„Santaka“ / Savaitgalio pašnekesiai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda pilnai įrengtą, suremontuotą 1 kambario butą su rūsiu Pilviškių g., Vilkaviškyje (2/5 aukštas). Tel. 8 625 50 615.
Galioja iki: 2018-11-15 09:19:44

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-05-15 08:26

Dalinkitės:  


Akivaizdu, kad draugystę brangina abu – raitelė Laima Jokūbaitytė ir jos žirgas Žaibas.
Nuotrauka iš asmeninio albumo.

Savaitgalio pašnekesiai

Birutė PAVLOVIENĖ

Žirgus pamėgusiai merginai dabar paklūsta ne tik Žaibas



Ketverių metų mergaitė su dar jaunesne sesute užsiropštė ant arklio ir išjojo į laukus. Galima tik įsivaizduoti, kokiu ritmu dunksėjo tėvų širdys, kai jie pamatė taip keliaujančias mažąsias raiteles. Vyresnioji, šiuo metu jau trečio kurso studentė, nuo tada ir skaičiuoja jojikės stažą. Ir jeigu Laima Jokūbaitytė dabar viešėtų tėvų namuose, ją, ko gero, rastume levadoje (raitelių žodyne taip vadinamas ganyklos aptvaras) arba sutiktume su savo Žaibu jodinėjančią po pavasariškai gražias apylinkes. Bet namai, levada ir tėviškės laukai Laimos jau kuris laikas nemato. Mergina pagal studentų mainų programą ERASMUS nuo praėjusių metų rudens mokosi Hanoverio veterinarijos medicinos universitete ir Teiberiuose pasirodo retai.

Kalbėjomės su Laima JOKŪBAITYTE, kai ji buvo parvykusi pavasario atostogų.



Smagu pačiai, gražu kitiems

– Esi iš tų, kurie save vadina žirgus pamėgusiais nuo gimimo.

– Jojau netgi nebūdama ketverių. Ant vežime pakinkyto arklio tėvai mane užkeldavo dar visai mažą. Su sesute Viktorija sugalvotas pajodinėjimas buvo pirmas savarankiškas žygis. Tėvai buvo išvykę, kumelė gulėjo tvarte, tad mes ją atsirišome, užsėdome, ji atsikėlė, ir mudvi laimingos iškeliavome iš kiemo. Mamą su tėčiu tada vos neištiko infarktas, bet pamačiusios juos pareinančius ne mažiau išsigandome ir mudvi – net neįsivaizduoju, kaip nusiritome žemyn.

– O kada pradėjai, kaip sakoma, jau rimtai jodinėti, ne namų arkliu?

– „Rimtai“ aš niekada nejodinėjau. Šioje srityje esu savamokslė. Tik nereikia manyti, kad jeigu ūkyje laikomi arkliai yra paprasti „darbinukai“, tai tokie jau nieko verti. Nors ir kinkomi, jie yra ir jojami. Turėjome vieną tokią kumelę, kurią teko parduoti, nes ji labiau klausė brolio. Kai šis išvažiavo mokytis, mums darėsi sunku su ja „susišnekėti“. Tada nusipirkome kitą, ramesnę, tikrą „fainuolę“. Ją pardavęs žmogus man padovanojo balną. Štai tada, 2000-aisiais, ir pradėjau jodinėti. Joju, būdavo, į Alksnėnus pas draugę, į gyvenvietę – pas močiutę, šuoliuoju po kitus kaimus. Visiems, kas mato, įspūdingai atrodo ant žirgo sėdinti jauna „mergička.“

– Savo „fainuolės“ jau neturi?

– Taip atsitiko, kad kartą pakinkyta Gunda pasibaidė, atsitrenkė į tvartą ir po to labai bijojo būti kinkoma, spardėsi. Taip vietoj jos atsirado mano arkliukas Žaibas. Aš jį prajodinėjau jauną, dvejų metų. Iš tikrųjų tai daryti reikėtų vėliau, kai arkliui sueina 3–3,5 metų. Bet tai sužinojau tik vėliau. Žaibą teko kastruoti, nes jis tiesiog pakvaišo, kai nusipirkome žemaitukų veislės kumelaitę Eponą, kurios vardas reiškia „žirgų deivę“.

– Nieko nuostabaus, kad Žaibui ir susisuko galva.

– Gal ne tiek dėl „deivės“, kiek dėl to, jog buvo pripratęs levadoje gyventi vienas, o čia staiga – kitas arklys.



Arklys ar žirgas?

– Vienąkart sakai – arklys, kitąkart – žirgas. Kai kurie raiteliai įsižeidžia, jei žirgą pavadini arkliu.

– Aš arkliu laikau tą, kuris yra tik kinkomas ir gyvena kaime. Tas, su kuriuo jojama, – žirgas.

– Tai tavo Žaibas žirgas ar arklys?

– Žirgas, nes jau dveji metai kaip nekinkomas.

– Į namus dabar grįžti retai. Ar jis neužmiršta tavęs?

– Į Vokietiją išvykusi rugsėjį, namo grįžau tik Kalėdoms. Žaibas pamatė ir iškart atpažino, ėmė žvengti. Arkliai labai gerai įsimena žmones.

– Ar Hanoveryje lankai kokį žirgyną?

– Bandžiau tai daryti, bet ten rinkdavosi pradedantieji joti, kurie labai nuvargindavo arkliukus. Man jų pasidarė gaila. Pagalvojau, kad jeigu nejodinėsiu, tai bent tiek palengvinsiu jų dalią.



Arčiau tikrovės

– Kaip apskritai sekasi gyventi kitoje šalyje?

– Normaliai. Gaunu 650 eurų stipendiją. Pagal ERASMUS programą į Hanoverį neseniai atvyko ir sesuo Viktorija, studijuojanti finansų ekonomiką. Mudvi gyvename išsinuomotame būste. Semestro bilietas Žemutinės Saksonijos žemėje suteikia teisę važinėti nemokamai, todėl laisvu laiku ir pakeliauju. Na, o su žirgų mėgėjais, pasilikusiais Lietuvoje, bendrauju internetu. Mes, apie 40 merginų ir vienas vaikinas, „Supermamų“ tinklalapyje turime savo forumą, kuris nuo kitų panašių skiriasi tuo, jog yra labai draugiškas. Net ir uždavus kvailiausią klausimą, nebus atsakyta kvailai ar pašiepiančiai. Susitinkame ne tik virtualioje erdvėje. Ir šiaip kur nors susibėgame, kai tik galime.

– Studijos Vokietijoje skiriasi nuo mokslų Lietuvoje?

– Vokietijoje, visų pirma, kitaip žiūrima į studentą. Kitaip jis ruošiamas darbui pagal savo specialybę. Ten žinios siejamos su praktika. Tai, ką mokaisi, yra arčiau tikrovės. Į auditoriją atvedama ir karvutė, ir arkliukas, ir avytė. Aiškinama, kaip daromas Cezario pjūvis, ir čia pat jis atliekamas. Auditorijoje gimsta ir veršiukas.

– Ar kurse yra daugiau lietuvių ?

– Ne, aš tik viena. Yra dvi ispanės. Mokosi pora italių, austrė, lenkė, buvo ir turkų. Užsiėmimus lankome kartu su vokiečių studentais.



Mėgsta iššūkius

Laima Jokūbaitytė sakė, jog tai, kad baigusi Salomėjos Nėries vidurinę mokyklą pasirinko veterinarijos studijas, logiška: kur kitur stoti, jei ne į Veterinarijos akademiją, kai į kraują įaugusi meilė arkliams? Pomėgis lėmė ir tai, jog, priešingai nei kitos būsimos veterinarės ir net daugelis vyrukų, nusiteikusių gydyti šunis, kates ir kitą „smulkmę“, Laima apsisprendė būti stambiųjų gyvūnų gydytoja.

– Merginai įrodyti, kad sugeba gydyti ne tik triušiukus, yra sunkiau. Bet aš mėgstu iššūkius, – kalbėjo į paauglę panaši dvidešimtmetį šiek tiek perkopusi studentė.

– Iššūkiu turbūt galima pavadinti ir tai, jog po truputį tampi žinoma kaip žirgų prajodinėtoja? Ar daug jau teko jų prajodinėti?

– Praėjusią vasarą vienam Kybartų krašto verslininkui – šešis. Sugrįžusi pavasario atostogų, kitam mūsų rajono ūkininkui – vieną, o antrą kumelaitę paruošiau Jonavos rajone. Su pastarąja (kaip ir su kai kuriais kitais) teko nemažai pavargti. Mat iki tol ji buvo sodybos puošmena ir ką nors keisti aikštingoji nebuvo linkusi. Kol išprašiau, kad pradėtų bėgti ratu, kad nešoktų piestu, teko net imtis botago, ko labai nemėgstu ir jį naudoju retai.

– Turi savąjį credo?

– Taip. Svarbiausia – neišgąsdinti arklio, nesukelti jam baimės. Ypač svarbu nesigriebti botago tada, kai esi kalta pati. Kartais leidi arkliui daryti daugiau, negu jam derėtų. Nesudrausmini, kai jis kepšteli vieną, kitą kartą, – ir tai virs meilumą rodančiu žaidimu, nes arkliai mėgsta kandžiotis „iš meilės“. Žmogų jie linkę laikyti savo bandos nariu. Tada nekaltas kepštelėjimas gali baigtis nepageidautinu įkandimu. Žodžiu, reikia nepavėluoti sudrausminti ir labiausiai mylimą arklį, kad vėliau netektų jo bausti skaudžiai. Arklys mokomas visą gyvenimą, tik kuo senesnis, tuo šios pamokos sunkesnės.

– Ar baisu užsėsti ant arklio, kuriuo dar niekas nejodinėjo?

– Man būna labiau neramu, ar viską gerai padarys tas, kuris padeda prajodinėti, laikydamas virvę. Ar neišsigąs jis piestu šokinėjančio arklio, nepaleis virvės? Tada arklys jau nebėgs ratu, o lėks, kur akys mato. Kartą jis taip pabėgo man tik vieną koją įkėlus į balnakilpę. Gerai, kad pavyko užlipti jau šuoliuojant. Atsitinka visko. Bet didesnių traumų neturėjau, o mėlynes, sumušimus, nubrozdinimus išsigydžiau.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar rūpinatės savo įvaizdžiu socialiniuose tinkluose?
Informaciją skelbiu apgalvotai.
Dėl to visai nesuku galvos.
Neturiu socialinio tinklo paskyros.



Kalbos patarimai

Ar taisyklinga „priimti dėmesin (domėn)“?
Ne, nes tai yra nevartotinas vertinys. Ne priimti dėmesin (domėn), o atsižvelgti, turėti galvoje, omenyje.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas