„Santaka“ / Jausmingi kraštiečių susitikimai tolimoje Izraelio žemėje

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-04-29 07:52

Dalinkitės:  


Pakeliui į Kristaus kančių vietas.

Autoriaus nuotr.


Jausmingi kraštiečių susitikimai tolimoje Izraelio žemėje

(Tęsinys. Pradžia Nr. 44, 45, 46, 47)



Negyjančios žaizdos

Šioje kelionėje esame ne tik turistai, bet ir atstovai tautos, kurios vardas Izraelyje prisimenamas nevienareikšmiai. Trijose vietose aš girdėjau vieną ir tą patį klausimą: „Kaip atsitiko, kad šimtmečius greta vieni kitų gyvenę žydai ir lietuviai Antrojo pasaulinio karo metais tapo priešais? Kodėl lietuviai tylėjo, kai buvo žudomi jų kaimynai žydai?“

Į šį klausimą tegalėjau atsakyti kitu palyginimu: ar daug galėjo padėti kaimynai, kai žmonės buvo tremiami į Sibirą? Kas yra žmogiškumo pamatas? Būna situacijų, kai jį apibūdina tik per širdį einantis greta esančio žmogaus – žydo, lietuvio, vokiečio ar lenko – skausmas, nelaimė, tai, kaip ją suvokiame, ar paduodame ranką, pasidalijame duonos kąsneliu? Kai buvo žudomi žydai, juk tylėjo ir galingesni už mus. Žinoma, buvo ir kitokių atvejų. Mums pateikė pavyzdį, kaip Bulgarijos bažnyčia viešai stojo ginti žydų. Valstybės vadovas caras Petras jų užtarti vyko pas Hitlerį. Gavęs griežtą neigiamą atsakymą, caras netrukus paslaptingomis aplinkybėmis mirė. Bet bulgarai išsaugojo visus savo kaimynus žydus.

Yad Vashen institute su buvusia vilniete dr. Irit Abramski šia skaudžia tema kalbame ilgai. Ji sako: „Iš visos mano giminės gyva likau tik aš. Aštuoniolika mano šeimos narių nužudyti Paneriuose.“

Dr. Irit Abramski yra Yad Vashen instituto rusų programos direktorė, vadovauja tarptautinei holokausto studijų mokyklai. Pašnekovei įteikiu leidinį su šimtais lietuvių pavardžių – tų, kurie, rizikuodami gyvybe, gelbėjo žydus visoje Lietuvoje, taip pat ir mūsų rajone.



Akistatos muziejuje

Žydų gelbėtojai, tauriausi lietuvių tautos atstovai, čia, Izraelyje, labai gerbiami. Holokausto muziejuje mus lydi gidas dr. Aronas Šnejeris. Buvęs Rygos gyventojas gerai žino Lietuvą, puikiai kalba rusiškai. Mūsų bičiuliai prasitaria, kad dr. Aronas po Holokausto muziejų lydėjo Vladimirą Putiną. Nuskamba kaip užuomina, jog esame irgi aukšto lygio svečiai.

Šiuolaikinių formų Holokausto ir pasipriešinimo didvyrių muziejus iš tiesų įspūdingas. Didžiulė tautos tragedija – 6 milijonų jos žmonių totalus sunaikinimas – su niekuo nepalyginama. Čia prisimenu, kaip jaunystėje manuosiuose Gižuose vienas šio kaimo išminčius į klausimą, kuo buvo panašūs ir kuo skyrėsi Hitleris nuo Stalino, atsakė: „Iš Sibiro kai kas dar grįžo, o iš duobių – niekas.“

Muziejaus ekspozicijos pradžioje rodomas filmas, fotografijos ir kino kronika. Praslenka ir senojo Vilniaus, antrosios žydų Jeruzalės, vaizdai. Iš kompiuterine technika atgaivintų fotografijų šypsosi, mojuoja rankomis moterys, vaikai, skamba muzika, pro langus žvelgia seneliai. Šią idiliją sugriauna karas. Kitos muziejaus salės pilnos nacistinės retorikos „Juden raus“ šūkių, vokiško kino kronikos vaizdų. Iš televizijos ekranų kalba išlikę, holokaustą pergyvenę žmonės.

Išryškėja skirtingas nacistų požiūris į žydus Vakarų ir Rytų Europoje. Vakaruose žydams apribojamos jų teisės, atimamas turtas, bet masinės žudynės vykdomos tik TSRS okupuotose teritorijose ir Lenkijoje. Lietuva, Latvija, Ukraina tampa masine žydų tautos kapaviete.

Akivaizdūs ir ginčytini istorijos faktai

Stenduose – aršiausių budelių nuotraukos. Pirmas iš kairės (žydai skaičiuoja iš dešinės) – lietuvis Antanas Impulevičius. Grįžęs į Lietuvą naršau internete. Įrodymai dėl žudynių akivaizdūs, nors yra ir ginčytinų faktų. Lietuvių fotografas S. Žvirgždas įrodė, jog kai kurios fotografijos, kuriose užfiksuotos egzekucijos, yra sumontuotos, padirbtos. Tačiau Panerių kalvose guli tūkstančiai žydų. Čia, Izraelyje, Paneriai įrašyti greta Osvencimo, Treblinkos ir kitų masinių žudynių vietų.

Viename stende matau akivaizdžią klaidą. Rašoma, kad naikinant žydus dalyvavo estų, latvių ir lietuvių SS daliniai. Dr. Aronui sakau, kad mūsų šalyje nebuvo lietuviško SS dalinio. „Žinau, bet ne taip lengva išimti tai, kas parašyta“, – sako gidas.



Pagarba teisuoliams

Holokausto muziejaus ekspozicijos pabaigoje įrengtas didžiulis kupolas. Jame – žuvusiųjų fotografijos. Tūkstančiai veidų žvelgia žemyn į gilią bedugnę, amžinybėn išėjusių šulinį. Aplink sienose – tūkstančiai aplankų su žuvusiųjų pavardėmis. Šiame sąraše yra ir 900 pavardžių tų žydų, kurie guli bendrame kape buvusių Vilkaviškio kareivinių teritorijoje.

Išėję į muziejaus kiemą, pasukame į Teisuolių alėją, kur stovi šimtai stelų su įrašais įvairiomis kalbomis. Lietuviškoje steloje randu vilkaviškiečio Pijaus Kilikevičiaus pavardę.

Greta – Pasaulio teisuolių sodas. Stovime prie medžio, kurį žymi lietuviška pavardė – Anastazija ir Antanas Paulavičiai. Toliau – Valenbergo, Šindlerio medžiai. Kažkur yra ir P. Kilikevičiaus medelis.

Kartu su dr. Aronu prisimename ir vardus tų, kurių čia nėra. Išvažiuojant į Izraelį mano kaimynė Onutė Vaičiulytė prašė, jei pavyks, ką nors sužinoti apie jos tėvų sodyboje, Mažųjų Būdežerių kaime, slėptą ir globotą žydą Lapidusą. Onutė pasakojo, kad jis pabėgo iš žudynių vietos ir išsigelbėjo įšokęs į tvenkinį, kuriame kareiviai maudydavo žirgus. Kai egzekucija baigėsi, vandenyje išsislapstęs bėglys atėjo į Kapų gatvę pas Čečkevičių. Pastarasis jį atvedė į Vaičiulių sodybą.

Kai apie tai papasakojau S. Pustopeckiui , šis netikėtai atsakė: „Aš vakar telefonu kalbėjausi su Lapidusu. Jis gyvas, gyvena Monrealyje.“

Vakare iš Ralpho Salingerio buto skambinome į Monrealį. Ralphas su Lazariu Lapidusu, 92-ų metų senoliu, kalbėjosi angliškai. Paklausė, ar jis dar prisimena lietuvių kalbą. Išgirdęs teigiamą atsakymą, ragelį perdavė man. Senolis ilgai nesuvokė, kas aš esu ir iš kur skambinu. Tik atsakė: „Vilkaviškis, taip, gerai prisimenu. Mane gelbėjo Česnulevičius iš Vokiškėlių kaimo.“ Sutarėme, jog bendrausime laiškais. Grįžęs namo, išsiunčiau laišką į Kanadą su Vilkaviškio nuotraukomis.



Yra ir nežinomų

„O gal pameni tokį J. Plečkaitį? – klausė manęs S. Pustopeckis. – Jis išgelbėjo daug žydų. Dvi žydaites – Rivą ir Kelę Rachmanaites atvežė iš Vilniaus ir paslėpė Vilkaviškyje.“ Kol kas šio politiko pavardės teisuolių sąrašuose nėra. Teliko tik Rivos fotografija su įrašu: „Mielajam J. Plečkaičiui, Riva vestuvių dieną, 1959 m.“

Daug dar yra nežinomų teisuolių. Kai kurie iš jų vokiečių buvo areštuoti ir net nužudyti kartu su savo globotiniais. Buvo ir niekšiškumo pavyzdžių. Pajevonio krašte užrašiau pasakojimą apie ūkininką, kuris priglaudė žydus, išviliojo iš jų auksą, brangenybes, o po to įnamius įskundė vokiečių valdžiai. Pilviškiuose šviesiaplaukę Antanavo žydaitę Šišaną Natonsonaitę norėjo išgelbėti ją įsimylėjęs vokiečių komendantas ir ketino ją paslėpti išveždamas į Vokietiją. Mergina slapstėsi Baltrušių kaime pas Lozoraičius. Bet vokietį jo valdžiai įskundė vietinis lietuvis, ir mylimoji atgulė bendrame kape prie Šešupės.

Holokausto muziejuje plačiai organizuojamas edukacinis tarptautinis švietimas. Vienoje iš programų dalyvauja ir lietuviai. Parsivežiau metodinės medžiagos, kuri galbūt sudomins ir Vilkaviškio pedagogus.



Antanas ŽILINSKAS






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas