„Santaka“ / Mes matėme karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-06-22 08:32

Dalinkitės:  


Vilkaviškį nusiaubė karo ugnys.
Nuotr. iš asmeninio albumo

Mes matėme karą

(Pabaiga. Spausdinta Nr. 70.)



Atėjo 1944 m. liepa. Frontas vėl priartėjo prie Vilkaviškio. Vieną sekmadienio popietę Vilkaviškį bombardavo rusų lėktuvai. Vokiečių mašinos vis važiavo Kybartų link, o tankai ir patrankos sustojo Kisiniškių kaime. Keli tankai apsistojo ir mūsų sode. Kareiviai buvo šnekūs, sakė, kad apgins Vokietiją. Pirmadienio naktį prasidėjo mūšiai, sproginėjo sviediniai, o antradienio ryte jau pasirodė rusų kareiviai.

Mūsų kaimynai Blažaičiai buvo iš anksto pasiruošę tvirtą, talpią žeminę. O mūsų tėtė kažkodėl tik prasidėjus Vilkaviškio bombardavimui ruošė nedideles slėptuves. Jų buvo trys įvairiose sodybos vietose. Vykstant mūšiams, slėpėmės kartais savo, o kartais patogesnėje ir tvirtesnėje Blažaičių slėptuvėje. Į ją ateidavo ir kiti kaimynai. Kartais tilpdavo iki 30 žmonių.

Rusai mūsų namuose įrengė lauko ligoninę. Mums patarė pasitraukti toliau nuo fronto. Susidėjome į vežimą reikalingiausius daiktus, prisirišome karvę ir išvažiavome pas gimines į Paežerius, bet po dienos ar dviejų vėl grįžome pasiimti daugiau daiktų ir pasižiūrėti namų. Vakare rusai vėl liepė išvažiuoti. Kai parvažiavome trečią kartą, užvirė smarkus mūšis. Kelias dienas vyko atkaklios grumtynės už Vilkaviškį. Kartais tą pačią dieną matydavome tai rusus, tai vokiečius. Išvažiuoti dabar jau buvo neįmanoma – nuolat švilpė kulkos, sproginėjo sviediniai, tad lindėjome žeminėse.

Kartą pas mus buvo įsitaisę vokiečiai, o už kelių šimtų metrų kitoje sodyboje – rusai. Netoliese, įvažiavęs į namą ir pro langą iškišęs vamzdį, stovėjo rusų tankas. Vokiečių kareivis padavė mūsų tėtei specialias žirkles, liepė eiti ir nukirpti rusų lauko telefono laidus. Pavojus buvo didžiulis. Jei kirpsi laidus, rusai pamatę nušaus. Jei nekirpsi – nušaus vokietis už įsakymo nevykdymą. Bet tuo tarpu netoliese sprogo sviedinys. Vokietis kažkur dingo, o tėtė parbėgo išbalęs, drebančiomis rankomis.

Po kelių dienų vėl vyko smarkus mūšis. Jam aprimus, išlindę iš žeminės pamatėme, kad pas mus vėl vokiečiai. Rusų lauko ligoninės kaip nebūta. Stebėjomės, kaip jie taip greitai pasitraukė su visais sužeistaisiais, o mūsų namai vis dar stovėjo beveik sveiki.

Vykstant kariuomenių stumdymuisi, dalis mūsų kaimynų pasitraukė į vieną ar į kitą pusę, toliau nuo fronto. Kažkur dingo ir mūsų kaimynai Blažaičiai.

Rugpjūčio 14 d. rusai Vilkaviškį apšaudė iš „katiušų“. Tai buvo baisus, viską naikinantis ginklas. Mes laimingai pratupėjome žeminėse. Ryte šaudymas nutilo. Mama buvo iki pusės išlindusi iš žeminės, kai kaimynų darže su kurtinančiu trenksmu sprogo sviedinys. Tai buvo pirmas smarkaus mūšio sprogimas. Viena skeveldra kliudė dešinę mamos ranką ir susmigo jai į šoną. Ties riešu beveik nukirsta ranka bejėgiškai pakibo. Pasipylė kraujas. Dabar jau didžiausią siaubą kėlė ne šūviai ir sprogimai, o mamos būklė. Tėtė, užveržęs mamos ranką, paskubomis kinkė arklį, dėjo į vežimą čiužinį, kaimyno Adomavičiaus padedamas, guldė ant jo mamą. Mano brolis Vytautas ją laikė, kad nenupultų. Pro medžius spėjau pamatyti, kaip šuoliuojančio arklio tempiamas vežimas nudardėjo Viščiakaimio link. Ten, ūkininko Grajausko namuose, buvo vokiečių lauko ligoninė – matėsi balta vėliava su raudonu kryžiumi. Čia vokiečių gydytojas sode po obelimi mamą operavo be narkozės. Ranką visiškai nupjovė. Gydytojas už paslaugą paprašė civilių rūbų, o mamą liepė kuo greičiau vežti Karaliaučiaus kryptimi. Sakė, kad rusai neturi penicilino, kuris šiuo atveju būtinas, todėl į jų pusę patekti nepatarė.

Mama iš karto važiuoti nesutiko, nes norėjo pasiimti ir mus, vaikus, likusius namuose. Kadangi vyko mūšis, parvežtą mamą paguldėme Blažaičių slėptuvėje. Budėjome prie jos visi. Buvo baisu. Mama vis dejavo ir dejavo.

Kartu su mumis slėptuvėje buvo keturi netoli gyvenančių Benekiraičių vaikai. Kai šaudymas aprimo, mano brolis Vytautas ir jų vyresnieji vaikai nuėjo į Benekiraičių sodybą, kuri buvo kitoje plento pusėje, pažiūrėti, kaip laikosi suaugusieji. Grįžę pasakė, kad slėptuvę pervažiavęs tankas, o iš vidaus girdisi moters dejavimas ir šuns lojimas. Tada tėtė ir kiti kaimynai nubėgę nukasė žemę, atlupo perdengimo lentas, nutempė medines sijas ir iškėlė sunkiai sužeistą, sulaužytomis kojomis Benekiraitienę. Jos vyras ir vyro pamotė buvo mirtinai sutraiškyti. Juos ten pat ir užkasė. Benekiraitienę paguldė slėptuvėje šalia mano mamos, ji labai dejavo, bet pagalbos nebuvo kur kreiptis, nes vėl vyko mūšis.

Kartą atvažiavęs vokiečių tankas lėtai slinko mūsų slėptuvės link. Tėvų paraginti vaikai išlindome iš slėptuvės pirma, o tėvai – iš paskos. Tankas sustojo. Iš jo iššoko automatais ginkluoti tankistai, bet, matydami vaikus, nešovė ir ant slėptuvės nevažiavo.

Tuo tarpu mūsų kaimynas, buvęs Lietuvos kariuomenės savanoris, Vladas Gūbertas kažkodėl išsigandęs slėpėsi po tilteliu. Mums matant keli vokiečiai nubėgo prie tiltelio, riktelėjo „raus“, o kai niekas neišlindo, įkišo į angą automatą ir paleido šūvių seriją. Kai tankas nuvažiavo ir atbėgo kaimynai, V. Gūbertas buvo dar gyvas. Ištraukti jį buvo labai sunku, nes tas tiltelis – tai tik siauras betoninis vamzdis. Suaugę vyrai sunkiai į jį tilpo. Tada mano brolis ir kitas paauglys šiaip taip ištempė sužeistąjį. Paguldė jį kaimyno name ir paliko, nes vėl prasidėjo mūšis. Kai kovos aprimo, buvęs savanoris jau buvo miręs. Kaimynai paskubomis V. Gūbertą palaidojo darželyje prie jo paties namo.

Praėjus vienai ar dviem dienoms rusai mums liepė staigiai išvažiuoti Pilviškių link. Net nurodė, kuriuo keliu mažiausiai pavojinga keliauti.

Mes negalėjome į vieną vežimą sutalpinti dvi sužeistąsias ir dar keturis vaikus. Mano tėtė paprašė tankistų karininko pagalbos. Greitai atvažiavo brezentu dengtas karo lauko ligoninės automobilis. Benekiraitienę su visais vaikais išvežė. Iš karto nesupratome kur. Tik vėliau sužinojome, kad jie buvo patekę į Kauno ligoninę. Ten Benekiraitienė mirė, o vaikai atsidūrė Marijampolėje pas savo vyriausiąją seserį.

Gerai, kad mūsų ir arklys, ir vežimas vis dar buvo sveiki. Tėtė paguldė į vežimą mamą ir dar vieną sergančią kaimynę ir palikome savo namus. Važiavome naktį, šviečiant gaisrams ir iki prašvito mes jau buvome Alksnėnuose. Netrukus apsistojome mamos tėviškėje, Mažučių kaime. Mamai buvo labai bloga. Tėtė nuvežė ją į netoliese buvusią rusų karo lauko ligoninę. Toje ligoninėje pasitaikė gydytojas lietuvis, tai jis paskui kasdien atvažiuodavo pas mus ir perrišdavo mamos žaizdas.

Vieną dieną, jau rugpjūčio pabaigoje, gydytojas pasakė, kad jų ligoninė išsikelia į kitą vietą, arčiau pasistūmėjusio fronto. Mamą jis patarė vežti į civilinę ligoninę, geriausiai – į Kauną.

Rugsėjo 1 d. tėtė su broliu Vytautu mamą arkliu išvežė. Mes su seserimi pasilikome pas gimines. Bevažiuodami Jūrėje jie rado karo lauko ligoninę, įsikūrusią palapinių miestelyje. Mamai kilo temperatūra, tai tėtė paprašė gydytojų ją apžiūrėti.

Karo gydytojas patarė ligonę palikti pas juos, nes toli važiuoti arkliu jai būtų per sunku. Rugsėjo 4 d. mama toje ligoninėje mirė nuo gangrenos. Tą pačią dieną vyriausias brolis Simonas išėjo į tarybinę kariuomenę. Kai po kelių dienų nuvykome į Jūrę, mama jau buvo palaidota atskirame nuo mirusių kareivių kape. Tik po metų jos palaikus perkėlėme į Alksnėnų kapines.

Kai frontui praslinkus grįžome į savo namus, jų jau neradome. Viskas buvo sudegę. Pradžioje apsigyvenome pas kaimynus, vėliau vargais negalais statėme savo būstą. Man, kaip vyresnei, teko būti namų šeimininke. Vėliau broliai ir jaunesnioji sesuo Zita baigė mokslus, įgijo specialybes, o aš pasimokiau vakarinėje vidurinėje mokykloje ir likau prie namų.

Kiek prisimenu, per visus karo įvykius mes sutikome daug gerų tiek rusų, tiek vokiečių kareivių, kurie, esant reikalui, mums ir patardavo, ir padėdavo. Vokiečiai kelis kartus siūlė evakuotis Vokietijos link, tik mes nepaklausėme. Rusai mums net maisto iš savo kuprinių pasiūlydavo. Nė karto nesusidūrėme su tokiais, kurie žudytų civilius gyventojus. Kodėl jie taip žudė vieni kitus?



Ramutė BENDARAVIČIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas