„Santaka“ / Kybartietės kompozitorės kūriniai skamba ir JAV

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-04-24 08:00

Dalinkitės:  


N. Sinkevičiūtė-Kriūnienė įkvėpimo kūrybai semiasi keliaudama, bendraudama su žmonėmis ar tiesiog vaikščiodama miesto gatvėmis.

Kybartietės kompozitorės kūriniai skamba ir JAV

Eglė KVIESULAITIENĖ

Kompozitorės Nijolės Sinkevičiūtės-Kriūnienės dainas žino visi, dainuojantys choruose, dalyvaujantys Dainų šventėse ar bent siekiantys ten patekti. Mat jos dainų šiuose prestižiniuose Lietuvos renginiuose kaskart skamba ne po vieną ar dvi. Daugelis net nenutuokia, jog gerbiama kompozitorė kilusi iš mūsų rajono – Kybartų miestelio. Įvertinti konkurse dalyvavusių jaunųjų mūsų pianistų į mūsų kraštus atvykusios Nijolės SINKEVIČIŪTĖS-KRIŪNIENĖS prašėme žvilgtelėti į savo suvalkietiškas šaknis ir papasakoti apie kūrybą.

– Kybartai – Jūsų vaikystės miestas. Ar jame ir gimė meilė muzikai?

– Iš Kybartų išvažiavau būdama dešimties metų. Tada tėtis (žinomas Kybartų chorvedys bei orkestro įkūrėjas Stasys Sinkevičius – aut. past.) buvo pakviestas dirbti į Marijampolę. Prisimenu, kad man tuomet visai nerūpėjo, jog tėtis įvertintas, paaukštintos jo pareigos, – aš labai nenorėjau palikti Kybartų.

Muzika mus supo nuo mažų dienų – tėtis buvo muzikos mokytojas, chorų, orkestro vadovas, bet jis labai neturėjo laiko. Aš, kiek save prisimenu, visuomet norėjau groti. Namuose buvo pianinas, todėl groti išmokau pati gal kokių penkerių metų. Buvau jau antrokė, kai Vilkaviškyje susikūrė muzikos mokykla ir aš atvažiavau laikyti stojamųjų egzaminų. Prisimenu, kaip reagavo komisijos nariai supratę, jog turiu absoliučią klausą. Pravažiavus pro langus mašinai ar pasigirdus kokiam kitam garsui, jie liepdavo pasakyti, kokią natą tas automobilis „groja“. Jiems tai buvo tarsi atrakcija.

Tačiau įstojimo džiaugsmas greitai praėjo, nes prasidėjo vargas. Groti aš mokėjau, tačiau paaiškėjo, kad mokydamasi savarankiškai įpratau netaisyklingai laikyti rankas. Taigi reikėjo „persilaužti“. Kai nepavykdavo, gaudavau per nagus. Tada muzikos nuoširdžiai nekenčiau ir nebenorėjau būti muzikante. Bet tai tęsėsi trumpai, nes muzika mane tiesiog įtraukė. Kadangi vienai pianinu groti buvo nebeįdomu, išmokiau ketveriais metais jaunesnę seserį ir mes namuose koncertuodavome grodamos keturiomis rankomis. Prisimenu romantiškus muzikinius vakarus, kai sumanydavome padainuoti visi penki (su mumis kartu gyveno ir mamos mama). Turėjome dainų, kurias atlikdavome penkiais balsais. Man tai buvo labai gražu.

Iš tiesų, mano pirmuoju muzikos mokytoju buvo tėtis, nors jis niekada „nespaudė“ manęs prie pianino. Neturėdamas tam laiko, jis tiesiog mus abi su seserimi įtraukdavo į savus darbus. Mes ne tik dainuodavome, akompanuodavome, bet ir perrašinėdavome orkestro kūrinių partitūras. Tokiu būdu muzikos mokėmės be didaktikos, bet išėjome tikrus muzikos mokslus.

– O kada pajutote, kad muziką norite ne tik atlikti, bet ir kurti?

– Mokydamasi Marijampolėje vadovavau mergaičių ansambliui. Ketverius metus jis gan sėkmingai dalyvaudavo ne tik mokykliniuose renginiuose, bet ir respublikiniuose „Dainų dainelės“ konkursuose. Drauges pati mokiau, akompanavau, dainavau, harmonizuodavau muziką. Bet tuomet man net į galvą nešovė, kad tai jau yra kūryba.

Kai baigiau vidurinę mokyklą, iškilo klausimas, kur studijuoti. Buvo aišku, kad rinksiuosi muziką, bet nenorėjau būti pianiste. Pradėjau mokytis J. Gruodžio aukštesniojoje muzikos mokykloje ir dėstytojas, kompozitorius Algimantas Kubiliūnas, tiesiog prievarta mane įrašė į kompozicijos fakultatyvą. Baigusi įstojau į konservatoriją mokytis kompozicijos. Studijuojant gimė abu sūnūs, tad pradėjau rašyti daineles vaikams, gaudavau vieną kitą užsakymą. Netrukus mano kūrybą pastebėjo chorvedžiai, užsakė sukurti kūrinių vaikų chorams, vėliau – suaugusiesiems.

– Kodėl Jūsų kūryboje dominuoja dainos chorams, o ne kūriniai fortepijonui, kuriuo puikiai grojate, ar orkestrui, kurio muziką nuolat girdėjote vaikystėje?

– Spaliukų chore dainavau nuo penkerių metų. Man net buvo pasiuvę mokyklinę uniformą, nes tokio dydžio nebuvo pirkti. Kai tik pramokau groti, iškart buvau pasodinta akompanuoti šiam ir kitiems penkiems tuo metu Kybartuose buvusiems chorams. Iš tų laikų, matyt, ir liko meilė chorinei muzikai.

Mane traukia pats choro instrumentas – žmogaus balsas. Jo nepavyksta nukopijuoti, imituoti net galingiausiems sintezatoriams, nes natūrali šiluma ir energetika nepasiduoda jokioms kopijoms. O balsas gali imituoti ne tik instrumentus, bet ir gamtos garsus, gyvūnų balsus. Tada choras gali tapti ir orkestru, ir teatru, ir mišku, ir net... zoologijos sodu. Kompozitorius, rašantis chorui, privalo turėti gerą vidinę klausą, kad galėtų sujungti daug balsų, girdėti bendrą skambesį, nes juk nėra instrumento, kuriuo būtų galima patikrinti to skambėjimo spalvą.

– Teko girdėti, jog Dainų šventėms ruošdami Jūsų sukurtas dainas chorvedžiai kartais pakeiksnoja, kad jos – sudėtingos. Kuo pasižymi Jūsų kūriniai?

– Man gražiausios ir mieliausios yra lietuvių liaudies dainos, intonacijos, tekstai, tad manojoje kūryboje labai juntami liaudies muzikos elementai. Dažnai naudoju liaudies sukurtus tekstus, todėl kartais klausytojai net suabejoja, ar tai tikrai ne lietuvių liaudies dainos.

Mėgstu naudoti kuo įvairesnius muzikinius elementus, eksperimentuoju, bet stengiuosi, kad „eksperimentai“ neperžengtų muzikos ir balso galimybių. Dažniausiai eksperimentuoju su muzikine kalba, teatralizuoju garsą. Kartais kūriniai tampa tarsi mini spektakliais, kuriuose tenka ir kumščiais pamosuoti, ir vištomis kudakuoti. Publikai tai daro įspūdį, o choristai kartais pamurma dėl tokių sprendimų.

– Teko vartyti Jūsų išleistas knygeles „Nerimtos dainelės“, „Mozaika“, girdėti Dainų švenčių repertuaro dainas. Ne vienas Jūsų kūrinys skamba ir per televiziją vykstančiose chorų varžytuvėse „Lietuvos balsai“. O kokie naujausi Jūsų kūriniai, ką dabar rašote?

– Neseniai grįžau iš JAV, kur kartu su Čikagos lietuvių „Dainavos“ meno ansambliu baigėme ruošti ir publikai kartu su pianistais Sonata ir Roku Zubovais pristatėme išeivių užsakytą „Lietuvišką siuitą“. Siuitos tekstas tarsi išaustas iš garsažodžių – trumpų lietuvių liaudies dainų žodelių, šaukinių, užkalbėjimų. Jame beveik nėra daiktavardžių ir veiksmažodžių. Tokius žodžius rinkausi dėl to, kad būčiau laisva nuo „informacijos“, kuriai įpareigoja konkretūs tekstai. Norėjau kurti savo siužetinę liniją, kad net ir nesuprasdamas nė žodelio lietuviškai vis tiek pasakytum, jog tai – apie Lietuvą. Čikagos lietuvių choras puikiai atskleidė šią kūrinio misiją: balsų persipynimai, trepsėjimai, ūkavimai, grojimas skudučiais, skrabalais ir kitos išdaigos buvo suprantami visiems. Netrukus šio kūrinio premjera vyks Lietuvoje.

Nors šiuo metu turiu nežmoniškai daug darbo, sutikau parašyti himną Kauno kardiologams, kurie gegužės pradžioje taip nori prisistatyti tarptautiniame suvažiavime. Negalėjau atsisakyti, nes man buvo nepaprastai įdomu. Juk širdis – vienintelis vidaus organas, kuris nuolat apdainuojamas ir atlieka ne tik fizines funkcijas, bet ir turi dvasią. Jei būčiau atsisakiusi, graužčiausi. Sunkiausia buvo surasti himnui nebanalų tekstą. Visi ieškojome pusę metų. Galop iš S. Nėries eilėraščio „Dainuok, širdie, gyvenimą“ pasiskolinome kai kurias eilutes, jas savaip sudėstėme ir išvertėme į lotynų kalbą. Rezultatas gavosi puikus.

Dar turiu du teatrinius užsakymus – sukurti muziką Valentino Masalskio režisuotiems spektakliams. Man tai taip pat nauja patirtis. Bus labai įdomu. Laimei, šeimos nariai man padeda. Vyras Algis, taip pat muzikas (valstybinio dainų ir šokių ansamblio „Lietuva“ vyriausiasis chormeisteris – aut. past.), bei suaugę sūnūs padeda perrašyti kūrinius kompiuteriu, o kai prireikia tekstų mano muzikai, jų ieško ne tik šeimos nariai, bet ir draugai.

Šiuo metu yra pats produktyviausias mano kūrybinis metas. Dabar turiu tiek daug parašyti, visi užsakymai tokie įdomūs ir gerai sekasi, kad reikia tik skubėti sumanymus įgyvendinti.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas