„Santaka“ / Jausmingi kraštiečių susitikimai tolimoje Izraelio žemėje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-05-04 23:28

Dalinkitės:  


Pasaulio teisuolių sienoje Jeruzalėje A. Žilinskas atrado ir Vilkaviškiečio P. Kilikevičiaus pavardę.
Algio VAŠKEVIČIAUS nuotr.

Jausmingi kraštiečių susitikimai tolimoje Izraelio žemėje

(Tęsinys. Spausdinta Nr. 44–49)



Viešbučio paieškos

Tris dienas paviešėję svetingoje Efimo ir Klaros Pustopeckių šeimoje, iškeliavome į Jeruzalę. Pasirinkome vieną pigiausių viešbučių (para – 85 doleriai) musulmonų kvartale. Ieškojome egzotikos ir adrenalino. Juk tiek visko esame prisiklausę apie arabų teroristus.

Ralphas Salingeris sakė, jog surasti „Hošimi“ viešbutį Jeruzalės senamiestyje yra labai paprasta. Turėjome ir žemėlapį. Tereikėjo pasiekti Damasko vartus ir viduramžius menančią gatvelę.

Nešini lagaminais ir fotoaparatais, patekome į turgumi virtusią siaurą gatvę. Gausybė kažkur skubančių žmonių nešė mus per minią. Aplinkui šaukė prekeiviai, sklido įvairūs kvapai. Jau buvome bemanantys, kad šioje marmalynėje nepasieksime kelionės tikslo. Mus išgelbėjo tik Algio šaltakraujiškumas. Kažkur prie septintos Kristaus kančios kelio stotelės išvydome išganingo viešbučio iškabą. Mus pasitiko jauna arabė, vilkinti juodais rūbais ir tamsia skara apsigobusi galvą.

Viešbutyje galioja trys taisyklės: jokio alkoholio, jokio tabako, gyventi priimamos tik sutuoktinių poros. Kambarėlis kuklutis – tik lova ir veidrodis. Šaltos, akmeninės grindys, už langų matosi tik sienos. Yra dušas ir kartais – karštas vanduo.

Tačiau iš trečiojo aukšto mansardos atsiveria puikus vaizdas į Jeruzalę ir Alyvų kalną. Už dešimties žingsnių – siaura dengta gatvelė, kur įrengtos Kristaus kančios kelio stotys.



Iš viduramžių į... socializmą

Įsikūrę išeiname į gatvę – turgų. Egzotika – žodžiais nenusakoma. Vakare ieškome kavinės, nes norime atšvęsti įkurtuves, išgerti šiek tiek alaus ar vyno. Deja, vaisių ir sulčių – į valias, o mūsų ieškomų gėrimų – nė kvapo.

Prie Damasko vartų pamatau užrašą „Armėnų kavinė“. „Na, rodos, neteks gerti „Spraito“, – sakau bendrakeleiviams. Paslaugus armėnas rodo įvairiausio vyno butelius. Renkamės pigesnį, gal 70 litų kainuojantį, butelį. Užsisakome keptos žuvies iš Viduržemio jūros ir Tibiriados ežero. Šviežia žuvis – čia pat, ir prieskoniai po ranka. Padavėjas, iš gatvės prekeivių pripirkęs žuvies ir prieskonių, skuba į virtuvėlę.

Aladino lempeles imituojančių žibintų šviesoje valgome nuostabaus skonio žuvį (gal tokią pat, kokią Tibiriados ežere gaudė Petras Simonas). Daug daržovių, tradicinė pita (duona) ir, žinoma, humusas.

Už kelių metrų prie kavinukės stovėjo du Izraelio kareiviai. Jų mes sutikdavome kiekviename žingsnyje. Ypač įspūdingai atrodo automatus laikančios merginos.



Viešnagė „kolūkyje“

Skersai išilgai išvaikščioję Jeruzalę, autobusu kartu su Ralphu iškeliaujame į jo namus – į „kolchozą“, kaip juokaudamas jį vadina mūsų bičiulis. Ralpho kibucas – nedidelis jaukus palmėse paskendęs Kffar-Ruppin miestelis-kaimas prie Jordanijos sienos.

Kibuco gyventojai ūkininkauja kartu. Augina mėsines ir veislines karves, žuvis, pomidorus. Turi mažą viešbutėlį, kuriame apsistoja turistai iš visos Europos, atvykstantys čia stebėti migruojančių paukščių.

Aukštame nendryne įrengtoje patalpoje turistai stebi į pelkę užklystančius sparnuočius. Sujaudino gandrų pulkelis, nutūpęs pailsėti prieš skrydį į mūsų kraštus.

Buvęs mokytojas Ralphas yra gimęs Vokietijoje, gyvenęs Naujojoje Zelandijoje ir Anglijoje. Prieš 30 metų, atvykęs į Kffar-Ruppin kibucą, tapo sodininku. Jis didžiuodamasis rodė savo surinktą senos technikos muziejų. Ralphas gamina kompostą, prižiūri želdinius, pats sukonstravo agregatą alyvuogėms rinkti. Žmona, meiliai šaukiama moliūgėliu, vairuoja traktorių. Laisvalaikiu ji – menininkė. Iš popieriaus atliekų kuria įvairias figūras, daiktus. Ralpho šeima gausi – sūnus, dvi dukros ir dvi įdukros (ukrainietė ir brazilė). „Tai dukros, kurias globojame pagal adaptuotų žydų palikuonių programą“, – sakė Ralphas.

Tamsiaodė brazilė visai nepanaši į žydaitę, bet jos motina – žydė (tėvas – brazilas). Spręsdamas demografinę problemą, Izraelis kviečia tokius vaikus į savo šalį su sąlyga, kad jie čia mokysis, išmoks kalbą, supras papročius ir sukūrę šeimas liks Izraelyje. Be to, merginos dar tarnauja ir armijoje. Nauda keleriopa.

Ralpho įdukros nėra nuolatinės šeimos narės. Jos gyvena kibuco bendrabutyje, mokosi, keliauja. Žydų šeima yra tik jų globėja.

„Kai 1939 metais kūrėsi kibucas, čia buvo tik pelkės ir dykumos. Jauni entuziastai iš Vokietijos, Austrijos, Italijos bandė įgyvendinti socializmo utopiją. Kartu iškasė kanalus, sodino medžius (eukaliptus, kurie sugėrė pelkių vandenį), statėsi namus. Visi gaudavo vienodą atlyginimą“, – pasakojo Ralphas, kurio namas yra kibuco nuosavybė.

Šis nedidelis kolektyvas (gal pusantro šimto gyventojų) gyvena už spygliuota viela aptvertų sienų. Į kaimelį galima patekti tik pro metalinius saugomus vartus. Kiekvienas namas turi slėptuvę. Nuo 1966 metų karo išlikę koviniai įtvirtinimai, dzotai, prie kelio – lentelės su užrašais „Atsargiai, minos“. Šiuo metu nei minų, nei teroristų kaimelyje nelikę.

Šis kibucas nereligingas, neturi nė sinagogos. Nėra ir mokyklos. Visa tai – gretimame kibuce. Ralpho kaimelyje yra paštas, kelioms valandoms atvyksta medikas ir policininkas.



Kelionė į sinagogą

Ralphas – netikintis, bet labai tolerantiškas kitų pažiūrų žmonėms. „Mano dievas sudegė Osvencime“, – sakė bičiulis, suorganizavęs mums kelionę į sinagogą.

Ji – gretimame kibuce. Tai – graži, išpuoselėta, žalia gyvenvietė, kurioje yra mokykla, sinagoga, vaikų darželis ir senelių namai. Pastarieji pastatyti greta vienas kito. Erdviuose senelių namuose – tik keletas gyventojų. Stipresni, galintys vaikščioti, gyvena vienoje namo pusėje, nevaikštantys – kitoje.

Kibuco centre – didžiuliai bendruomenės namai su valgykla, virtuve, skalbykla ir kitų paslaugų patalpomis. Šiame kibuce – 550 gyventojų. Jie dirba bendrai, tris kartus per dieną eina į sinagogą melstis. Šeštadienį – šabas, niekas nedirba, visi lanko sinagogą.

Į vakarines kasdienines pamaldas buvome pakviesti ir mes. Sinagogos pastatas – šiuolaikinis. Vidus padalytas į tris dalis. Didžiojoje salėje renkasi vyrai (būtinai su kepurėmis, man uždėjo amerikiečio kaubojaus skrybėlę). Moterys meldžiasi šoninėse uždarose patalpose. Prie į ėjimo į maldos kambarius – daug knygų.

Nežinodamas apeigų eigos ir prasmės, kitatikis gali susidaryti klaidingą vaizdą. Tad perteikiu tik įspūdžius. Į vakarines pamaldas susirinko mažai tikinčiųjų. Maldos truko 10 minučių. Buvo skaitomos kai kurios Šventojo Rašto eilutės. Skaitant Šventąjį Raštą, linguojame į priekį ir į šonus. Malda vyksta tam tikru ritmu.

Po pamaldų užsukome į jaukius kaimelio rabino namus. Mus pasitiko rabino žmona, išeivė iš Austrijos, puikiai kalbanti trimis užsienio kalbomis. Ji dirba darželio auklėtoja.

Mums pasiūlo po taurelę citrinų likerio. Pastebėjome, kad niekur nebuvome vaišinami alkoholiu taip gausiai, kaip tai daroma Lietuvoje. Taurelė vakarienės metu arba taurė viskio su ledais – ir tiek. Na, dar alaus butelis, nes Ralphui žinomas šis lietuvių pomėgis.



Lietuva – žinoma

Ruppino kibuce prie Jordanijos sienos, netoli Galilėjos ežero, buvome pirmieji čia apsilankę lietuviai. Labai nustebau, kad turtingame, religingame Ralpho kaimynų kibuce taip pat yra žinomas Lietuvos vardas. Svetingasis šio kibuco rabinas parodė savo brolio parašytas knygas, kuriose yra pasakojimas apie Japonijos konsulo Sugiharos žygdarbį Kaune. Nors ir neturėdamas Japonijos valdžios pritarimo, šis Pasaulio teisuolis išdavė tranzitines vizas 10 000 žydų. Taip buvo išgelbėtas ir rabinas A. Bernšteinas, mūsų aplankytojo rabino tėvas.

Šiame kibuce nustebino kai kurie mums žinomi komunistinės lygiavos principai. Kontoroje kasdien iškabinami kaimelio gyventojų sąrašai, įvardijant tą dieną atliktus bendruomeninius darbus. Vieną dieną dirbama sode, kitą – virtuvėje, trečią šluojamos gatvės ir t. t. Vienas kitas kibuco gyventojas yra atsiskyręs, turi individualų verslą arba išvyksta dirbti ir gyventi į kitus miestus.

Ralphas vis klausdavo: „Ar kibucai Lietuvoje bus suprantami?“ Iš tiesų jie – keistas sionizmo ir socializmo darinys. Kaip ir Lietuvoje pokario kolektyvizacijos metais, taip ir Izraelyje stojantys į kibucą atiduoda jo fondui visus savo pinigus ir daiktus. Nuosavybė ir gautas pelnas nedalijami, nepaskirstomi nei pinigais, nei natūra. Kibuco gyventojai aprūpinami maistu, apranga, gyvenamuoju plotu, sumokama už vaikų mokslą. Pakankamai gerai aprūpinti kibuco žmonės gyvena netgi geriau už kai kuriuos miestiečius.



Antanas ŽILINSKAS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Popiežius Pranciškus palaimino Lietuvos žmones
* Vilkaviškio rajone nebelieka migracijos padalinio
* Vizito pas medikus mokestis drausmintų ir mažintų pacientų eiles
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ką kilnojo – gyrą ar svarstį?
Didelis metalinis rutulys su rankena jėgai ugdyti vadintinas svarsčiu. Taigi stipruoliai varžosi kilnodami svarstį, bet ne gyrą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas