„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-05-22 07:36

Dalinkitės:  


Atodangos

Birutė NENĖNIENĖ

Šeimos gerovę formuoja požiūris ir pažiūros



Spalvomis ir kvapais bei atbudusios gamtos balsais sodriausias metų mėnuo gegužė prasideda švenčiausia švente – Motinos diena. Populiarumo įgauna nuo 1990 metų gegužės mėnesio viduryje minima Tarptautinė šeimos diena.

Gamtoje spalvos nublanksta, kvapai pasikeičia, balsai nutyla. Bet kad ir kokie permainų ar nuomonių vėjai pūstų, visada gyvenimo pilkumas nuskaidrina motinos meilės grožis ir šeimos, kaip didžiausios vertybės, samprata. Tik dabar iš kartos į kartą persiduodančioms katalikiškos šalies tradicijoms („Kaip radome, taip paliksime“) skersai kelio stojasi požiūrių ir pažiūrų išlaisvėjimas bei palyginimai, kaip yra gerai užsienio šalyse. Žinoma, reikėtų nepamiršti ir senos, nuvalkiotos, bet pamokančios frazės: „Gerai ten, kur mūsų nėra...“ Kartą diskutuojant apie gėjų norą Lietuvoje viešintis paradais, su daugelio užsienio šalių situacija susipažinęs pašnekovas atkreipė dėmesį, jog jei aš savo negatyvų požiūrį viešai pagarsinčiau, tarkime, Olandijoje, galėčiau tikėtis mažų mažiausiai būti apkumščiuota kaip „kitatikė“, įžeidžianti „laisvų” žmonių orumą. Prieš kurį laiką buvęs Vilniaus meras Juozas Imbrasas ir Lietuvoje užsitraukė nemalonę dėl to, kad neišdavė leidimo seksualinėms mažumoms rengti viešas eitynes Gedimino prospektu Vilniuje.

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Rimantas Dagys, regis, puolė ieškoti būdų, kaip stiprinti motinystės ir šeimos prestižą. Tačiau jo pasakymas, kad valstybė rems tik susituokusius žmones, sulaukė neigiamos reakcijos visuomenėje. Šią savaitę ministras tikslino savo ankstesnį teiginį, jog polemizuodamas galbūt pasirinko ne visai teisingas sąvokas. „Turėjau omeny, kad jei tėvas ar kas nors kitas pasirenka buteliuką savo laisvalaikiui praleisti vietoj bendravimo su vaiku, valstybė neturėtų to skatinti. Jeigu vienas tėvas ar motina augina vaikus gražiai, reikia tik padėkoti“, – sakė žurnalistams politikas ir nuoširdžiai atsiprašė tų žmonių, kurie ankstesnius jo žodžius priėmė kaip asmeninį įžeidimą. Ministras žurnalistams aiškino, jog jis kalba apie skatinimą gyventi šeimoje. Parama ir toliau bus teikiama ir šeimose gyvenantiems vaikams, ir tiems, kurie auga jų tėveliams draugaujant.

Statistikos duomenimis, Lietuvoje ne santuokoje gimusių vaikų 1990 metais buvo 7 proc., o 2006 metais – jau 31, 3 proc.

Štai keletas skaičių iš naujagimių registracijos suvestinių mūsų rajono metrikacijos skyriuje.

2008 metais didžioji dalis rajone užregistruotų naujagimių gimė sutuoktinių šeimose. Tačiau 96 naujiesiems piliečiams tėvystė nurodyta pagal bendrą tėvų prašymą tėvystei pripažinti. Vadinasi, vaikutis auga, turėdamas tėvelio pavardę, tačiau jau abiejų – mamytės ir tėvelio – susitarimo reikalas, kiek ir kur tą savo tėvelį matys. Abu tėvai nori gyventi laisvi nuo įsipareigojimų vienas antram. O kūdikiui? Jis dar per mažas daryti tvarką suaugusiųjų pasaulyje...

Praeitais metais 35 rajono mamytės savo naujagimių tėvelių nenurodė, užregistravo sūnelius ir dukreles savo pavarde.

Per keturis šių metų mėnesius pagal tėvų susitarimą tėvystė nustatyta 36 atvejais, 20 mamų neišdavė paslapties, kas kūdikio tėvas. Pasakytina dar ir tai, kad tarp pernai tėvą savitarpio sutarimu nurodžiusių yra dvi mamos, sulaukusios devinto vaiko, dvi – penkto, dešimt – trečio. Tėvo neįvardijusios trys moterys augina po penktą, keturios – po trečią, viena – šeštą, viena – ketvirtą, dar viena – vienuoliktą vaiką...

Tai tik skaičiai, faktai. Už jų – sudėtingos gyvenimo istorijos, meilė, pasirinkimai, nusivylimai. Bet augančiam vaikui reikia abiejų – mamos ir tėtės. Kai labai tvarkingos dešimties vaikų mamos kartą paklausiau, kodėl neįregistruoja santuokos su septynių savo vaikų tėvu, ji į mane pasižiūrėjo kaip į neišmanėlę: „Ką jūs, ar nežinote, kiek vestuvėms pinigų reikia?!“

Tai – apsisprendimo laisvė, prasilenkianti su katalikiškos šalies tradicijomis. Tai – požiūris ir pažiūros, kurios susiformuoja priklausomai nuo aplinkybių, sąlygų.

Dėl anksčiau neatsakingai leptelėtos minties apie šeimą kaltinamas ministras R. Dagys patikslino žurnalistams sąvoką, ką apibrėžia žodis „šeima“: „Tai ne tik sutuoktiniai, bet ir išsituokę, vieniši žmonės, auginantys vaikus, prižiūrintys senelius.“ Pasak ministro, jokiu būdu negalima smerkti drauge gyvenančių žmonių, nes tai yra jų pasirinkimo ir apsisprendimo teisė.






Mintys perskaičius vokiečių žurnalo kaltinimus



Vokiečių savaitinis žurnalas „Der Spiegel“ pažeria kraupių kaltinimų Rytų Europos šalių visuomenėms. Esą apie 200 tūkst. šių šalių gyventojų nacių okupacijos metais „rengė, vykdė ir prisidėjo“ prie Hitlerio organizuotos Holokausto mašinos, žudydami savo žydų kilmės bendrapiliečius.

Tačiau po „Der Spiegel“ straipsnio Lietuvoje kilusi pasipiktinimo banga, reikia manyti, turi visiškai kitą motyvą. Žurnale vokiečių istorikai cituoja 1941-aisiais į Lietuvos teritoriją įžengusių vermachto kariškių liudijimus apie tai, kaip lietuviai birželio pabaigoje žydų žudymą pavertė savo „nacionaline ceremonija“. Pasakojama, kaip lietuviai rankos storumo basliais galabiję žydus, kiekvieną smūgį miniai pasitinkant džiaugsmo šūksniais. Vienas budelių esą galiausiai užsilipęs ant lavonų krūvos ir ėmęs groti akordeonu, o minia giedojusi Lietuvos himną.

Istorikas Arvydas Anušauskas interneto svetainėje „Alfa.lt“ „Der Spiegel“ straipsnį vadina neprofesionaliu. Jis nurodo anksčiau tyręs vokiečių skelbiamus liudijimus ir išsiaiškinęs, jog garsiąsias žudynes „Lietūkio“ garaže matęs liudininkas buvo „vokiečių karinės žvalgybos atstovas“. Iš Kybartų kilęs ir neva basliu mojavęs „vokiečių kilmės“ šviesiaplaukis – „gestapo agentas, būsimasis vokiečių saugumo tarnybos viršininko Lietuvoje pavaduotojas lietuviškiems reikalams“. Masinių žudynių, genocido Antrojo pasaulinio karo metais temomis rašantiems žurnalistams istorikas linki būti tikslesniems.

Absoliuti dauguma padorių komentatorių internete šia tema svarsto, jog naujausia „Der Spiegel“ publikacija Holokausto Rytų Europoje tema reiškia nebent „vokiečių norą pasidalyti žinomą nuodėmę dėl 6 mln. žydų nužudymo“. Kiti teigia įžvelgią preliudiją prieš padidėsiantį tarptautinį spaudimą „grąžinti žydų turtą“. Treti seikėja dar plačiau, primindami „dėl žydų bankininkų kaltės kilusią pasaulinę krizę“. Suvis globalaus polėkio galvočiai noriai antrina bepročiui Irano prezidentui, kuris kiekvienąsyk viešai suabejojęs Holokausto faktu turbūt jaučia pasitenkinimą, artimą sekso metu patiriamam orgazmui. Interneto komentarai – prasta statistika, tačiau degeneratų, teigiančių, jog „taip žydams ir reikia“, ten vis dėlto yra daugiau.

Nesu profesionalus istorikas, tačiau įvairiose Lietuvos vietose, specialiai netyręs šios temos, girdėjau nemažai liudininkų, teigusių (taip pat ir mano dabar jau mirusios močiutės), jog karo pradžioje jie dar nebuvo sutikę nė vieno vokiečių kareivio, tačiau matė nužudytų žydų krauju apsitaškiusius vietinių valsčių bernus.

Kas perskaitys ne tik lietuviškos žiniasklaidos pateikiamas „Der Spiegel“ teksto ištraukas, o įveiks visą straipsnį nuo pradžios iki galo, atkreips dėmesį į viso labo du teksto sakinius. „Kai apie 1943 m. turėjo prasidėti Danijos žydų deportacija, didelė gyventojų dalis padėjo žydams pabėgti į Švediją ar juos paslėpė“. Nenorintieji girdėti – neišgirs. Lietuvoje rasis dešimtys „specialistų“, kurie ir šiuo klausimu atras, ką atsakyti: esą lietuviai neturėję galingesnių laivų, Baltijos jūra – per plati, be to, keldami žydus per Eresuno sąsiaurį į Švediją danai reikalavo iš žydų pinigų (net ir paskutinių). Vis dėlto – pinigų, o ne gyvybės. Esmė: „98 proc. iš 7500 Danijos žydų išgyveno per Antrąjį pasaulinį karą“ („Der Spiegel“). Apie 90 proc. Lietuvos žydų žuvo.

Čia, regis, ir slypi didžiausia šios visuomenės baimė. Kartu ir viltis. Teorijos apie „Siono išminčių protokolus“, „pasaulio žydų sąmokslą“, „žydų bankininkų sukeltą krizę“ ir „žydų inicijuotą lietuvių tautos genocidą“ dažniausiai išplaukia į paviršių iškilus klausimui: o kurgi dingo mažiausiai 150 tūkst. žydų kilmės Lietuvos piliečių karo metu? Įtariu, jog net vyresnio amžiaus Lietuvos intelektualai, kviečiantys kolegas litvakus ramiai pakalbėti apie bendrą istoriją ir vos ne „išgerti butelį degtinės ir viską išsiaiškinti“, širdies gilumoje jaučia, kad kalbėtis iš esmės nebėra su kuo. Nes pasikalbėti tegali gal tik su įsivaizduojamu Lietuvos žydu. Tarsi ir minime Lietuvos tūkstantmetį, tačiau koks tai bus tūkstantmetis, nutylint Lietuvos žydų tragediją? Vilnius – Europos kultūros sostinė, tačiau kokia ta „sostinė“ be iš Lietuvos kilusių žydų menininkų, žydų kultūros Vilniuje apskritai.

Berlyno centre įkurtame Holokausto memoriale (tai ne ta vieta, kurioje patiri jaukumą ar sielos harmoniją) mačiau jaunų vokiečių šeimą. Jos galva, iš pažiūros jaunesnis už mane, savo atžaloms aiškino, kur ir kodėl juos ten atvedęs. Pagalvojau, jog savo vaikams prie kuklaus paminklo Vilniaus piliečiui, gydytojui Cemachui Šabadui aš sekiau pasaką apie daktarą Aiskaudą. Tačiau neapsivertė liežuvis papasakoti, kokios kilmės žmonės per amžius gyveno čia, Vilniaus senamiestyje, ir kur daugelis jų vos per keletą metų išnyko. Ir man pasidarė gėda. Gal dėl to, kad tikiu, jog mano šalis pasaulio žemėlapyje atsirado ne 1990, o prieš tūkstantį metų.



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas