„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-05-08 08:30

Dalinkitės:  


Atodangos

Kristina VAITKEVIČIENĖ

Ar lietuvių tauta tikrai – piktųjų rasė?



Pas mus itin paplitęs posakis, kad geriausias patiekalas lietuviui – kitas lietuvis. Apžvelgiant šiandienos aktualijas ir vertinant susidariusią situaciją, gal būtų ir nenuostabu – mokesčių naštos, apribojimų ir nedarbo grėsmės prispausta tauta darosi pikta. Ne laikas linksmintis, kai urzgia pilvas ne tik tau, bet ir niekuo dėtiems vaikams, kai į duris bet kada gali pasibelsti antstoliai dėl nesumokėtų mokesčių. Kad šis posakis būtų atsiradęs dabar, gal būtų galima tuo ir pasiteisinti, bet juk taip neseniai ir gana netrumpai gyvenome išties gerai: mokėjome kosmines kainas už statybos darbus, šimtatūkstantinėmis sumomis ėmėme kreditus iš bankų, kad įsigytume būstus, vežimais iš „Maximų“ tempėme maistą ir alkoholį. Ko gi tada reikėjo pykti? Ko ieškoti po užsienius ir plėšti net automobilių rakinti nepratusius svečių šalių gyventojus, o dar baisiau – engti savus, užsidirbti atvažiavusius tautiečius.

Turbūt ne vienas įsižeidė iš žiniasklaidos priemonių sužinojęs, jog aktorius Melas Gibsonas kažkada pavadino lietuvius aštriadančiais, vaikščiojančius su beisbolo lazdomis. Ko pykti, jei tokį įvaizdį sukūrė mūsų tėvynainiai...

Net visiems gerai žinomas Hanibalas Lekteris – išgalvotas veikėjas iš keturių Tomo Hariso romanų ir jų ekranizacijų – kildinamas iš Lietuvos. Knygose ir filmuose Lekteris – tai kultūringas ir nuostabiai protingas psichiatras, kurio intelekto koeficientas lygus 200. Tuo pat metu jis – serijinis žudikas, praktikuojantis kanibalizmą.

Ar iš tikrųjų mes tokie pikti? Gal tik patys sureikšminame ne tuos dalykus, kuriuos iš tikrųjų reikėtų? Ir kur glūdi to šaknys?

Tikra atgaiva buvo skaityti mūsų istoriko Albino Kurtinaičio dar prieš 15 metų išleistą knygelę „Baltasis žodis“, kur autorius aprašė lietuviškojo epo paieškas. Išnagrinėjęs net knygeles skaitantiems vaikams gerai žinomą pasaką „Senis Kaulius ant geležinio kalno“, istorikas ją prilygino mūsų tautos epui. Tiesiog medumi širdį tepa autoriaus parašytos eilutės – išvados iš šio tautosakos šedevro: „Reikia pasakyti, kad senojoje baltų tautosakoje, kuri liudija jų vidinį gyvenimą, niekur nėra keršto, o jeigu ir pasitaiko tokių atvejų, tai paprastai jie būna išoriniai, kaip kitų tautų ar kultūrų ženklas. <...> „Mahabharatoje“, „Iliadoje“ ar kitame epe tokie įvykiai (pasakoje aprašytieji – aut. past.) būtų virtę į ištisą nesantaikos epochą, bet mes esame vaikų tauta – nustojo skaudėti, ir viską užmiršome. Net dvidešimtajame amžiuje, prisigaudę kitų tautų svetimybių, mes išlikome savimi – neieškome ir nepriekaištaujame toms tautoms ir jų žmonėms, kurie vykdė mūsų tautos genocidą. O kitos tautos, ypač pietiečiai, stengiasi kerštu užgydyti savo žaizdas ir skriaudas.“

Neįsivaizduojate, kaip gera buvo skaityti tokias eilutes ir suprasti, kad mes ne tokie, kokius mus vaizduoja svetimi. Nesame tobuli, su savo ydomis ir trūkumais, bet tikrai ne dantyti hanibalai lekteriai, pasiruošę suryti savo artimą. Norisi tikėti, kad nors per nago juodymą dar liko to baltiškojo lietuviškumo, kuris būtinai išsiskleis, tik tam reikia geros terpės.

Anot A. Kurtinaičio, ir šiandieną galima tvirtinti, kad svetimos pasaulėžiūros nuolat skverbiasi į baltų gentį, bet didelės įtakos neturi.

Esu linkusi tuo tikėti. Kaip ir tuo, jog lietuviai – drąsi tauta. Drąsi ne tik nugalėti laikinus buities sunkumus, bet drąsi ir padėti ištiktam bėdos artimui, drąsi pasakyti gerą žodį tam, kuriam jo reikia, ir drąsi mylėti savo laukų artoją, kuris puoselėja savąją žemę ne dėl europinių paramų, o todėl, kad taip jam liepia jo lietuviškas kraujas...






Harmonijoje su sovietiniais kaminais



Pasirodo, jog viskas pakankamai paprasta. Užtenka keliaujant tarnybiniais reikalais ar savo malonumui iš lėktuvų persėsti kad ir į lėtesnį traukinį, autobusą ar automobilį, ir akimis regimi įspūdžiai smegenyse į vietas sustato visa tai, ką, rodos, iki tol intuityviai pasąmonėje supratai. Taip jau išėjo, kad per šešias pastarąsias savaites antžeminiu transportu nuvažiavau ne mažiau kaip penkis tūkstančius kilometrų. Galima sakyti – iš Maskvos į Briuselį ir atgal, su tarpiniais sustojimais Vilniuje. Pagrindinis šios mano akių (joms, žinia, nusispjauti į politinį korektiškumą) ekskursijų įspūdis: Lietuvos peizažas (taip pat ir mąstysenos) kur kas harmoningesnis su buvusios Sovietų Sąjungos erdvėmis nei su Europa.

Antai žinutė, nesulaukusi nacionalinės žiniasklaidos dėmesio bei komentarų: „Nuo 2019 m. sausio visuose naujuose pastatuose turės būti pagaminama tiek energijos, kiek juose suvartojama. Tai turėtų būti pasiekta tvarios energijos technologijų dėka – tokių kaip saulės baterijos, šilumos siurbliai, vėjo jėgainės. Už tokią ES direktyvos redakciją paskutinėje savo sesijoje prieš birželio 7 dieną įvyksiančius rinkimus balsavo Europos Parlamentas.“

Europos Komisija Parlamentui buvo pateikusi švelnesnį direktyvos projektą. Jame šalys tik įpareigojamos pačios nustatyti pastatų energetinio efektyvumo gerinimo tikslus, o Europos Komisija – parengti bendrą pastatų energetikos efektyvumo skaičiavimo metodologiją. Be to, EP deputatai nepritarė Europos Komisijos siūlymui numatyti išimtį atostogų viloms. Direktyva nebus taikoma mažesniems kaip 50 kv. metrų ploto nameliams, taip pat religinės paskirties objektams, laikino pobūdžio pastatams, mažai energijos naudojančioms dirbtuvėms bei žemės ūkio paskirties, taip pat istorinės vertės pastatams, kuriuose energetinio efektyvumo priemonės neįmanomos iš esmės jų nekeičiant.

EP balsavimas dar nereiškia, jog būtent tokia direktyvos redakcija taps teisine norma. Tačiau balandžio 23 dieną parlamentarų parodytas entuziazmas (549 balsai „už“, 51 – „prieš“, 26 susilaikė) neabejotinai reiškia, jog visoms ES šalims privaloma direktyva bus labai artima tokiai dvasiai. Juolab jeigu šių metų pabaigoje (po pakartotinio referendumo Airijoje įsigaliojus Lisabonos sutarčiai) EP gaus svaresnių įgaliojimų, nei turėjo iki šiol, galima prognozuoti, jog po 10–15 metų Europoje visuose naujai statomuose ar renovuojamuose pastatuose sudėtingos ir brangiai kainuojančios autonominio energijos aprūpinimo sistemos bus iš tikrųjų privalomos.

Tūkstančiai vėjo jėgainių Olandijoje, Belgijoje, Vokietijoje (ypač jos rytinėje dalyje), naujai pastatytų namų stogai, kurių pagrindas – ne šiaip modernios dangos, o stoglangių ir saulės baterijų kombinacija, liudija, kad šiose šalyse naujoji ES direktyva nesukels ne tik šoko, bet ir didesnės nuostabos. Ji ten tiesiog patvirtins logišką ir jau įprastą tvaraus energijos vartojimo ir atitinkamos gyvensenos stilių. Nors tenykštėje žiniasklaidoje apie tai rašoma nepalyginamai daugiau ir gyviau diskutuojama nei Lietuvoje.

Tuo tarpu ką apie tai mano dauguma lietuvių, tebegyvenančių namuose asbestiniu šiferiu dengtais stogais, tebėra mįslė. Įprasta sakyti, jog lietuviai yra „valstiečių tauta“, sunkiai priimanti naujoves. Jie kur kas ramiau susitaiko su šalia namų juodais dūmais rūkstančiais kaminais, tačiau žiniasklaidai kurpia technologiškai sudėtingas poveikio savo sveikatai istorijas, jeigu tik jų kaimynystėje atsiranda „spinduliais švysčiojanti“, „košmarų sapnus sukelianti“ bei „bioritmus trikdanti“ vėjo jėgainė. Juodus dūmus spjaudantys kaminai kur kas mielesni lietuvio širdžiai už gamtos neniokojančius vėjo malūnus. Nacionalinis nekilnojamojo turto rinkos paradoksas: Elektrėnų kaminas šalia esančių trobesių ir žemės sklypų kainas „muša“ mažiau nei vėjo jėgainės.

Artimiausios ateities energetikos politiką šalyje taip pat nesunku nuspėti. Prisimenant, jog ritualinius politinius šokius aplink „Mažeikių naftą“ lietuviai trepsėjo veik dešimtmetį, greičiausiai ne ką trumpiau truks beprasmiai šamaniški ūbavimai aplink „Leo LT“ ar naujosios branduolinės jėgainės projektus. Taigi, kada jau, reikalaujant ES, teks tikrovėje statyti namus su privalomai tvariomis „žaliosios energetikos“ sistemomis, sudėtingas ir brangias technologijas lietuviai neišvengiamai pirks Vakaruose (nes vietoje savo sukurtų technologijų Vakaruose galės pasiūlyti vien politinius užkeikimus). Ir dar labiau keiks Europą, žydus, gėjus, ir dar labiau sriūbaus dėl tariamai prievarta prarandamo nacionalinio identiteto, kurio esmė – sovietiniai kaminai, energetikos monstrai ir monopolijos.

Dar niekada nebuvau toks eurooptimistas, kaip dabar...



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas