„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-04-17 07:44

Dalinkitės:  


Atodangos

Elena SABALIAUSKIENĖ

Būti ar nebūti gimnazijai Vilkaviškyje...



„Tik tu žinai, kodėl žvaigždė nemiega...“ Prisimenate? Tai žodžiai apie mokytoją, iki išnaktų rymantį prie mokinių sąsiuvinių ir besiruošiantį pamokoms. Apie tokį – pasišventusį savo darbui – mokytoją anais laikais buvo kuriami eilėraščiai. O kaipgi – juk mokytojo misija buvo šventa ir visuomenėje labai gerbiama.

Tai kas gi atsitiko? Atrodo, šiais laikais poetai jau neberašo eilių apie mokytoją. Greičiau per žiniasklaidos priemones nuskamba skandalingos istorijos apie nederamus mokinių ir mokytojų, mokyklos darbuotojų tarpusavio santykius, pykčio ir agresijos proveržius.

Juk sakoma, kad vaikai išmoksta to, kuo jie gyvena.

Jei vaikai gyvena „karo“ sąlygomis, jie išmoksta priešintis ir neapkęsti.

Jei vaikai girdi kritiką, jie išmoksta teisti ir smerkti.

Tačiau jei vaikai mato garbingą elgesį, jie išmoksta būti teisingi.

Jei vaikai jaučia supratimą ir meilę, jie išmoksta gerbti ir mylėti.

Ar šiandien dažnai tenka išgirsti, kad vaikas myli savo mokyklą? Galbūt užtektų paklausti ir paprasčiau: ar brangina, vertina, su pagarba kalba apie savo mokslo šventovę... Ko gero, vienam iš svarbiausių prioritetų – palankios psichologinės atmosferos kūrimui ugdymo įstaigose neteikiama pakankamai reikšmės. Tad nėra ko stebėtis, jog dabar nemaža dalis vaikų į savo „antruosius namus“, švelniai tariant, eina be entuziazmo...

Mokykla pirmiausia yra kuriama demokratinių vertybių puoselėjimu. Taip ir norisi sugrįžti į netolimą praeitį ir prisiminti Vilkaviškio „Žiburio“ mokyklos kovą dėl siekio tapti gimnazija, miesto švietimo tradicijų tęstinumo. Jos buvę mokiniai ir šiandien su nostalgija prisimena tą pakylėjančią bendruomeniškumo dvasią, kuri telkė dirbti išvien. Deja, užuot padėjus šiai mokyklai persitvarkyti, sustiprėti, tobulėti, tas jos siekis buvo „užgesintas“.

Teisingai pasakė vienas mokytojas: kai prasideda ambicijų karas, apie vaiką jau nekalbama. Tinkamas laikas buvo praleistas, ir Vilkaviškis liko bene vienintelis respublikoje rajono centras, neturintis gimnazijos. Taip taip, tas pats Vilkaviškis, kuris dar carizmo ir pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikais garsėjo savo šviesuoliais, „Žiburio“ gimnazija, veikusia nuo 1918 m. iki 1949 m. Sūduvos žmonės visais laikais suprato išsilavinimo svarbą ir kovojo už teisę išmokslinti savo vaikus.

Kas gi atsitiko? Žinoma, vadovaujantis senojo kaimo logika („kaip radom, taip paliksim“), galima užsimerkti ir apsimesti, kad aplinkui pasaulyje niekas nevyksta. Neva mūsų mieste mokyklų tinklo pertvarka vykdoma skubotai (po beveik du dešimtmečius trukusio neryžtingo trypčiojimo vietoje!), gimnazija Vilkaviškyje vis tiek niekuo nesiskirs nuo vidurinės mokyklos. O mokyklų pertvarkymas į gimnaziją ir pagrindinę yra labai skausmingas.

Teismas sustabdė rajono Tarybos sprendimo dėl Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos reorganizavimo į pagrindinę galiojimą. Tai reiškia, jog virš besikuriančios gimnazijos vėl pakabintas Damoklo kardas. Gali būti, kad palankus vienai mokyklai teismo sprendimas paliestų viso miesto (ir ne tik) mokinių interesus, o pagrįstiems jų lūkesčiams nebūtų lemta išsipildyti.

Iš tiesų, sunku apie tai kalbėti, bet juk sprendžiamas mūsų vaikų likimas. Apie miesto mokyklų restruktūrizaciją nuolat informavo laikraštis, rajono Švietimo skyrius. Tačiau kur visuomenės nuomonė, atgarsiai, diskusijos? Pagaliau kur Savivaldybės vadovų, Tarybos, jos Švietimo, kultūros ir sporto komiteto pozicija?

Nenuostabu, kad rajono švietimo padangėje kyla sumaištis: vaikai nebežino, kur kitais mokslo metais mokysis, pedagogai – kur ir kaip dirbs. Tėvai taip pat teigia, jog pasigenda objektyvios informacijos iš pačių mokyklų.

Tik aiškinant ir atvirai kalbantis galbūt įmanoma pasiekti, kad mokiniai tolygiai pasiskirstytų miesto ugdymo įstaigose. Tik kryptingai dirbant galima tikėtis, jog būsimoji gimnazija taps kviečiančiu žiburiu.

Respublikoje jau kuriasi ir progimnazijos. Galbūt vertėtų apsvarstyti ir šią galimybę. Išeičių reikia ieškoti kartu, kad šioje kovoje kartais nebūtų pamirštas pats vaikas ir svarbiausia mokyklos misija – mokyti ir auklėti žmogų.

Nemiega žvaigždės – kaip negali ramiai užmigti ir mokytojas, tik labai gali būti, jog jau visai dėl kitų priežasčių...






Tariamoji pensijų nuosaka nedžiugina



Kyla įspūdis, jog tamsiausiomis spalvomis dabartinės Lietuvos valdžios politikos pasekmes pastaruoju metu ėmė piešti net ne profsąjungos, pensininkai, medikai ar mokytojai. Panašu, jog aršiausią viešųjų ryšių mūšį Vyriausybei skelbia į asociaciją susibūrusios pensijų bei gyvybės draudimo fondus valdančios investicijų valdymo įmonės. Jos sunkiai prarijo Vyriausybės siūlytą ir Seimo patvirtintą sprendimą, lopant valstybinio socialinio draudimo biudžeto skyles, nukirpti iš „Sodros“ į II pakopos pensijų fondus pervedamą lėšų dalį nuo 5,5 proc. iki 3 proc. Išgirdę apie valdžios planus kartelę nuleisti darsyk – dabar jau iki 2 proc., investuotojai spaudos konferencijoje sudėliojo įspūdingus taškus: „Vyriausybė ketina pasisavinti 844 mln. Lt.“ Jeigu kam įdomu, per 40 artimiausių metų „pasisavinta“ suma sieks net 12,6 mlrd. Lt.

Kadangi toje ketvirtadienio spaudos konferencijoje keliskart pakartota „pasisavinimo“ sąvoka lietuvių kalbos žodynuose aiškinama kaip „svetimo turto paėmimas kaip savo“, nesunku atspėti, jog investicinių įmonių atstovai apeliuoja į šalies piliečius, esą lopanti „Sodros“ skyles Vyriausybė lenda į jų kišenę. „Mes privalome aiškiai pasakyti, kad tai nėra valstybės išlaidų mažinimas, o pinigų jos reikmėms paėmimas iš žmonių, kuriems jie teisėtai priklauso“, – sakė Saulius Racevičius, Investicijų valdymo įmonių asociacijos prezidentas, pridūręs, jog šitaip elgdamasi Vyriausybė kompromituoja pamatinę investicinio taupymo idėją, todėl ateityje žmonės turės „realų pagrindą netikėti gerais valstybės ketinimais“.

Visi prelegentų pateikti skaičiai žiniasklaidai turėjo susukti galvas bei užgniaužti kvapą. Tiesa, vienu metu pradėjusi kalbėti vienintelė tame būryje buvusi dailiosios lyties atstovė kiek perlenkė lazdą. Žurnalistų auditorijoje gal ir nedominavo žilaplaukiai, tačiau simpatiškos blondinės piešiama tariamosios nuosakos tikrovė – esą kokia nuostabi būtų buvusi „Sodros“ bei pensininkų padėtis dabar, jeigu šiuolaikinė investicijų į privačius pensijų fondus sistema būtų nepajudinamai egzistavusi bent tris dešimtmečius, žilą pakaušį privertė pasikasyti. Kuo gi galėjo būti toji žavi prelegentė 30 metų senumo (t. y. 1979-aisiais) tikrovėje, apie kurios prarastas galimybes taip drąsiai pasakoja?..

Kaip pilietis nepritariu nė vienam valdžios sprendimui lopyti pinigų socialinėms išlaidoms trūkumą iš ilgalaikėms programoms skirtų investicijų. Tačiau pripažįstu, jog negalima atmesti galimybės, kad tie sprendimai priimami nesuradus kitos išeities. Juoba investicinės bendrovės veik niekada neprotestuoja prieš pinigais į visas puses besišvaistančių vyriausybių veiksmus. Kita vertus, Andriaus Kubiliaus ministrų kabinetas neskelbia privačių pensijų fondų ekspropriacijos, tik mažina į juos pervedamą lėšų dalį. Jeigu privatūs pensijų fondai – ne finansinės piramidės, tokius sprendimus turėtų sutikti stoiškai ir siekti įtikinti piliečius, jog šie mažiau tikėtų šviesia „Sodros“ ateitimi ir didintų kaupiamąsias santaupas be valstybės tarpininkavimo. Regis, privačių investicinių ir pensijų fondų žaidimus žaidžia ne patys vargingiausi šalies piliečiai.

Tačiau kaip tik čia, mano galva, ir slypi didžiausios lietuviškosios kaupiamųjų investicijų sistemos ydos. Nuo pat jos užgimimo. Ponas Racevičius sako: „Pensijų reformoje dalyvavo du žaidėjai: politikai, kurie patvirtino pensijų sistemą, ir žmonės, kurie tuo patikėjo.“ Prisimenu prieš keletą metų Seime vykusius „šokius“ aplink pensijų reformą, tačiau man labiau kyla įspūdis, jog žaidėjų sudėtis buvo kita: politikai ir investuotojų verslo atstovai. Kylanti ekonomika palengvino verslo lobistų pastangas tiesiog atsiriekti iš pirmo žvilgsnio kuklius 5,5 proc. į „Sodrą“ pervedamų socialinių mokesčių. Tuo reforma ir baigėsi. Konkuruojantiems fondams teko tik šiek tiek pakovoti, kad gyventojai sutiktų būtent jiems patikėti pinigus, kurių jie šiaip ar taip niekada nebūtų pamatę savo piniginėje. Lengvesnis investicijų pritraukimo kelias pasirodė esąs pats trumpiausias: valdžia davė, valdžia ir atėmė.

Todėl privačių investicinių fondų valdytojams neišvengiamai teks perorientuoti savo veiklos strategiją, kurioje kaupimo žaidime daug mažiau lemtų politikai. Ar tai įmanoma? Galbūt. Problema ta, kad visuotinės būsimųjų pensininkų euforijos dėl pensijų fondų veiklos nesigirdėjo net ūkio kilimo ir burbulų pūtimo laikais. Kur kas daugiau buvo priekaištų dėl brangaus investicijų administravimo, skaidrumo stokos ir didžiulių kliūčių piliečiui ką nors pakeisti supratus, jog tokia partnerystė netenkina. Perspektyvos atrodo dar liūdnesnės prisiminus nuo sovietmečio nepakitusį stereotipą, jog pensijos kaupimas iš principo yra lažybos. Nesvarbu: su valstybe ar privačiu pensijų fondu. Jose būsimasis pensininkas tikisi kuo ilgesnės ir sotesnės senatvės, o pensijos administratorius slapta viliasi, jog toji senatvė prasidės kuo vėliau ir baigsis kuo greičiau.



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Remonto darbai miesto centre greitai nesibaigs
* Vištytyje viešėjo užsienio šalių diplomatai
* Būsima dizainerė įkvėpimo semiasi Islandijoje
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas