„Santaka“ / Buvo buvo, kaip nebuvo...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-05-15 08:47

Dalinkitės:  


Marija Dapkuvienė lėktuve patirtą išgąstį pamiršo, bet išliko geri prisiminimai apie žmonių draugiškumą.

Birutės NENĖNIENĖS nuotr.


Buvo buvo, kaip nebuvo...

Kelionėje patyrė ir baimės, ir džiaugsmo



Marija DAPKUVIENĖ, vilkaviškietė:

– Tai, kas prieš metus nutiko ore, virš Atlanto vandenyno, maždaug valandai likus iki nusileidžiant Amerikos žemyne, dabar tik smagus prisiminimas. O tada ne juokais buvau išsigandusi.

Du kartus gyvenime skridau lėktuvu, ir abu kartus į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmą kartą prieš kelerius metus, kai dukra apsigyveno šiame žemyne ir pradėjo studijuoti, antrąjį – kai pakvietė būtinai dalyvauti jos medicinos studijų baigimo iškilmėse. Kaip ir kiekviena mama, džiaugiausi savo vaiku, todėl tolimos kelionės nesibaiminau, gyvenau brangaus susitikimo nuotaikomis. Nebaugino ir tai, kad nemoku anglų kalbos.

Kaip ir pirmosios kelionės metu, skridau per Prahą su Čekijos oro linijų lėktuvu, todėl pravertė ir geras rusų kalbos mokėjimas.

Taigi Prahoje įsėdau į ištaigingą oro lainerį. Jame, aišku, nebuvo nė vieno lietuvio. Aš į saloną pasiėmiau didžiulį lietuvišką šakotį, kuriuo rūpėjo pavaišinti dukros šventės dalyvius. Ilgos kelionės metu be didesnio vargo susikalbėjau su greta sėdėjusia lenke, pasipasakojau, kur ir dėl ko keliauju.

Likus maždaug valandai iki lėktuvo nusileidimo, stiuardesė visus paprašė užpildyti deklaracijas – gal kokius aštuoniolika punktų. Priėjusi prie manęs ji pasisiūlė padėti, tik paprašė išsiimti pasą. Aš čiupt vienur, čiupt kitur – paso niekur nerandu. Permąstau, kad jį, iki įlipdama į lėktuvą, keletą kartų rodžiau, vadinasi, tikrai turėjau. Gerai žinau, jog dokumentus vežuosi susidėjusi į segtuvėlį. Bet nerandu, ir viskas.

Supratusios mano rūpestį, ieškoti puolė kelios priekyje, užpakalyje ir šone sėdėjusios keleivių poros. Ypač aktyvi buvo jauna negrų pora. Man tarsi per galvą trenkia baisi mintis, jog mane palaikys kokia teroriste ir lėktuvui nusileidus pareigūnai išves iš lėktuvo... Kaip ir kam pasiaiškinsiu, nemokėdama kalbos, kaip susisieksiu su laukiančia dukra? Aš visa drebu, mane guodžia šalia sėdinti lenkė. Iš jos aplinkiniai keleiviai jau sužinojo, kur keliauju ir iš kur esu. Vėl prieina stiuardesė, stovi ir šypsosi, prašo nesijaudinti. Ji sako: „Nejaugi jūs galvojate, kad į lėktuvą įleidau be paso?“ Negalvoju, bet nėra – ir viskas! Tada mano kaimynė lenkė atkreipia dėmesį į krepšį su šakočiu, klausia, kieno jis. Aš kyšteliu ranką ir... iš šakočio ištraukiu savo pasą.

Tada širdis atlėgo. Prisiminiau, jog įlipusi į lėktuvą dokumentų segtuvėlį įkišau į krepšį prie šakočio. Pasas, matyt, išslydo iš to segtuvo.

Aplinkiniai, visai svetimi žmonės, pradėjo šypsotis, juoktis, glebėsčiuoti mane, nuoširdžiai džiaugdamiesi, kad pasas atsirado. O man išlipus iš lėktuvo atsisveikindami bendrakeleiviai apkabino, linkėjo sėkmės, prašė perduoti linkėjimus dukrai.

Jau būdama svečiuose papasakojau savo nuotykį. Dukros šventės metu amerikiečiai ir lietuviai vaišinosi lietuvišku skanėstu ir pilvus susiėmę juokėsi, kaip mama pasą šakotyje pametė.

Kad ir patyriau baimės, bet šioje kelionėje man labiausiai širdį sušildė visiškai nepažįstamų, vienintelį kartą sutiktų žmonių nuoširdumas, noras padėti, palaikyti ištikus bėdai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas