„Santaka“ / „O Lietuva, tave širdy sūpuoju lyg mažą kūdikį lopšy“

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-04-30 09:02

Dalinkitės:  


„O Lietuva, tave širdy sūpuoju lyg mažą kūdikį lopšy“

Pora šiandieninės „Santakos“ puslapių (6–7 p.) skirta rajono literatų kūrybai – Mažajam poezijos pavasariui.

Tradicinė kūrėjų šventė kiekvienais metais suburia didelį būrį poezijai neabejingų žmonių. Šiemet sulaukta bemaž šimto autorių eilėraščių. Kaip ir kiekviename konkurse, ne visi jie galėjo sutilpti į Mažajam poezijos pavasariui skirtą laikraščio atlanką.

Visiems savo eilėraščius Mažajam poezijos pavasariui skyrusiems literatams bei poeziją mėgstantiems žmonėms gegužės 9 d., 15 val., Paežerių dvaro rūmuose rengiama poezijos ir muzikos šventė „O Lietuva, tave širdy sūpuoju“. Jos metu bus paskelbtas šio poezijos pavasario laureatas, diplomantai, įteikti kiti prizai. Gražiausią eilėraštį gali išsirinkti ir skaitytojai. Nuomones prašoma išsakyti tel. (8 342) 20 801.



„Santakos“ inf.






Elena ANDRIUŠIENĖ



Jau sutirpo varvekliai.

Sniegas virto balom.

Pralinksmino padangę

Vieversėliai dainom.



Vėjelis glosto beržo

Pumpuruotas šakas,

O sula jau lašena

Gaivi, saldi, tyra.



Audžia skarą gėlėtą

Saulutės spinduliai.

Aprengs sodus ir pievas

Spalvotais apdarais.






Zita ANDZIULIENĖ



Pražydinkim neužmirštuoles



Vaivorykštės delnuos,

Tu ilgesį išsupki,

Paskui žvaigždžių dulkelėm

Nubarstyk

Ir atiduoki man –

Aš jį paliesiu lūpom,

Ir meilė širdyse

Neužmirštuolėmis žydrom

Pražys.






Neringa ANTANAVIČIŪTĖ



Fantazija



Lyg vaivorykštės begaliniu taku,

Tik su vasaros vėju gaiviu,

Pievoj griežiančiu žiogeliu,

Aš taip tyliai namo pareinu.



Dirvoj vienišu mažu grumsteliu

Pavasario beržu linkstu.

Tarp išbalusių naktį žvaigždžių,

Aš voratinklio gijom einu.



Ir nerimstančiu lietaus lašeliu

Pasiklystu tarp miesto stogų.

Tarsi rytmečio spindulėliu

Ant tavųjų blakstienų žaidžiu.






Elena BACEVIČIENĖ



Kur padėti sapnus,

jei kasnakt

jie vienodai kartojasi,

jei kasnakt prabundu

su ant skruosto džiūstančia ašara.

Nors žegnoju pagalvę,

kaip mama vaikystėje mokė,

ir bandau įtikint save,

kad visiems visada atleidau.

Man lyg paukščiui reikės

kažkur trumpam atsikvėpti.

Ar šaka artimiausia

išties savo kviečiantį delną?..

Gal tai mano likimas –

skalauti kas naktį prabėgusį laiką,

o paskui naują ūglį

iškelt į pavasario saulę.






Aušra BARAUSKIENĖ



Balta medžių ir

Sniego pasaka...

Žili žmogaus plaukai

Lyg šerkšnas beržo šakose...

Jei nudažytume šerkšną

Gražiausiomis spalvomis –

Ar būtų šilčiau?..



Jei susemtume visą sniegą

Nuo visų kelių,

Net nuo apsnigto kelio

Miške,

Kad būtų lengviau

Žmogui eiti...

Ir neliktų ant sniego

Pėdų –

Ar tikrai žmogui

Būtų geriau?..



Bet pėdos turi likti:

Ant sniego, dumble

Ir dar smėly,

Kad galėtų ištirpti

Laike...

Pasitikti prabudusią

Žolę

Ir pragydusį paukštį

Šalia.

Jo giesmė

Širdį neša į tolį...

Tegul neša ir neša aukštyn...

Tu, žmogau,

Gyveni...

Gyveni!..

Gy-ve-ni!!!






Eleonora BAUKIENĖ



Rymau viena



Apsigaubsiu

Žemės tyla

Lyg šilko skara

Ir tylėsiu,

Kaip šita

Žvaigždėta naktis.

Tu stovėsi šalia,

Nekalbėsi, tylėsi...

Tik kalbės praeitis.

Baltas sodas

Vėl kvepia medum.

Žvaigždės žyra į upę

Aukso lietum.

Tu jau eik –

Man sakai.

Nesigręžk taip dažnai,

Kur nuėjom vingiuotais

Takais.

Tu į ateitį eik!

O naktis nuostabi.

Kvepia vėl

To gegužio žiedais...

Apsigaubusi

Žemės tyla

Lyg šilko skara

Vėl rymosiu viena.






Kristina BERNOTAITĖ-FÖLLMI



Salomėjai Nėriai



Dainų sparnais po Lietuvą skrajoji,

Žodžiu neblankstančiu žavi, vilioji –

Ir laiko dulkės posmų grožio nenusėdo,

Jos širdį nauju džiugesiu aprėdo.



Ir kai pavasariai „atjoja drąsiai“,

Tu mus ne diemedžiu – poezija žavi,

Didžiausiom raidėm Tavo vardą rašom,

Su mūs jaunom svajonėm Tu skrendi!



Šį vėlų rudenį, taip rūškaną ir šaltą,

Prie Tavo žodžio kaip prie židinio sušylame...

......................................................

Plevenk, ugnele, niekada negesk...






Valerija BLAŽAITIENĖ



Pavasario Lietuva, kelkis

Dabar pasroviui nešama.

Stiprybės pavasario semkis,

Nors sieloj skaudi tuštuma.



Tautiečiams už jūrų prailgsta...

Nepriteklių pančiai nukris,

Į tėviškę ilgesio tiltais

Paklydėliai paukščiai parskris.



Vardadieniui tūkstantis metų...

Gražuolė brangi Lietuva

Marijos globoj kad gyventų –

Laiminga ir laime gyva.



Poezijos posmuos ir lyroj

Lai Dievo palaima lydės.

Sunkiausioj gyvenimo knygoj

Pavasario spalvos žydės.






Aldona Janina BURAGAITĖ



Gelsva ugnim narcizai suliepsnojo

Į saulę žvelgdami rytais.

Miškuos žibuoklės mėlynuoja,

Žalsvai nusišypso beržai.



Prie vieškelių alyvos žydi,

Jazminai skleidžia kvapą kiemuose.

Vėl vieversiai skardena virš arimų,

Jų giesmės atsiliepia širdyse.



O Lietuva, tave širdy sūpuoju

Lyg mažą kūdikį lopšy.

Vėl tūkstantmetį šlamės sodai,

Žydės šalpusniai pakelėj.






Vladas BURAGAS



„Lietuva: po Vėžio ženklu“



* * *

Sutemus

Rusenę

Laužai ima degti,

Pražysta

Jaunystei

Papartis staiga:

Troškimas,

Užgimęs

Trumpiausiąją naktį,

Padange

Nuspengia

Kaip kanklių styga...



* * *

Nuo seno

Skardena

Naktigonių dainos, –

Per dainą

Ateina

Senolių dvasia!

Iš ryto

Prašvitus

Upelio atšlaimuos

Mūs kaimas –

Palaima

Tėvų akyse...






Sidona ČERNAUSKIENĖ



Baladė apie obelį



Kažkur toli

siūbavo obelėlė.

Linksmai sutikdavo

pavasarius

ir basakojes vasaras...

Lydėjo gervių

virtines

vėlyvą rudenį,

o žiemą

glamonėjo snaigės

nuogas jos šakas.

Bet vieną dieną

suvirpėjo žemė,

sudejavo gėlės –

tai viesulas

praskriedamas

aplaužė

obelėlės šakeles.

Paliko žaizdos,

gilios ir skausmingos...

net laikas užgydyt jų

nebepajėgs.

Tas obelėlės sielvartas

čia – mano širdyje.






Rima ČIUPRINSKIENĖ



Kuo būti?



Kodėl aš ne rudenio vėjas?

Nebūtų man žemėj ribų.

Kodėl aš ne bėgantis medžiais šešėlis?

Pridengčiau visus, kuriems būna baugu.

Gal geriausia žiedlapiu būti?

Gerti rasą saulėtais rytais,

Supti mažą boružės kūnelį,

Kol tamsa vakaruos nusileis.

Puoštis šerkšno spalvotais karoliais,

Keisti spalvą savų apdarų.

Žvelgt pro voratinklio rėmintą langą,

Kol žiema užmigdys po sniegu.

Nežinau, kuo dar būti norėčiau?

Ar kas nors atsakyti padės?

Tik jaučiu, niekada nesuklysiu,

Būdama dalele mylimos mūs šalies.






Kajetonas EISMONTAS



Odė beržo gumbui



Iš Vištyčio sengirių gūdžių,

Iš meškų raisto, iš irštvos vilkų,

Iš gražiausio kampelio Lietuvos,

Atmintis iš senovės gilios.

Kur rauda vėjas pušyse,

Undinės maudos vilnyse,

Kur tyluma siela gardžiuojasi,

Kur beržas su egle bučiuojasi.






Ona GABARTIENĖ



Pavasarėja



Jau ievos pabarstė

pablyškusias ašaras.

Alyvom pakvipo

Vilkaujos krantai.

Tingiai ribuliuoja

tolumoj užsnūstantis ežeras,

žalzganai suboluoja

naktiniai smaragdo skliautai.






Leonarda GAURYLIENĖ



Aš puoliau stačia galva

į tavo verpetus

ir išgirdau tave miško ošime,

dangaus kvėpavime.

Kur ta galia, kad iš tavęs imtų

sroventi gaiva?

Aš pasiversiu milijonais aidų,

ir tu išgirsi mano amžiną ritmą.

Aš pasiversiu žiburiais,

kuriuos atiduosiu žmonėms,

žodžiais, kuriuos tarsiu tau,

atgimusi spindulyje...

Aš negaliu prarast tavęs!

Tu pasikartojantis pavasariuose,

sutvertas amžinybei.

Tu – kvėpavimas, ošimas, čiurlenimas.

Tavo švytėjimas permuša visas spalvas.

Tu – Meilė!






Justinas GARDAUSKAS



Vasara. Šešupėj lelijos pražydo

Žydram kaip dangus vandeny,

Lietuvaitės – lakštutės pragydo,

Dėl Tavęs, Lietuvėle, brangi.



Kaip gera į šventę ateiti

Įšildytu žemės taku

Ir džiaugtis, kai groja lyg stygos įkaitę

Paukšteliai ant medžio šakų.



Lietuvoj aušros žydros kaip akys,

O ežerėliai – melsvi melsvi,

Rytais pasveikini labas pasakęs,

Nes ją tik vieną, vieną turi.



Po šituo dangum su aukštybėje mirksinčiom žvaigždėm

Tuoj kaštonai uždegs rausvas žvakeles...

Aplink – tėviškės žemė molėta.

Už ją širdžiai nieko šventesnio nėra.






Algimantas GRAKAVINAS



Pradėjimas



Šiltos pavasario nakties didybėje

Pakilsime link Nemuno,

Šalia tėkmės tylios galybės

Klotis patalų...

Kuždės ir gundys laumės

Kvepiančiais žolynais

Žvaigždėtame skliaute prisidaiginti

Giminės šaknų.



Šypsosis

Geraširdiška pilnatimi mėnulis,

Kai kūnai lydysis dausų šviesoj,

Jauni ir stangrūs,

Tarsi pakrantėmis žilvičiai,

Kurių nuogumas

Potvynių verpetuose išnyksta,

Pavasarių švelnumui plūstant.



O pumpurus dvasia pašauks

Į žemę žiedu – kūdikiu sugrįžti

Ir vygėj suptis,

Akelių žvaigždėmis

Iš to naktinio skliauto

Šypsosis rūpestėliui budinčiam.

Kakta – iš mėnesienos švytinti,

Kūnelyje – jėga didžiosios upės.



Lopšinėse užaugs gerumas,

Laukams Tėvynėje skambės jo dainos.

Paskui supilstys mūsų pelenus

Į testamento atminimą,

Ir, šviečiant žvakės žiburėliui,

Sūnūs susirinkę,

Išbers atgal į Nemuną

Džiaugsme sūpuotą pradėjimą.






Jovita GRAKAVINIENĖ



Po tūkstančio metų



Tokia graži – su lino skarele,

Kai vieversio giesmė danguj netyla,

Kai grįžtame iš tolių pro vartus.

Tokia rami – kai stovime šalia,

Ištirpsta nuoskaudos, krūtinėj šyla,

Ir vargo skonis sklaidosi kartus.



Suraižė dirvą juodo kraujo brydės,

Tačiau dainų tavųjų prigimtinių

Skambėjimas netils, jei rytas aušta.

Iš kur semies stiprumo ir gyvybės

Nuo tų laikų, kai iš tylos šaltinių

Jauna žengei per krikšto slenkstį aukštą?



Kritai dažnai ne tik nuo priešo rankų,

Kilai šaknim lietuviškų kalnų –

Visas garbes ir gėdas laikas girdi...

Tiktai todėl šiandieną vardą brangų

Pro metų tūkstantį gyvai menu,

Kad tu turi vis pilną meilės širdį.






Joana JANKAUSKIENĖ



Liko tik ilgesys



Tu išėjai ir tuščia liko

Namely mūsų ir širdy.

Už lango vėl kažkas sukliko,

Bet tu to garso negirdi.



Išėjo su tavim ir laimė,

Išsinešei manas viltis.

Tik liko ilgesys ir baimė,

Ir liūdnos mintys per naktis.



Gerai žinau – likau be draugo

Ir nieks nesuramins širdies.

Visi takai žole užaugo

Ir niekas rankos neišties.






Onutė JASAITIENĖ



Vėl baltai pražydę

Suvalkijos sodai

žemėn tyliai barsto žiedlapius lengvus,

į padangę kyla mėlynos kregždutės

saulėj išdžiovint sudrėkusius sparnus.

Šaltos bangos supa

mažą vyšnios žiedą,

girgžda senas lieptas virš gelmės juodos,

vasaros ir žiemos pasroviui nuplaukia

lydimos į tolį ajerų dainos.

Pievomis banguoja

vakarinis rūkas,

dūsauja prie tako jovarai seni.

Tėviške manoji ant upelio kranto,

Lietuvos dalelė tu maža esi.






Stasė JUCAITIENĖ



Šįkart

Pražydo sodai,

Rodos, dar gražiau

Nei pernai.

Brendu

Tarytum sniego

Gūsiais

Žiedlapiais baltais.

O saulė

Vakaro danguj

Su debesų

Spalvinga aura

Jausmus užvaldė

Nenusakomai giliai...

Ak, kaip sunku

Išreikšti žodžiais

Tokį grožį,

Kai jausmas

Nesutelpa širdyje!

Ir kažkodėl tuomet

Atrodo,

Jog kaskart

Gražėja

Bąlantys pavasariai,

O širdies labirintuos

Vėl randu Tave...






Inga KARDAUSKIENĖ



Senajai Kernavei

Po 1986 m. melioracijos darbų



Pajautos slėny

Buvo senas miestas,

Kurį supjaustė geležiniais durklais.

Paliko tik piliakalniai.

Tokie seni kaip šimtamečiai broliai...

Ir jie tylėdami žiūrėjo

Į draugę mirštančią,

Į sostinę senosios Lietuvos.

Skausmu alsavo žemė

Ir slėpdama savy

Varinį ietgalį, šukes molinio puodo

Prakeikė žmones,

Kurie sudarkė Kernavę,

Kurie mankurtais tapę

Draskė savo praeitį,

O ateitį nusipiešė vien šūkiais.

Istorijai teliko vardas

Ir surūdiję šarvai,

Kuriuos nešiojo Mindaugas,

O gal – Traidenis...

Beliko tik žmonių prisiminimai

Ir kunigaikščių žingsnių aidą

Sugėrusi senoji žemė.






Asta KASNAUSKIENĖ



Brydė laiku



Ne ta Lietuva.

Nesėja sesės

Rūtų darželiuos.

Nebalnoja broliai

Bėrųjų žirgelių.

Nelinguoja vygė

Obels pavėsy.

Nedainuoja šienpjoviai

Dalgelius surėmę...

Turime daug,

Džiaugiamės per mažai.

Namai didesni,

Bet šeimos mažesnės.

Išmokome pragyventi,

Bet negyventi.

Vis skubam ir skubam,

O laiko pritrūksta...

Geresnė medicina –

Sveikatos mažiau,

Daugiau pinigų –

Sąžinės mažiau...

Keičiasi žmonės,

Keičiasi vertybės.

Tik kaip seniau

Pražysta sodai,

Tik kaip seniau

Nulyja lietūs,

Tik kaip seniau

Lakštingala pragysta...

Kaip visada

Noris kažką

Po savęs palikti.

Net jei tik pėdas

Tėviškės takeliuos

Vaikams, vaikų vaikams,

Kad prisimintų

Sodų žydėjime

Protėvių veidus.






Zofija KIJAUSKIENĖ



Dar rytas ir vėl vakaras.

Taip sukasi laiko ratas.

Skuba tarytum pašėlęs,

O mes paskui vos spėjam.

Artimo nematom šalia,

Kartais pamirštam net save.

Gyvenimo tempas lėtyn,

O draugų kasmet vis retyn.

Tik per vėlai pastebėjom –

Be reikalo taip skubėjom.

Kol nevėlu pasakykim:

„Labas, mano kaimyne“!






Janina KURTINAITIENĖ



Smūtkelių Lietuva



Smūtkelių Lietuva,

Parimus prie dulkėto kelio.

Taip gera širdyje –

Prisimenant tuos vakarus žvaigždėtus,

Kai po dienos darbų

Nutyla tėviškė.

Užmigus paukščiams ilsisi žolė.

Kažkur boluoja šulinio svirtis.

Nurimus tėviškė...

Tiktai malda iš tėvo lūpų

Palaimina tą šventą žemę Lietuvos.






Ugnė LENGVINAITĖ-ŽEMAITIENĖ



Turiu savo tylą

Tvirtai apkabintą

Aptvertą ašarų

Siena kieta

Vienatvė nedyla

Dienom išdalyta

Jai laiko erdvėj

Garantuota vieta



Turiu savo tylą

Nuplautą, netvirtą

Suraišiotą siūlais

Apjuostą viela

Taip dienos subyra

Taip niekuo pavirsta

O mano tyla

Vis kaip dievas viena






Sandra LUKOŠEVIČIENĖ



Nuo šiandien gyvenu

su saule ir džiaugsmu,

su saule ir pavasariu.

Pabudo jau širdis

ir siela šoka meilės šokį.

Jaučiu – šalia esi

ir vėl kvieti gyventi.

Dainuoja vaikas,

kalasi mintis

ir meilė žvelgia į akis.

Žinau... Tikiu tavim.

Bet kaip kiti? Aš ne viena...

Juk mes visi. Ir man tai ne tas pats.

Žinau – tik meilė gydo, ne pavydas.

Jau bunda žemė ir dangus,

Malda tiesiog į dangų kyla.

Išgirs, juk žemė viską girdi.

Ji žino, jaučia,

Ji supras manas,

Visų mintis – gražias, tyras...

Jau kelsimės, jau laikas,

Jau širdys plaka vis karščiau,

Ir žemę mylim vis labiau.

Visus. Net ir kaimyną.

Ir kaimyno šunį. Aplojantį...

Juk jis – tai Dievo kūrinys.

Taip, kaip ir mes.

Visi.






Jolanta MALINAUSKIENĖ



Svaiginantis ramybės jausmas…

Tarytum išėjimas iš savęs…

Žinai, bijai, kad liausis...

Pabėgs ar toliuose paskęs...



Svaiginantis laukimas nežinios...

Paklystu sūkury minčių.

Tarytum siūlą nesibaigiantį vynios

Stebuklas, pilnas paslapčių.



Svaiginantis nakties artėjimas

Tarytum pyktis išvirkščias pradings.

Ramybės, nežinios tylėjimas

Lašeliais ant žolės sustings.






Marius MANASOVAS



Nors tyloje ieškojau savo meilės

Ir tyliai žvelgdamas tau į akis verkiau,

Bet garsiai pasakyti vieno žodžio,

Tik vieno jo – aš nedrįsau.

Tikėjau tuo, ką sakė man tyla.

Meldžiau, tikėjau ir vadinau tiesa.

Sukniubęs prie savų minčių,

Aš netikėjau tuo,

Kad vien dėl meilės tau,

Vien dėl Tavęs vienos aš gyvenu.

Tylėjau.

Nes Tavo vardas strigo gerklėje.

Springau nuo skausmo.

Šaukiau, rėkiau...

dariau tai – tyloje.

Tik vieną žodį man reikėjo pasakyt,

Tačiau aš nedrįsau.

Kartojau tyloje sau vėl ir vėl...

Šiandien bandau tikėt,

Kad jį jau užmiršau.






Agnė MILIAUSKAITĖ



Močiutės skrynios raštų ramybėj

Linguoja sustingę lelijos ir tulpės,

Užtvenkdamos visas pakampes namų saldumu,

Tokiu skalsiu ir nesuvaidintu kaip meilė pirma.

Aš sėdžiu tyli ir matau, kaip ant jų vakaras krenta.

Toks tirštas, vėsus, kad noris raikyt jį kaip duoną,

Sugaudant kiekvieną kvapą ir garsą rasotą.

Guldyti į skrynią lėtai tarp mergautinio kraičio,

Sugėrusio viso gyvenimo liūdesį ir atodūsius

Vien tam, kad atėjus vienatvei ir nežiniai

Surastum tarp rankšluosčių lino ir nėrinių

Tą vieną gyvenimo vakarą –

Liūdną ir gražų vienodai,

Užtvindytą sustingusių lelijų saldumo.






KOSTAS MILIAUSKAS



Pražydusi laimės ir kančios žiedynais

Miškais apaugusi ir Baltijos tyla,

Kaip paukščiui skrydis man brangi, Tėvyne,

Tu mano rūpestis ir džiaugsmas, ir gėla.



Kalti mes patys, kad tampam svetimi,

Kad nerimas ir priešiškumas tautoj auga,

Kad polinkiai politikų tokie asmeniški, žemi,

Savo tautos nuo paklydimų neapsaugo.



Širdyse saugojam brangiausią dovaną –

Melstis, kalbėti ir rašyti lietuvišku žodžiu,

Brangiausią Lietuvą mylėt kaip duoną,

Kaip pavėsį po amžinai šventu medžiu.



Tūkstantis metų gėlėmis nužydėjo,

Tūkstantis metų su Baltija kartu.

Tik prašau visų, brangūs tautiečiai,

Neprimėtykim šiukšlių joje.



Mylėkim Tėvynę tokią, kokią turim –

Su jos pasiekimais, su jos bėdomis,

Mes gimėm, užaugom ir esam lietuviai.

Ji mūsų Tikėjimas, Meilė, Viltis.






Dalia MILUKAITĖ-BURAGIENĖ



Saulės ašara nusės ant tavo delno

Ir pražys geltono gintaro lašu.

Skverbsis ji į tavo sielą švelnią

Ir kalbės: „Tėvynė – aš ir tu!“

Jau pavasarį jaunystė pavadino:

Amžių kraujas teka iš beržų,

Ir žieduotas sodas už lazdyno

Skleidžiasi stebuklu pamažu...

Saulės ašara – ir vėl ant tavo skruosto!

Kaip gyventi gera Gintaro šaly,

Kai Tėvynė širdį švelniai glosto...

Džiaugsmo ašarom

Šiandieną

Saulė

Lis.






Justinas NAUJOKAITIS



Tai Pajevonys



O, jei kas paklaustų, iš kur ateini,

Tenai štai gimtinė mana.

Kur skaidrūs šaltiniai, kur duona skani,

Kur skamba poetų daina.



O kaip nemylėti šio krašto brangaus,

Kam dainą kaip auką nešu,

Piliakalnių tylą, žydrynę dangaus

Ir švelnų ošimą pušų.



Ir senojo krivio krivūlės lazda,

Ir narsūs karžygiai tautos

Man aukurą laisvės primins visada,

Istorijos aidą kartos.



Čia gaudė kadaise trimitų garsai,

Čia degė šventoji ugnis.

O jeigu nežinot, kur kraštas tasai,

Žinokit – tai Pajevonys.






Antosė PAULAUSKIENĖ



Pavasaris jau Tėviškėj



Kas pasakytų, apie ką rašyti,

Iš kur žodžius paimt, iš kur?

Gal angelų priklaupus paprašyti?

Jie mato viską ir visur.



Gandrai į Tėviškę jau parplasnojo,

Parnešdami pavasario džiaugsmus,

Ir pabalius purienomis nuklojo,

Žaliais lapeliais papuošė medžius.



Parklykia gervės, žąsys baikščios,

Bet jie sugrįžta į savus namus.

Ir gulbės tarsi pūgos baltos, skaisčios

Ištiesia ūžesiui savus sparnus.



Gyvenimas – kaip žiedas nužydėjęs,

Kaip rūkas, tirpstantis laukuos.

Jis kaip lietus, takeliais nuskubėjęs,

Palikęs perlų vėrinius plaukuos.






Danguolė PROTASEVIČIENĖ



Pavasarinė muzika



Ši muzika gyva

ir po žiemos tylos klausais ir nežinai,

ar džiūgauti, ar verkti.

Ši muzika upelio bėgime,

kuris pavasarį patvinęs į krantą išsilieja.

Ši muzika,

kurią girdi pakylant gulbei

nuo ežero paviršiaus lyg nuo stiklo.

Klausyk, tai vėjas šakose obels,

tai spragsi pumpurai, kai žiedas veržiasi į saulę.

Ir paklausyk, kaip groja bitė

ir pasisotinus į avilį nuskrieja.

Pavasarinė muzika paklydusio žiogelio,

Lakštingalos, kai šaukia lietų,

griežlės, varnėno, genio.

Dudena būgnai, fleitos ir gitaros

miško tankmėj, sode ir pievoj.

Ir muzika, kai žydi ievos, tokia balta, tyra

lyg arfos stygos, švelniai ranka palietus...

Šią muziką pavasarinę

Skiriu aš tau, Tėvyne miela.






Daiva RUDAITIENĖ



Gražu!

Aplinkui skambesys balsų,

Vanduo čiurlena,

Vėjas plaiksto pamažu,

Kažkur pragysta volungė –

Tai lyg mano gyvenimo giesmė.

Širdy susipina jausmai,

Sustoji kryžkelėje ir mąstai,

Ar eiti tik pražydusio pavasario keliu?

Ar laimės paukštės paieškoti virš aukštų kalnų?

Bet mintyse tik sumaištis,

Ir nežinia, kokia gyvenimo lemtis.






Birutė SKRINSKIENĖ



Ant akmenų krūvos



Sudėjau gyvenimo akmenis į krūvą

Ir supratau: pati esu kalta.

Į pastangas tavas ranka numojau,

Užsimiršau, kad laikas turi ribas.



Surankiotus šiuos akmenis dirvonuos

Atgal grąžint į vietą per vėlu.

Tas laikas prarastas. Tenoriu sau

Susidėliot ant „i“ taškus.



Jau akmenys apžėlė samanėlėm.

Galiu paglostyt jas ranka...

Sėdėsiu čia aš vasarėlėm

Suakmenėjusia rauda.






Stasė STAČIULAUSKIENĖ



Mėlynas kelias,

Nubarstytas auksinėm žvaigždutėm.

Tėvo duona atriekta.

Sodžiaus nužydėjusi liepa,

Be namų apverkta...



Nelauk pavasarių!

Jie ištrynė tavąjį šešėlį.

Užversk galvą –

Tik ten regėsi laimės žiburėlį.






Algimantas ŠERONAS



Pavasarėja



Suvalkijos sodybos ir jos lygūs laukai

Jau pavasaris grįžta – šypsos saulė aukštai.

Ar jauti, kad netrukus vasarėlė ateis,

Jau čirena ir sklando danguje vyturiai.



Kaip man mielas tas miškas, kurs žibuoklėm kvepės.

Pasiilgę sulauksim, kai ir sodai žydės.

Klykia pempės laukuose. Taiso lizdą gandrai.

Žaluma pasipuošia ir laukai, ir miškai.



Suvalkijos sodybos ir jos lygūs laukai

Žydi, kvepia mūs sodai, žiedlapiais puošias plaukai.






Vitas ŠKARNULIS



O laike, laike...

Paduok man savo ranką,

Tiktai ar ji nesutepta krauju?

Tėkme tavąja,

Sūkuriais, verpetais

Kaip medžio lapas

Pasroviui plaukiu.



O laike pilkas...

Sudraskytos gijos...

Tave lyg siūlų kamuolį veju.

Palauk, sustok

Akimirkai ar metams...

Tik kad nebūtum

Pagrįstas melu.






Ilona TREIKAUSKIENĖ



Išaušus aušrai

net širdis susopa

nuo to beprotiško

baltumo sodų.

Nuo to beprotiško

kvepėjimo

ir nuo garsų.

Garsai –

jų perpildytas oras

kvapų, spalvų.

Pavasaris...

Jo prisipildęs

visas mano kūnas –

jaudulio jausmų.

Skleidžiuos kartu aš

su kiekvienu žiedeliu,

su pumpuru,

palaukėj su žibuoklėm.

Žibuoklių akimis regiu –

pavasaris!






Bronė VAIŠNIENĖ



Kiek daug pavasarį žiedų –

Jau žydi obelys ir kriaušės!..

Myliu, aš savo tėviškę myliu,

Pavasarį ji man gražiausia.



Čia grįžta po žiemos gandrai,

Artojai dirvon grūdą sėja,

Bijūnai žydi po langais,

Lakštingalų giesmė į dangų pakylėja.



Alyvų kvapas toks svaigus,

Naktim užmigt neleidžia.

Danguj mėnuo lyg sargas atidus

Milijonus žvaigždžių įžiebia.



Jų apšviestu Paukščių taku

Į gimtą žemę grįžo paukščiai,

Kad savo klegesiu garsiu

Padėtų žemei puoštis gausiai.



Žaliuoja, žydi mūs laukai.

Ežerai, upės juos gaivina!

Kaštonai parkuos išdidžiai

Jau žvakėmis baltom dabinas.



Kiek daug pavasarį žiedų –

Jau žydi obelys ir kriaušės!..

Myliu, aš savo tėviškę myliu,

Nes Ji pati gražiausia!






Bronė VILEMAITIENĖ



Du beržai



Tik du beržai vaikystę mena,

o buvo ji basa.

Vakaruose javai bangavo,

rytuose šūkavo giria.

Tie šilo viržiai taip žydėjo

ir gundė mūs akis,

o medžiuose orkestras grojo,

kad alpo net širdis.

Rugiagėlės iš baro bėgo

ir šaukė pas save.

Tas laikas pasakas mums sekė,

bet nepaklydome šile...

Tik du beržai prie vartų liko.

Paminklas. Atmintis graži.

Pradingo tėviškė ir kaimas –

tik pučia vėjai keturi.






Vida VOSYLIENĖ



Lietuva



Aš pagonių laužų šviesi kibirkštėlė,

Jų dievų nemari iškankinta auka.

Juodų kryžių boluoju skausmingais šešėliais,

Herkaus Manto kraujuoju nemirtinga žaizda.

Vergija, baudžiava lenkė, laužė pečius,

Caro batai trypė, traiškė krūtinę...

Sukilimų kovoj nešiau kančios retežius

Ir per mirtį, Golgotos kelius – į laisvę pakilom.






Zita ZAGURSKIENĖ



Mėnuo nieko man nesakys,

žvelgdamas pro blankų debesį,

kopdamas vis aukštyn ir aukštyn

per vakaro žvaigždynus.

Lyg prieš tūkstantį metų

virš bekraščių girių,

virš klajoklių kelių,

spindėdamas gaisrų pašvaistėmis,

saulėlydžiais, krauju užlietais,

žalčių pasidabruotais raštais,

lyg ašara

jaunos pagonės akyse.

Iš ežero juodų gelmių,

iš balto slėnių rūko

vasaros naktis.

Iš tolimų žvaigždynų,

iš lakštingalų giesmių

skaisčioji pilnatis.

Gaili rasa

ant svyrančių žolynų,

vandens lelijos žiedas

prie širdies.

Baltąja pilnaties upe

išplauks tamsos šešėliai.

Birželio ankstyva aušra

surinks žvaigždes.

Vaivorykšte spindės

rasotos pievos.

Dangaus bedugnėje nuskęs

tylus, išblyškęs mėnuo.






Zita ZOKAITYTĖ



* * *

Gyvenimas

Kaip naminė katė

Gali glostyti

Bet vis tiek nueis sau



* * *

Kapinės – tik akmenynas

Medžiai metė per ilgą šešėlį



* * *

Spalvos, kurios tik kalasi –

Jos nenusakomos

Gamta subtili



* * *

Gandro mostas

Pro apniukusį autobuso langą –

Nieko nėra tikro






Vilija ŽALIENĖ



Iš kiemo manojo

Gyvybės medis auga.

Viršūnė jo strėle

Į dangų sminga

Ir dingsta

Vaiskioje žydrynėj.

Net žvilgsnis

Pasivyt nespėja

Augimo to veržlaus.

Visatoj išlapoja

Švelnios šakos.

Žiedadulkėm

Žvaigždžių

Gražiai aplimpa...

Ir sopa meilę

Erdvėje beribėj,

Ir kuždasi

Išbrinkę pumpurai...

Nauja diena

Gyvybės medžiui

Švinta...

Aušros medus

Nuo lapų tyliai laša...

Gerumo nei per daug,

Nei per mažai...






Sigutė ŽALYTĖ



Tauškia, čiulba,

Češka, čypsi,

Caksi, sveikina

Pavasarį

Paukščiai...

Traška, pokši,

Čeža, šiurena,

Sveikina šilumą

Pernykščiai

Lapai...

Glosto, purena,

Glaudžia, sūpuoja

Saulė

Pumpurą medžio...

Skleidžias

Gyvybė...

Šlovina!







Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas