Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-07-08 21:40

---

V.Pilius didžiavosi gavęs medalį ir atvirai pasakojo apie savo gyvenimą.

Autorės nuotr.

Aštuoniasdešimt trečius metus einantį kybartietį Vincą Pilių antradienio popietę aplankė netikėti, bet širdžiai malonūs svečiai. Guviam senoliui buvo įteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis.

Prieš pustrečios savaitės V.Pilius turėjo dalyvauti Vilkaviškio krašto muziejuje surengtose iškilmėse, kur jam ir jo likimo draugams turėjo būti įteikti šie apdovanojimai. Tik tada vyriškis sirguliavo ir nenorėjo rizikuoti savo sveikata, be to, dorai nežinojo, kur yra tas Krašto muziejus.

Atvykę pasveikinti senolį radome saulės atokaitoje, kieme, ant suolelio. Išgirdęs, kad atvykome apžiūrėti medalio, iškart kvietė į vidų. Draugiškas žmogus pasakojo, kaip įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus armiją.

Kybartietis sakė, kad ne kažin ką toje armijoje tespėjo nuveikti. V.Pilius prisiminė, kaip pateko į Ašmeną (dabartinė Baltarusija), kaip buvo suimtas, vienais apatiniais gegužės mėnesį varomas per miestelį, kaip pateko į Berlyną.

Senolis porino, kokius darbus teko dirbti tremtyje. Jis gerai atsiminė, kaip maskuojančiais tinklais ir dirbtinėmis pušelėmis slėpė vokiečių ginklų gamyklą. Ten vos dvidešimt kelerius metus teturėjęs vaikinas tik per plauką išvengė mirties. Darbas buvo ką tik baigtas, kai atskrido amerikiečių bombonešiai ir išsprogdino visą teritoriją. Kiek atsimena senolis, tada žuvo apie 700 žmonių. Tik vokiečių „oficieriai“ buvo garbingai palaidoti, visi kiti – buldozeriu sustumti į bendrą kapą...

Atsiminė V.Pilius ir kaip grįžo, kaip vėl buvo tąsomas, tikrinamas, išvežtas į Rusiją, Estiją, o tuometinei valdžiai nutarus, kad jiems nepavojingas, sugrąžintas į Lietuvą. Pažįstami jam surado darbą Kybartuose, čia jis susipažino su savo žmona ir susilaukė keturių vaikų.

Viena iš dukterų ir dabar gyvena kartu. Moteris džiaugiasi, kad per tiek metų tėvukas niekada rimtai nesirgo, nebuvo kaprizingas ar užsispyręs.

Kaip lėtai dėliodamas mintis sakė pats V.Pilius, jis niekada nebijodavo atsisakyti taurelės, negalvodavo, kad apie jį blogai manys bendradarbiai. Daug metų dirbęs liejykloje, jis niekada iš ten nepareidavo svyruodamas, nors, pasak jo, kolegas palikdavo besilinksminančius, o ryte darbo vietoje stovėdavo vienas... Kaip vieną kartą yra prasitarusi jo velionė žmona, per penkiasdešimt metų ji įtarė sutuoktinį gėrus tik gal kokius penketą kartų. Užtat linksmas žmogus džiaugiasi tvirta sveikata ir nesiskundžia gyvenimu, nes dar ne tokio vargo anksčiau matęs...



Goda PAUKŠTYTĖ

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---