„Santaka“ / Buvo buvo, kaip nebuvo...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-05-15 08:47

Dalinkitės:  


Marija Dapkuvienė lėktuve patirtą išgąstį pamiršo, bet išliko geri prisiminimai apie žmonių draugiškumą.

Birutės NENĖNIENĖS nuotr.


Buvo buvo, kaip nebuvo...

Kelionėje patyrė ir baimės, ir džiaugsmo



Marija DAPKUVIENĖ, vilkaviškietė:

– Tai, kas prieš metus nutiko ore, virš Atlanto vandenyno, maždaug valandai likus iki nusileidžiant Amerikos žemyne, dabar tik smagus prisiminimas. O tada ne juokais buvau išsigandusi.

Du kartus gyvenime skridau lėktuvu, ir abu kartus į Jungtines Amerikos Valstijas. Pirmą kartą prieš kelerius metus, kai dukra apsigyveno šiame žemyne ir pradėjo studijuoti, antrąjį – kai pakvietė būtinai dalyvauti jos medicinos studijų baigimo iškilmėse. Kaip ir kiekviena mama, džiaugiausi savo vaiku, todėl tolimos kelionės nesibaiminau, gyvenau brangaus susitikimo nuotaikomis. Nebaugino ir tai, kad nemoku anglų kalbos.

Kaip ir pirmosios kelionės metu, skridau per Prahą su Čekijos oro linijų lėktuvu, todėl pravertė ir geras rusų kalbos mokėjimas.

Taigi Prahoje įsėdau į ištaigingą oro lainerį. Jame, aišku, nebuvo nė vieno lietuvio. Aš į saloną pasiėmiau didžiulį lietuvišką šakotį, kuriuo rūpėjo pavaišinti dukros šventės dalyvius. Ilgos kelionės metu be didesnio vargo susikalbėjau su greta sėdėjusia lenke, pasipasakojau, kur ir dėl ko keliauju.

Likus maždaug valandai iki lėktuvo nusileidimo, stiuardesė visus paprašė užpildyti deklaracijas – gal kokius aštuoniolika punktų. Priėjusi prie manęs ji pasisiūlė padėti, tik paprašė išsiimti pasą. Aš čiupt vienur, čiupt kitur – paso niekur nerandu. Permąstau, kad jį, iki įlipdama į lėktuvą, keletą kartų rodžiau, vadinasi, tikrai turėjau. Gerai žinau, jog dokumentus vežuosi susidėjusi į segtuvėlį. Bet nerandu, ir viskas.

Supratusios mano rūpestį, ieškoti puolė kelios priekyje, užpakalyje ir šone sėdėjusios keleivių poros. Ypač aktyvi buvo jauna negrų pora. Man tarsi per galvą trenkia baisi mintis, jog mane palaikys kokia teroriste ir lėktuvui nusileidus pareigūnai išves iš lėktuvo... Kaip ir kam pasiaiškinsiu, nemokėdama kalbos, kaip susisieksiu su laukiančia dukra? Aš visa drebu, mane guodžia šalia sėdinti lenkė. Iš jos aplinkiniai keleiviai jau sužinojo, kur keliauju ir iš kur esu. Vėl prieina stiuardesė, stovi ir šypsosi, prašo nesijaudinti. Ji sako: „Nejaugi jūs galvojate, kad į lėktuvą įleidau be paso?“ Negalvoju, bet nėra – ir viskas! Tada mano kaimynė lenkė atkreipia dėmesį į krepšį su šakočiu, klausia, kieno jis. Aš kyšteliu ranką ir... iš šakočio ištraukiu savo pasą.

Tada širdis atlėgo. Prisiminiau, jog įlipusi į lėktuvą dokumentų segtuvėlį įkišau į krepšį prie šakočio. Pasas, matyt, išslydo iš to segtuvo.

Aplinkiniai, visai svetimi žmonės, pradėjo šypsotis, juoktis, glebėsčiuoti mane, nuoširdžiai džiaugdamiesi, kad pasas atsirado. O man išlipus iš lėktuvo atsisveikindami bendrakeleiviai apkabino, linkėjo sėkmės, prašė perduoti linkėjimus dukrai.

Jau būdama svečiuose papasakojau savo nuotykį. Dukros šventės metu amerikiečiai ir lietuviai vaišinosi lietuvišku skanėstu ir pilvus susiėmę juokėsi, kaip mama pasą šakotyje pametė.

Kad ir patyriau baimės, bet šioje kelionėje man labiausiai širdį sušildė visiškai nepažįstamų, vienintelį kartą sutiktų žmonių nuoširdumas, noras padėti, palaikyti ištikus bėdai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas