„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-05-29 07:32

Dalinkitės:  


Atodangos

Eglė KVIESULAITIENĖ

Dirbti gimtajame krašte tapo negarbinga



Nors į pasaulį atėjau ne šios, o anos, dar „sovietinės“, Lietuvos laikais, savoką „patriotizmas“ girdėjau nuo tada, kai sugebėjau tai suvokti. Per daug nesigilindama, kokio dydžio tėvynę turėčiau mylėti, visuomet žinojau ir nuo mažumės kartojau, jog esu suvalkietė, o labiausiai už viską myliu savo gimtąjį kraštą – Vilkaviškį ir jo apylinkes.

Meilė savo kraštui, rodos, skiepijama visiems: darželinukai, pradinių klasių moksleiviai lanko Krašto muziejų ir žino, kad verta didžiuotis savo gimtuoju rajonu, iš kurio kilo daug Lietuvos šviesuomenės, galbūt pakeitusios net visos Lietuvos ateitį. Kiekvienas mažylis, paklaustas, iš kur atvyko, išdidžiai išrėžtų nors ir mažiausio miestelio ar savo kaimo vardą, nes jis dar nesupranta, kad gyventi provincijoje mažų mažiausiai – negarbė.

Sutinku su tais, kurie perskaitę šią mintį mane pasmerkė. Bet tai sugalvojau tikrai ne aš ir net ne tie paaugliai iš provincijos, kurie registruodamiesi internetinėse svetainėse prisistato vilniečiais ar kauniečiais, ne abiturientai, kurių daugelis net mažiausioje minčių kertelėje nekuria planų, jog baigę mokslus grįš į tėviškę. Visų jų svajonės – įsikurti didžiuosiuose miestuose. Deja, daugeliu atvejų taip ir nutinka: jei nepavyksta įsikurti sostinėje ar kiek mažesniame didmiestyje, visuomet galima bandyti laimę Londone ar Dubline. Ir visai nesvarbu, kad ten nelaukia nei mėgstamas darbas, nei erdvūs namai, nei išsiilgę artimieji. Svarbiausia, kad tu esi ne provincialas, o didelio miesto gyventojas. Vien dėl to tave jau vertėtų gerbti.

Kodėl taip rašau? Ogi todėl, kad visai neseniai teko lankytis kelete rajono mokyklų ir žvilgtelėti į „Garbės galerijos“ stendus. Tie, kurie tokių nematė, tegul žino, jog pagal visoje šalyje jau keleri metai vykstantį projektą „Drąsinkime ateitį“ į „Garbės galeriją“ patenka buvę mokyklos mokiniai, tapę garbingais, nusipelniusiais, visuomeniškai aktyviais žmonėmis, kuriais mokyklos bendruomenė gali didžiuotis. Tik, deja, retame iš tų stendų teko pamatyti pavardes žmonių, besidarbuojančių ir užsitarnavusių žmonių pagarbą bei vardą savame rajone. Susidarė įspūdis, kad būti ir verslininku, ir mokytoju, ir gydytoju, ir valstybinės įstaigos tarnautoju Vilniuje kur kas garbingiau nei tas pačias pareigas eiti savame rajone. Keistai atrodo, kai „Garbės galerijoje“ atsiduria pavardės žmonių, kurie savoje įstaigoje net nelaikomi gerais darbuotojais, o tuo tarpu rajone tokias pat pareigas einantis žmogus laikomas pavyzdžiu kitiems.

Gal ir teisinga lietuvių liaudies patarlė, kuri sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Kad būtum įvertintas savame krašte, turi dirbti dešimteriopai ar net šimteriopai geriau. Gal dėl to jau mokyklos suole šią pamoką išmokę mūsų abiturientai – būsimi gydytojai, mokytojai, teisėsaugininkai, architektai ir kiti gabūs specialistai – kiek galėdami toliau sprunka nuo namų, t. y. nuo provincijos.

Esu tvirtai įsitikinusi, kad tol, kol patys sau ir savo vaikams varysime provincialumo kompleksus ir vertinsime tik tuos, kurie išvažiavo, o ne liko savame krašte, galime ir nesitikėti gyventi geriau. Juk jau dabar mūsų gydytojai išvažiuoja dirbti į kitus miestus, o pas mus atvyksta svetimi. Iš kitur atvažiavęs jaunimas baigia okupuoti visas rajono teisėsaugos struktūras, Savivaldybė niekaip neranda kvalifikuotų darbuotojų savo skyriams, o moksleiviai ieško „geresnės“ mokymo kokybės licėjuose ir miestų gimnazijose.

Tad ir nesistebėkime, kad, išleidusios aukštojo mokslo diplomą įgijusias dukteris dirbti tarnaitėmis, mamos vis dar didžiuojasi, jog jų atžalos „daug pasiekė“ – šaknis įleido išsvajotoje Amerikoje. Mes patys savo vaikus išmokėme siekti „aukščiau“, tai yra – kitur.






Kibirėliu verdančio vandens nuplikyti



Penki skirtingoms parlamentinėms partijoms priklausantys Seimo nariai – Tėvynės Sąjungos atstovai Gintaras Songaila ir Kazimieras Uoka, Saulius Stoma iš Tautos prisikėlimo partijos, socialdemokratas Julius Sabatauskas, Dalia Teišerskytė iš Liberalų sąjūdžio – kreipėsi į generalinę prokuratūrą reikalaudami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl baudžiamosios atsakomybės už Lietuvai nusipelniusių asmenų šmeižtą, kurį interneto svetainėje paskleidė Lietuvos žydų asociacija Izraelyje (ALJI – svetainės adresas internete http://www.lithuanianjews.org.il).

Seimo nariai pasipiktino ALJI viešai platinamuose Lietuvos „žydų žudikų ir jų rėmėjų“ Antrojo pasaulinio karo metais sąrašuose išvydę pavardes „žymių Lietuvos partizanų – Adolfo Ramanausko-Vanago, Liongino Baliukevičiaus-Dzūko, Juozo Barzdos-Bradausko, Juozo Lukšos-Daumanto ir kitų“.

Vos prieš porą savaičių Rusijos žiniasklaidoje teko skaityti nuožmias diskusijas, kurios kilo tos šalies prezidentui D. Medvedevui paskelbus „parėdymą“ įkurti specialią komisiją, kuri tirtų ir užkirstų kelią „Rusijos interesams prieštaraujančioms istorijos klastotėms“. Regis, po formalios Lietuvos integracijos į Vakarus mūsų vis dar atsiliekantiems kaimynams Rytuose galėsime pasiūlyti praktinę patirtį, kaip atrodo į baudžiamosios teisės narvus užrakintos tarptautinės diskusijos istorijos klausimais. Nedaug kur gebanti pirmauti Lietuva diktuos madas šioje srityje.

Nesiimu spręsti apie penkių seimūnų iniciatyvos nuoširdumą. Tačiau faktas, jog lietuvių politikams ne itin gaila Lietuvos prokurorų, jeigu šie vis dėlto pasiduos politikų spaudimui, pradės ikiteisminį tyrimą, ims išrašinėti tarptautinius arešto orderius, tarptautinės teisinės pagalbos prašymus... Užuojauta.

Tačiau plačiąja politine prasme (jeigu tai svarbu šauniajam penketukui) politikų žingsnis yra ženklas visam pasauliui, jog Lietuva yra pasirengusi kalbėti tik apie vieną vienintelę, oficialiąją, savo naujausiosios istorijos versiją, kuriai patvirtinti jau sumūryti paminklai, pastatyti filmai, parengtos muziejų ekspozicijos. Visi norintys diskutuoti arba „vienašališkai“ nušokti nuo oficialių Lietuvos patriotinių bėgių užsieniečiai turėtų pirmučiausiai pasinerti į tautinio baudžiamojo kodekso studijas.

Jeigu Lietuvos interesas yra galutinai užgniaužti visas ligi šiol buvusias, tačiau daugeliui politikų nepatinkančias, todėl vos rusenančias iniciatyvas (pvz., Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti) – šis žingsnis visiškai logiškas. Tačiau, tiesą sakant, abstraktus Lietuvos tarptautinis prestižas šiuo požiūriu man rūpi mažiausiai. Kur kas svarbesnis, mano požiūriu, yra tasai vienas žingsnelis, kurį žengusi politiškai ir pilietiškai nebrandi visuomenė savo istoriją paverčia ideologija. Istorikas Liudas Truska šią negalią vadino „herojiška-mazochistine“ istorijos samprata, kurią lemia įsitikinimas, kad naujausią lietuvių istoriją sudaro tik kančios ir kovos.

Prieš du dešimtmečius savaitraštis „Mažoji Lietuva“, kuriame tada dirbau, ko gero, pirmasis paskelbė ištraukas iš nacių okupacijos laikais (1942 m.) išleisto „Lietuvių archyvo“ apie Rainių skerdynes. Beje, dar prie formaliosios komunistų valdžios, partijai priklausiusioje spaustuvėje. Tačiau „Lietuvių archyvas“ man, istorijos diletantui, niekada netapo nauju istorijos vadovėliu. Gal dėl to, kad dabar jau profesorius Alfredas Bumblauskas studijų metais ir visiems laikams įkalė į galvą: „Skaitykite ne vadovėlius, o šaltinius.“ Taigi šia prasme ALJI paskelbti žydšaudžių sąrašai man asmeniškai – vienas iš šaltinių. Svarbus, nes sudarytas remiantis, kaip skelbiama, autentiškais Lietuvos išeivių žydų liudijimais. Galiu tvirtinti, jog tuos sąrašus pavartyti yra naudinga. Prisimenant vaikystėje girdėtus, dažnai labai miglotus vyresnių žmonių pasakojimus apie karo metu patirtas, matytas, girdėtas ne nacionalinio, o vietos masto tragedijas.

Mažąsias Sąjūdžio laikų iniciatyvas prisiminiau ne šiaip sau. ALJI svetainę esu atsivertęs kažkada anksčiau, tačiau šios savaitės pradžioje maniau kviesti pažįstamus kolegas – nacionalinės ar regioninės žiniasklaidos redaktorius skelbti ne tik dabar jau įžymių sąrašų internete nuorodas, bet kloti baigtines jų versijas ant laikraštinio popieriaus. Atrodė ypač svarbu, jog žydiškąjį požiūrį į karo metų tragediją Lietuvoje „pamėsinėtų“ vyresnio amžiaus piliečiai, kurie galbūt taip ir nesusidraugavo su kompiuteriais, tačiau vis dar tebeskaito laikraščius.

Publicistas Linas Vildžiūnas yra sakęs, jog „Lietuvos žydų sunaikinimas buvo toks šiurpus ir netikėtas, toks ciniškai atviras <...>, kad dėl tuomet patirtos skaudžios psichologinės traumos žudynės, o sykiu ir pats žydų gyvenimas Lietuvoje buvo tarsi ištrintas iš mūsų kolektyvinės sąmonės“. O gal sąrašų radimasis lietuviškoje žiniasklaidoje ir būtų tas žingsnis iš kolektyvinės sąmonės?

Suprantu, jog visuomenėje vyraujanti „herojiška-mazochistinė“ istorijos samprata reikalauja pilietinio pasiryžimo. Po seimūnų penketuko iniciatyvos entuziazmo dar mažiau. Ko gali tikėtis iš tautinių politikų, užsimojusių teisti dabar jau svetimos valstybės piliečius už jų istorijos versiją?



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas