„Santaka“ / Tautinio kostiumo savitumą išsaugosime žinodami tradicijas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-01-04 09:39

Dalinkitės:  


D. ir Z.Kalesinskų mokykloje dailiąją tekstilę pasirinkusi virbalietė Jolanta Brokaitė seminaro dalyvėms rodė, kaip reikia apsigobti drobule.

Autorės nuotr.


Tautinio kostiumo savitumą išsaugosime žinodami tradicijas

Birutė PAVLOVIENĖ

Suvalkiečių folkloro kolektyvams neretai priekaištaujama, kad jie plagijuoja kitų regionų tautinius drabužius, apsirengia (išskyrus keletą ansamblių) ne taip, kaip derėtų. Suvalkijos (Sūduvos) etninės kultūros globos bendrijos tarybos pirmininko pavaduotojo Valentino Jazersko nuomone, ne viskas yra blogai, bet norisi, kad būtų geriau. Todėl bendrija Vilkaviškio kultūros rūmuose surengė regioninį seminarą „Kapsų ir zanavykų tautinis kostiumas“. Apie tai buvo kalbama remiantis gyvais pavyzdžiais. Veikė paroda, parengta iš muziejų fondų, tautinius kostiumus demonstravo Vilkijos D. ir Z.Kalesinskų aukštesniosios liaudies amatų mokyklos ir Vytauto Didžiojo universiteto auklėtiniai.



Vilkėjo ne vargšiukės

Kalbėdama apie kapsių ir zanavykių tautinį kostiumą, Kauno tautinės kultūros centro direktorė Asta Vandytė priminė keletą pamatinių dalykų. Tautinį kostiumą suformavo XIX šimtmečio vidurio, antrosios pusės ir XX amžiaus pradžios mados ir tradicijos. Tai ne vargšiukės, o turtingos valstietės rūbai. Moteris paprastai turėdavo vieną puošnų komplektą, kurį palikdavo dukrai, ši – savajai.

Tiek moterų, tiek vyrų tautinis kostiumas – tai išeiginiai drabužiai, dėvėti einant į svečius ar kitomis ypatingomis progomis. Todėl nei šiaudinės skrybėlės, nei klumpės, kurios buvo darbo rūbų atributika, prie jo nedera.

Tautinio kostiumo filosofijoje visų pirma glūdi tai, jog žmogus demonstruoja ne save, o madą. Moterys visada sekė jos vingrybes ir norėjo puoštis. Ne išimtis ir kapsės bei zanavykės, kurių tautiniai drabužiai taip pat atspindi to meto madą: moters galva nedidelė, išpūsti pečiai, plačios marškinių rankovės ir pūstas sijonas. Beje, nešiojamas ne vienas, o mažiausiai du. Segėti vieną sijoną, kaip ir pasirodyti be prijuostės, buvo nepadoru.



Moteris ar mergina?

Iš galvos apdangalo sprendžiama apie šeimyninę moters padėtį. Vainikas, karūna, karielinė, galionas, kaspinai nevadinami galvos apdangalu, o papuošimais, ir juos nešioja tik merginos. Ištekėjusios moterys dėvi kepurėles, skareles. Mergaitės jas rišasi po smakru, moterys – po pakaušiu. Mergaitės gali būti ir vienplaukės. Jos neturėtų nešioti šiuo metu taip pamėgtų nertų vadinamų čepčikų, nes šie būdavo skirti ištekėjusioms moterims ir juos dėvėdavo tik po skarele.

Aptardama galvos apdangalų ir papuošimų gamybos subtilybes, Vytauto Didžiojo universiteto folkloro ansamblio vadovė Laima Poškutė visus ypač sudomino kepurėle, kainuojančia 500 litų. Tokia brangi todėl, kad ji pasiūta iš audinio, supinto rankomis. Apžiūrėdamos elegantiškiausią, bet dabar primirštą tautinio kostiumo detalę – ripso raštu megztą ir karoliukais puoštą riešinę (maunama ant riešo), seminaro dalyvės kalbėjo, jog tokias gali pasidaryti ir pačios bei nešioti prie daugelio drabužių.



Nuo kuklumo iki seksualumo

Tautinių šokių kolektyvams kuriamas lengvesnis sijonų audinys, siuvant atsižvelgiama ir į šokio specifiką. Folkloro ansamblių dalyvių sijonai standūs, ne ploni. Išausti tokius iš dabar Lietuvoje auginamų avių vilnos sunku. Be to, vis mažiau lieka senųjų audėjų. Vilkaviškiečiams galima pranešti ir džiugią žinią: savo mamą, garsiąją audėją Salomėją Vaškevičienę, staklėse ryžosi pakeisti jos dukra Marija Danilaitienė, kuri jau išaudė penkis sijonus.

Suvalkietiškas sijono raštas – vienspalvės plačios ir smulkių margaspalvių dryželių juostos. Tautinio kostiumo sijono plotis – 2,5–3 metrai (8–9 staklėse telpančio rietimo palos), ilgis – iki žemės, bet jos nešluoja. Apačia sustiprinama siaura iš lininių siūlų supinta kasele ar kitokia pynele, kuri einant sijonui teikia seksualumo. Nors gal tai tik suvalkietiškas praktiškumas – apačios pynelė apsaugo audinį nuo susidėvėjimo.

Kuo daugiau moteris apsivelka sijonų, tuo ji gali atrodyti lieknesnė, nes siuvant didžioji sijonų pločio dalis viršuje sudedama nugaros pusėje, o išpūsta apačia vizualiai tarsi sumažina liemens apimtį. Bet iš po sijonų neturi kyščioti jokių „makaronų“, net balto pasijonio raipulių, kurie paslaptingai žavi irgi tik tada, kai sušvysčioja retkarčiais – einant ar pasisukus.



Puošėsi ne gintaro karoliais

Ypatingu puošnumu pasižymi kapsių ir zanavykių prijuostės. Tokios ryškios jose išaustos gėlės nebūdingos nė vienam kitam Lietuvos etnografiniam regionui.

Liemenės – ne tik austinės, bet ir iš pirktinio, pablizginto audinio, kuris į madą atėjo prasidėjus XX amžiui, didėjant miestų įtakai. Beje, zanavykių liemenės trumpos, kapsių ilgos. Pasiūti jas taip, kad „laikytų“ moters figūrą, sugeba ne kiekviena siuvėja.

Dar didesnio kruopštumo reikalauja marškinių siuvimo menas. Kapsių ir zanavykių marškiniai taip pat labai puošnūs ir siuvami tik iš balinto lino. Apykaklės, rankovės siuvinėtos gėlių ir geometriniais motyvais, peltakiuotos. Tokie rankdarbiai kai kurioms moterims buvo verslas, o kitos tiesiog „sirgo“ marškinių pirkimo manija. Viena netoli Pilviškių gyvenusi valstietė jų buvo įsigijusi net dvidešimt ketverius.

Gintaro karoliai, laikomi lietuvaitės įvaizdžio dalimi, nebuvo būdinga suvalkiečių tautinio kostiumo detalė. Gintaras daug kainavo, todėl moterys ir merginos kaklus dabindavo „karieliais“ (smulkiais raudonais karolėliais), vadinamais kreivukais, šakaliukais, stikliukais, o švenčių metu užsidėdavo dvylika eilių tikrinių karolių – koralų.



Skaros ir drobulės

Muziejuose nedaug išlikę suvalkietiškų vilnonių austinių skarų. Etnologijos mokslų daktarė Inga Nėnienė sakė, jog dėl to kartais manoma, kad skaros Suvalkijoje nebuvo mėgiamos. O iš tiesų kapsės ir zanavykės jas nešiojo. Suvalkiečių skaros languotos: žalios – juodos, rudos – pilkos, tamsiai mėlynos – pilkos ir pan. Vėlesniu laikotarpiu ėmė vyrauti pirktos gėlėtos šilkinės, kašmyrinės, mūsų krašte dar vadinamos kazimierinėmis, nes jas iš skrynių išsitraukdavo atšilus orams.

Kapsės ir zanavykės gobėsi ir drobulėmis, kurios turėjo daug paskirčių. Motina ir kūdikis balta linine drobule apsisiausdavo naujo bendruomenės žmogaus „invedimo“ į bažnyčią apeigų metu. Drobule moterys puošdavosi per vestuves. Su ja būdavo šarvojama ir laidojama.

Marijampolietė, prieš 50 metų į stakles sėdusi ir iki šiol tebeaudžianti, Konstancija Bočienė kalbėjo, jog gerai prisimena, kaip atėjus svečiui mama liepdavo uždengti stalą drobule, o ne staltiese.

Drobulės – dvipalės, jų ilgis – 2,5 metro ir daugiau, plotis – iki 1,5 metro. Plonytės lino gijos net žvilga susipynusios į faktūrinį raštą, kurį sudaro dvinyčiame fone iškylančios akučių, rombelių, smulkių langelių grupės. Audimas labai tankus: viename centimetre yra apie 30 siūliukų. Pasak Kauno tautinės kultūros centro direktorės A.Vandytės, jeigu folkloro ansamblyje tarp 15 moterų pora apsigaubtų drobulėmis, tai būtų sveikintina.



Vyrus aprengti sunkiau

Seminare buvo apibūdinti ir tautiniai suvalkiečių vyrų kostiumai: trinyčiai, surdutai, sermėgos, jų spalvos, papuošimai, susegimai, marškiniai, ant kaklo rišamos skarelės, veltinės skrybėlės, kurios būdavo juodos ir baltos bei šviesiai pilkos, puoštos rinktinėmis juostelėmis, povų, gaidžių, tetervinų ar balandžių plunksnomis. Vyrai taip pat turi laikytis kai kurių griežtų taisyklių. Pavyzdžiui, nerišti kelnių plačiomis juostomis. Tam specialiai audžiamos siauresnės.

Vyriškų tautinių kostiumų muziejuose turima nedaug, kaip ir apskritai vyriškų drabužių. Dėl pavyzdžių stokos kyla daugiau problemų. Todėl aprengti folkloro kolektyvų vyrus yra sunkiau nei moteris.



Kol neapsivilks... merienė

Visa tai, į ką buvo atkreiptas dėmesys, leido ir ne specialistams jau profesionalesniu žvilgsniu įvertinti seminaro dalyviams koncertavusių Vilkaviškio kultūros rūmų folkloro ansamblio „Sūduviai“ rūbus. Malonu buvo klausytis teigiamų atsiliepimų. Tik buvo pastebėta, jog vilkaviškietės gal kiek per daug pamėgę gintarinius karolius.

Augant domėjimuisi tautiniu kostiumu, didžiausiu trūkumu laikoma per didelis patriotinis žavėjimasis ir per mažas gilinimasis į tikrąsias liaudies meno tradicijas. Iš Kalvarijos kilęs Zigmas Kalesinskas sakė, jog 1991 metais Vilkijoje, jų Kalesinskų, įkurtoje mokykloje ruošiami dailiosios tekstilės specialistai tikrai nepridarys bėdos, kokios tarybiniais metais privėlė garsūs dailininkai, kurdami stilizuotus tautinių drabužių pavyzdžius.

O kiek iš tiesų gyvas visoje šiandieninėje aplinkoje bus tautinis drabužis, priklausys ir nuo mūsų pačių požiūrio. Z.Kalesinsko teigimu, vien folkloro ansambliai neišgelbės. Entuziastai gali stengtis kiek įmanydami, bet tai bus tik šauksmas tyruose, kol nepamatysime į valstybinių švenčių minėjimus su tautiniais kostiumais ateinančių pirmųjų šalies damų, merienių ir pan.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas