suomijoje, kur incidentus imituojančios situacijos buvo ypač tikroviškos. Pavyzdžiui, buvo imituotas traukinio gaisras tunelyje. Ten dalyvauja realūs statistai, kurie rėkia ir blaškosi, šaukia vaikai... O tau reikia įvertinti situaciją, susikalbėti su žmonėmis (suomiais!), juos suvaldyti, paguosti.

Teko dirbti ir su rusais, tarptautinių pratybų metu iš 30 metrų gylio šachtos virvėmis traukti žmones, įtvirtintus ant neštuvų.

Tokia patirtis dirbant tikrai duoda naudos.

– Marijampolės PGV dirbote ir su narais.

– Ketverius metus vadovavau narų komandai. Tas darbas labai sunkus psichologiškai. Susirenka minia žmonių, ir visi rėkia... Man daugiau reikėdavo ne vadovauti narams, o dirbti su tais ant kranto stovinčiais žmonėmis, paskendusiojo giminėmis. Juos reikia raminti, išaiškinti, kaip vyksta darbas, kad bent įsivaizduotų, kaip nelengva po vandeniu rasti skenduolį. Suprantama, artimieji nori rasti jį kuo greičiau. Bet juk nuskendusio žmogaus neatgaivinsi, o dar viena gyvybe rizikuoti negalima. Naro darbo sąlygos yra ypač pavojingos ir sunkios. O po vandeniu esi vienas ir pasitikėti gali tiktai savo jėgomis.

– Ugniagesio darbas – pakankamai atsakingas. Gal dar prisimenate, kodėl prieš dešimt metų pasirinkote šią profesiją?

– Mes, penki klasės draugai, stojome į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, Statybos fakultetą. Lankydamasis atvirų durų dienose susidomėjau ugniagesio specialybe: tuomet mums žadėjo geras sąlygas, garantuotą darbą. Taigi įkalbėjo, ir aš vienintelis iš visos kompanijos padaviau dokumentus į šią specialybę. Vienintelis ir tapau gaisrininku, visi kiti keturi – statybininkais.

– Auga sūnus – gal jis irgi ketina būti gaisrininku?

– Jam dar tik šešeri, tad nežinia, ką rinksis. Bet atėjęs į tarnybą jis viskuo domisi. Priešgaisrinių autocisternų jau prisižiūrėjęs, todėl dabar pats įdomiausias objektas jam – inspektorių dar turimas senas „Žiguliukas“...






Dosjė



• Erlandas Armanavičius gimė Vilkaviškyje 1977 m.

• 1995 m. baigė Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, gaisrinės saugos specialybę.

• 1999 m. baigė universitetą ir pradėjo dirbti Marijampolės priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje (dabar valdyba) pamainos vadu.

• 2005 m. paskirtas II komandos viršininko pavaduotoju.

• 2008 m. pradėjo eiti II komandos viršininko pareigas.

• Nuo 2009 m. birželio 1 d. – Vilkaviškio PGT viršininkas.

• Vedęs. Su žmona Dangira augina 6 metų sūnų Džiugą.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas