„Santaka“ / Mes matėme karą

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-06-19 07:50

Dalinkitės:  


Jaukiame savo namų, kuriuose dabar gyvena su dukros šeima, kieme užplūdę prisiminimai R. Bendaravičienę sujaudina iki ašarų.
Laimos VABALIENĖS nuotr.

Mes matėme karą

Gimiau, užaugau ir ligi šiol gyvenu toje pačioje vietoje – Salomėjos Nėries g. 70, Vilkaviškyje. Prieš karą ši vieta vadinosi Naujųjų Kisiniškių kaimu. 1953 metais ji buvo prijungta prie Vilkaviškio miesto.

Mes gyvenome septintame name nuo Lietuvos kariuomenės kareivinių, su kuriomis mane sieja labai daug prisiminimų. Vaikystėje mėgome prie tų kareivinių bėgioti ir žaisti. Jos buvo gana didelės: du mediniai dviaukščiai ir keturi mūriniai triaukščiai ilgi pastatai, kuriuose gyveno kareiviai. Buvo dar sandėliai, virtuvė, valgykla, skalbykla, didelės arklidės, garažai. Didelį plotą užėmė kareivių mokymo aikštė, arklių hipodromas, šaudykla.

Kareivinėse tada buvo du pulkai: kavaleristų ulonų ir „Geležinio vilko“. Arčiau mūsų buvo įsikūrę ulonai. Jie turėjo gražius arklius, kuriuos mokydavo šokti per visokias kliūtis, o mes, gulėdami prie tako žolėje, stebėdavome ir plodavome. Šeimenos upelyje, ten, kur dabar konservų fabriko teritorija, buvo įrengta arklių maudymo vieta. Kai kareiviai į ten jodavo, kartais ir mus, vaikus, pamokydavo joti. Ulonai buvo linksmi ir malonūs, mes jų nebijodavome, o „Geležinio vilko“ pulko kariai mums atrodė labai rimti ir žiaurūs – jų vengdavome.

1939 m. vokiečiams užpuolus ir užėmus Lenkiją, mūsų kareivinėse kurį laiką buvo apgyvendinti internuoti lenkų kariai. Jie dėvėjo lenkiškas uniformas, bet buvo be antpečių ir diržų.

Kartą, jau 1940 metais, mūsų kaimynas, Lietuvos kariuomenės karininkas, pasakė, kad kitą dieną į kareivines atvažiuos rusų kariuomenė ir visą savo karinį turtą teks palikti jiems. Mes, vaikai, bėgome į Pilviškių gatvę pažiūrėti atžygiuojančių rusų kareivių. Daug žmonių juos sutiko su gėlėmis, o mus labai ėmė juokas, pasižiūrėjus į jų bintais apvyniotas kojas. Juokingai atrodė ir jų maži pusantratoniai sunkvežimiai bei tanketės.

Rusų kareiviai kareivinių teritoriją – o ji buvo gana didelė – iš visų pusių aptvėrė spygliuotų vielų tvora. Dabar jau negalėjome ten lakstyti. Suaugusiesiems, kurie kareivinių teritorijoje ką nors dirbo aptarnaudami kareivius, išdavė leidimus įeiti. Paprasti rusų kareivėliai mums atrodė geri, nes kartais pašnekindavo. Netrukus atsikraustė rusų karininkų šeimos ir išsinuomojo butus, tai su jų vaikais kartu bėgiodavome.

1941 metų birželio 22 dieną, sekmadienį, anksti ryte, išgirdome didelį trenksmą. Atsikėlę iš miego ir išbėgę į lauką pamatėme lėktuvus, skraidančius ir mėtančius ant mūsų miesto bombas. Negalėjome suprasti, kas darosi, nes rusų kareiviai kareivinėse ilgai nerodė jokios panikos ženklų. Tik tada, kai miestą ėmė dar smarkiau bombarduoti ir apšaudyti iš patrankų, kareiviai pradėjo trauktis. Pavieniai, bėgdami per mūsų kiemą, sakė: „plocho, voina“ (blogai, karas).

Sekmadienio naktis buvo labai baisi. Vilkaviškio miestas nuo ugnies atrodė visas raudonas. Traškėjo degdami mediniai namai. Mes kambariuose nenakvojome. Sėdėjome sode, avietyno vidury, ir žiūrėjome, kas darosi. Pro mus nuo Kybartų pusės vis dar bėgo rusų kareiviai, o plentu geležinkelio stoties link jau važiavo vokiečių motociklininkai. Pirmadienio ryte visur matėme vokiečių tankus ir kareivius. Kai kurie apsistojo „Pasagos“ fabrike. Civiliams jie nieko nedarė, tik ėjo į namus, ieškodami rusų kareivių. Mes, vaikai, greitai įsidrąsinę bėgome apžiūrėti miesto. Kareivinės atrodė bemaž sveikos, bet toliau miestas buvo neatpažįstamai pasikeitęs: beveik visi mediniai namai sudegę, mūriniai apdaužyti, gatvėse mėtėsi plytgaliai, stiklo duženos.

Praėjus kelioms dienoms, nusistovėjo vokiečių valdžios įvesta tvarka. Visoms šeimoms reikėjo registruotis. Davė maisto korteles ir žiūrėjo, kad visi turėtų darbą. Sakė, kad jo neturinčiuosius veš darbams į Vokietiją. Daug kas bėgo dirbti į kaimus pas ūkininkus. Suiminėjo neseniai buvusios tarybinės valdžios tarnautojus. Kai kuriuos jų sušaudė jau pirmomis dienomis. Dalis suspėjo pabėgti ar pasislėpti.

Po geros savaitės vokiečių valdžia paskelbė, kad žydai privalo prie rūbų prisisiūti geltonus lopus ir nevaikščioti šaligatviais. Labai graudu buvo žiūrėti, kaip jie, nuleidę galvas, eidavo plentu. Praėjus dar kuriam laikui, visi žydai buvo suvaryti į jiems skirtas vietas: dalis į kareivines, o kita dalis į pastatą, kur dabar įsikūręs siuvimo fabrikas „Žemkalnija“. Dar prieš tai vyrus bei jaunuolius atskyrė ir grupėmis išvežė, o moterys, seniai ir vaikai turėjo gyventi minėtose vietose. Vokiečių valdžia kareivinių teritoriją išdalijo gyventojams, turintiems karves. Buvo toks senukas – pavardės neprisimenu – tai jis tas karves prižiūrėdavo, perkeldavo. Reikėjo mokėti ir už ganyklą, ir už karvių priežiūrą. Kai moterys dieną eidavo karvių melžti, tai žydų šeimas sušelpdavo pienu. Nunešdavo ir kitų produktų. Žydės dar rūpinosi, kaip perduoti maisto savo vyrams, nors mūsų žmonės žinojo, kad jie jau sušaudyti.

Kartą gavome nurodymą karvių į kareivinių teritoriją dvi dienas nevesti. Mes, vaikai, nubėgome pažiūrėti, ką ten daro, kad neleidžia ganyti. Iš tolo pamatėme, jog kažkokie vyrai kasa pievoje plačius griovius. Kitą dieną buvo įsakyta neatidaryti langų ir neišeiti iš namų. Apie 10 valandą pasigirdo šūviai. Mūsų gatve vaikščiojo ginkluotas vokiečių kareivis.

Mano tėtė, dar keli kaimynai, o su jais ir aš, slapta per daržus nuėjome į šalia esantį malūną. Tas malūnas, kartu ir aliejinė, anksčiau priklausė vokiečiui Albrechtui, kuris, repatrijuodamas į Vokietiją, raktus buvo palikęs mano tėtei. Malūne užsirakinome, užlipome į trečią aukštą ir pro langelį matėme, kaip prie iškasto griovio atvaro grupę žmonių. Čia jie nusirengia, sustoja prie krašto, kai kurios moterys apsikabina vaikus ir, supoškėjus šūviams, sukrenta į duobes. Po to atvarė kitą grupę ir vėl viskas pasikartojo. Liko tik rūbų ir batų krūvos, kurias sukrovė į vežimus ir išvežė. Drabužius vėliau pardavinėjo gyventojams net iš varžytinių.

Kai grįžome iš malūno, po kiek laiko parbėgo labai išsigandęs vyriausias mano brolis Simonas. Atgavęs žadą jis papasakojo, kad buvo nuėjęs pas savo draugą Vladą Grybą Vienybės gatvėje. Ten turėjo būti vestuvės. Prasidėjus šaudymui, jis su draugu žiūrėjo pro langą. Kai žydšaudžiai juos pastebėjo, nuo lango pasitraukė. Tuo tarpu trys žydai metėsi bėgti. Vieną tuoj pat nušovė, o kitas atbėgo į Grybų namą ir pasislėpė už krosnies.

Atsivijęs Brenezeris, šaudyme dalyvavęs vilkaviškietis, žydo nerado – vietoj jo pagriebė mano brolį. Nepadėjo jokie aiškinimaisi. Žydšaudžiai buvo girti, įtūžę, paklaikusiomis akimis. Atitempęs prie duobės Brenezeris privertė Simoną nusirengti. Kitas policininkas Deksnys, atpažinęs mano brolį, suspėjo jį išgelbėti ir liepė bėgti. Simonas grįžo vienomis trumpikėmis.

Vėliau, jau praėjus keleriems metams po karo, kai Krokuvoje Aukščiausiasis Tribunolas teisė sugautą Brenezerį (jau pasikeitusį pavardę), mano brolis ir dar keli vilkaviškiečiai teisme dalyvavo kaip liudininkai. Ten jie sutiko ir tada išsigelbėjusį žydą, kuris juos ir pristatė liudyti. Teismas žydšaudžiui skyrė aukščiausią bausmę – sušaudyti.

Po dviejų dienų nuvarėme karves į ganyklą ir nuėjome prie užkastų duobių – žemė jose judėjo ir sunkėsi toks dvokiantis skystis. Kai tą vietą užpylė atvežtomis kalkėmis, jos pradėjo burbuliuoti. Dėl baisios smarvės ilgai buvo baisu ten artintis.

Mano tėtė, prisimenu, tada pasakė, kad rusų išvežti žmonės kada nors grįš, o čia išžudyti jau niekada nepareis į namus.

Buvo kalbama, kad po kokios savaitės nuo sušaudymo viename kareivinių kamine girdėjosi dejavimas: „Ui, ui“. Buvo baisu eiti ir pro tą vietą. Manyta, kad ten tūnojo pasislėpęs ir įstrigęs žydas. Po kokios pusantros paros dejavimas nutilo.

Vokiečių kariuomenė mūsų kareivinėse neapsistojo. Kareiviai suremontavo sviedinio ar bombos apgadintą didžiausio pastato stogą, bet paskui trejus metus čia buvo tuščia. 1943 m. rudenį mums buvo įsakyta popieriaus juostelėmis apsiklijuoti langus. Atskrisdavo vokiečių bombonešis, iš viršaus staigiai smigdavo žemyn ir mesdavo bombas. Žmonės kalbėjo, kad vokiečiai taip moko savo jaunus lakūnus ar bando kažkokį naują ginklą. Pirmiausia sugriovė kaip tik tą pastatą, kurį patys remontavo, o galutinai mūsų kareivinės sugriuvo 1944 m. vasarą, kai Vilkaviškyje vyko atkaklūs mūšiai.

Iki šių dienų iš didelio pastatų komplekso likęs tik vienas namas – profesinės mokyklos bendrabutis.



(Bus daugiau)



Ramutė JAKUBAUSKAITĖ- BENDARAVIČIENĖ






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas