„Santaka“ / Padrąsinantys misijų vedėjo Pauliaus žodžiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-05-25 05:21

Dalinkitės:  


Misijų vedėjas kunigas Paulius Vilkaviškyje matė daug šviesos ir patyrė žmonių svetingumą.

Autorės nuotr.


Padrąsinantys misijų vedėjo Pauliaus žodžiai

Birutė NENĖNIENĖ

Gegužės viduryje Vilkaviškio parapijoje buvo surengtos misijos. Tai galima įvardyti kaip istorinį įvykį, nes nieko panašaus Vilkaviškio vyskupijoje nėra buvę nuo 1942 metų. Tada misijas vedusiam pamokslininkui kunigui J. Bružikui atminti daugelio bažnyčių šventoriuose buvo statomi kryžiai, jie yra išlikę iki šių dienų. Dabar laikai ir žmonės kiti ir neteko nugirsti, kad kas nors ruoštųsi šias misijas įamžinti regimaisiais ženklais, tačiau jose dalyvavusieji tvirtina, jog į jų širdis buvo pasėta gera dvasinė sėkla.

Misijoms pasibaigus kalbėjomės su jų vedėju, pranciškonu vienuoliu kunigu Pauliumi VAINEIKIU.



– Įvairiose gyvenimo srityse yra tekę girdėti apie misijas, pavyzdžiui, karines Kosove, Afganistane ir kt. Kas yra misijos Katalikų Bažnyčioje?

– Galima sakyti, jog šiuolaikinių misijų pradžia prasidėjo nuo to, kai vienoje iš savo piligriminių kelionių popiežius prasitarė, jog Europa tikėjimo srityje šiandien vėl įžengė į pirmųjų apaštalų laikus, todėl išsivysčiusioms Europos šalims reikalinga evangelizacija. Buvo kviečiama sugrįžti prie pirmųjų apaštalų laikų, kaip kad Jėzus kvietė savo mokinius eiti į pasaulį ir padaryti jo mokiniais visų tautų žmones, krikštijant juos vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios.



– Kaip tas raginimas pasiekė Lietuvą?

– Pradedame daryti Lietuvoje tai, ką mūsų broliai pranciškonai jau daugiau kaip dešimt metų daro Italijoje, kitose Europos valstybėse, siekdami parapijose atgaivinti evangelinę dvasią, o žmonėse – troškimą atpažinti prisikėlusį Jėzų Kristų, gyvą mūsų kasdienybėje. Tai vadinamosios misijos miestams. Lietuvos pranciškonai pabandė atsiliepti į tą Bažnyčios poreikį. Šiemet su grupele Kauno kunigų seminarijos klierikų ir Kauno arkivyskupijos jaunimo centro atstovų surengėme dviejų dienų misijas Jurbarke bei Jonavoje. Mes pamatėme, koks buvo didelis žmonėse alkis ir troškimas tai suprasti, patirti.

– Prašyčiau pasidalyti tuo, ką patyrėte Vilkaviškyje...

– Mes, krikščionys, esame tie žmonės, kuriuos Jėzus vadino savo pasiuntiniais. Kaip misionieriai ėjome pas žmones, į darbovietes ir galėjome kalbėti ne apie išmoktas tikėjimo tiesas, bet apie išgyventą santykį su Jėzumi. Misijų prasmė ir buvo aplankyti kiek įmanoma daugiau Vilkaviškio miesto žmonių. Užkalbinome juos labiausiai lankomose vietose, kur galėjome, kartu meldėmės. Vieną naktį vykusios adoracijos „Nakties sargybiniai“ metu kaip tikri sargybiniai vaikščiojome miesto gatvėmis ir bandėme sutiktus žmones kviesti bent penkioms minutėms užeiti į bažnyčią, uždegti mūsų įteiktas žvakeles. Juk kiekvienam žmogui yra svarbu nors akimirkai sustoti, nutilti, susimąstyti. Buvo nuostabu matyti, kai prie diskotekų salės užkalbinti jauni žmonės paimdavo žvakutes ir nunešdavo jas į bažnyčią. Širdis džiaugiasi, jog jaunoji karta, kad ir kokia ji atrodytų iš išorės, vidumi yra graži, ištroškusi tikrų vertybių, Dievo. Naktį matyti žvakutėmis nusėtą mažosios bažnyčios (kur buvo adoruojama) altorių – didžiausias liudijimas, kad Vilkaviškio mieste iš tikrųjų yra daug šviesos ir vilties.

– Sakėte, jog Vilkaviškis buvo trečioji misijų vieta. Ar nieko panašaus anksčiau nėra buvę?

– Evangelizacijos Lietuvos parapijose nėra naujiena. Bet misijos miestams – pirmasis bandymas. Nedrįsčiau sakyti, kad niekas tokių dalykų nėra daręs. Tačiau mes, kaip katalikai, šiek tiek vėluodami atsiliepėme į Bažnyčios kvietimą eiti ir ieškoti pražuvusių avių, nebelaukti, kol pačios avys ateis pas Kristų.

– Ką galėtumėte pasakyti apie Vilkaviškio parapijos bendruomenę?

– Džiugino žmonių geranoriškumas, šypsenos. Sutikome jų meilę ir gerumą. Matėsi, jog Vilkaviškis palaimintas ypatinga Dievo dovana būti svetingas. Kad ir vieno žmogaus svetingumas yra ženklas, jog mieste visi žmonės yra geri. Mes, misionieriai, buvome tik Dievo žodžio sėklos sėjėjai. Buvo lengviau vaikščioti po namus, užkalbinti žmones, nes dekanas Vytautas Gustaitis ir parapijos pastoracinė taryba paruošė dirvą – gyventojai apie renginį buvo informuoti. Bet juk ir yra sunkiausias darbas paruošti dirvą. Dar sunkiau tą pasėtą augalą prižiūrėti. Mes, misionieriai, atlikome tik dalį darbo.

– Kas gali būti misionieriumi?

– Kiekvienas žmogus, kuris myli Dievą ir artimą. Bet noriu pabrėžti, kad neužtenka mylėti Dievą. Reikia mylėti ir tą žmogų, kuriam neši Gerąją Naujieną. Iš istorijos žinome, kad buvo tam tikrų misijų, kai nešta informacija apie Bažnyčią, religiją, bet ne visada buvo mylimi tie, kuriems nešama. Buvo ir brutaliai siūloma.

– Paskutiniame savo pamoksle vaizdžiai kalbėjote apie piktojo veikimą, įvardydamas jį „gyvatausku“. Iš tikrųjų, dauguma žmonių taip ir jaučiasi lyg būtų to „gyvatausko“ paveikti, šalinasi Bažnyčios ir veiklos joje galvodami, jog nėra verti, jog tai – vieta ne jiems. Kokį padrąsinantį žodį galėtumėte ištarti?

– Bet kokį blogį galima nugalėti tik gerumu. Kada tas blogis paveikia mūsų mintis, širdis, gyvenimus, mes turime kitą atsvarą – Jėzų Kristų, kuris yra pasakęs: „Ateikite pas mane visi, kurie esate prislėgti. Prislėgti nuo nuodėmių, nevilties, nuo kaltinimų savęs ir kaltinimų kitų, prislėgti materialinių ir dvasinių nepriteklių.“ Viešpats nepažadėjo, kad būsime apsaugoti nuo gundymų. Tik prižadėjo, kad kiekvieną kartą suklupęs žmogus gali ateiti pas mylintį tėvą, kuris jam atleidžia, užvelka jam teisumo drabužį ir vėl paleidžia į gyvenimą.

– Iš kur tas Jūsų paties gebėjimas ugningai, įtikinamai skelbti Dievo žodį?

– Tai yra mano pašaukimas. Matau, sutinku daug žmonių, kurie yra neviltyje. Pažinusiems Jėzų, įtikėjusiems gyvenimas keičiasi radikaliai. Žmogus tampa neįveikiamas to blogio, kuris yra aplinkui.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas