Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-07-01 16:31

---

Vilmantas, Linas ir Vytautas sako, kad dažniausiai pasitaikantys radiniai mūsų ežeruose – žvejų pamesti ledo kirtikliai (vienas jų – Lino rankose).

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.

– Yra toks firminis narų tostas, – šypsosi Vytautas Janulevičius. – O jis skamba taip: „Pakelkim taurę už tai, kad panirimų skaičius sutaptų su išnirimų skaičiumi“.

Vytautas Janulevičius, vilkaviškiečiams daugiausiai žinomas kaip „Vikompos“ firmos vadovas, yra prisiekęs nardytojas. Jis – ir vienas Vilkaviškio narų klubo įkūrėjų bei šio klubo vadovas.

Su V.Janulevičiumi bei dviem klubo nariais Vilmantu Liepinaičiu ir Linu Venslovu kalbėjomės apie jų pomėgį bent kartą per savaitę pasinerti į vandens karalystę.



Nesvarumo būsena

Prieš keletą metų pradėję nardyti bendraminčiai 2003 metais įregistravo Vilkaviškio narų klubą.

Šiuo metu klube yra vienuolika narių. Iš jų aštuoni turi išsilaikę nardymo sertifikatus. Užsienyje be tokio leidimo į jūrą nerti neleidžiama.

Kone kas savaitgalį prie van-dens susiruošiantys vilkaviškiečiai sako, kad savo pomėgio nė už ką neatsisakytų.

– Nardyti nėra pavojinga. Manau, daug pavojingiau šokti su parašiutu ar netgi žaisti krepšinį arba futbolą, kur greitai gali susižeisti. Po vandeniu judi iš lėto, ramiai – kur nors įsibėgėjęs neatsimuši. Be to, čia nėra jokių apribojimų. Tas pats, ar tu sveri 50 ar 150 kilogramų. Po vandeniu tai nesvarbu, – gyrė savo pomėgį V.Janulevičius. – Oro pagalvėmis, kurios yra liemenėje, subalansuoji savo plūdrumą, kad būtum vandenyje besvoris. Ir „skraidai“ sau kaip paukštis. Po kokios pusantros valandos tos nesvarumo būsenos išlipęs į krantą jautiesi toks sunkus... Beje, nardyti gali netgi nemokėdamas plaukti.

Marijampolėje pirko orą

Nardymo kostiumus klubo nariai perkasi individualiai kiekvienas sau – naro drabužis negali būti nei per didelis, nei per mažas.

Vienas iš bjauresnių dalykų, pasak narų, yra karštą vasaros dieną įsitempti į kostiumą. Apsivilkti aprangą su visa „amunicija“, grubiai skaičiuojant, trunka beveik pusę valandos.

Naro įranga kainuoja nepigiai – 4–6 tūkstančius litų. Bet, anot V.Janulevičiaus, tokį dalyką perki jau kone visam laikui.

Klubas yra įsigijęs nuosavą balionų pripildymo kompresorių.

– Anksčiau reikėdavo važinėti į Marijampolę. Balionai pripildomi ne deguonies, o paprasto oro, ir už tą orą mokėdavome po 15–20 litų, – pasakojo Vytautas.

Jis tvirtino, kad kompresorių klubas gavo nusipirkti „labai labai pigiai“ – už 5700 litų.



„Mėnulio paviršius“

Vilkaviškio narai dažniausiai nardo Vištyčio ežere.

– Ežeras ežerui nelygus. Vištytis narams dėkingas, nes jis – labai skaidrus. O, pavyzdžiui, Vilkaviškio ežere dabar nieko nematysi. Matomumas – gal pusė metro, kaip kava... Jame nardome tik anksti pavasarį arba vėlai rudenį, nes vandens skaidrumas priklauso ir nuo sezono. Ankstyvą pavasarį, kai vanduo neįšilęs ir nežydi, jis yra švariausias. Tada matomumas – iki septynių metrų, – pasakojo Vilmantas.

Ežero skaidrumas, anot narų, priklauso nuo dugno. Jei dugne smėlis, tai vanduo švarus ir skaidrus.

Giliausiai iš visų vilkaviškiečių nardytojų yra panėręs Linas – Vištyčio ežere jis buvo 24 metrų gylyje (giliausia šio ežero vieta siekia per 50 metrų).

– Ten jau visiška naktis, nuo 18 metrų dingsta visa šviesa. Augalų nėra – jie pasibaigia 12–13 metrų gylyje. Ten, kaip mes vadinam, jau tik „mėnulio paviršius“. Tiesa, gyvūnijos dar yra – mačiau porą ungurių, – prisiminė Linas.

Labai giliai narai ir nesistengia nerti, nes ten ne taip įdomu, be to, šalta.



Žuvys medžioja naktį

– Norint suprasti, kas tai yra nardymas, reikia pabandyti, – jausmo po vandeniu apibūdinti negalėjo Vilmantas. – Mes jau pripratę, bet pirmą kartą pabandžius įspūdis – didžiulis. Gali greitai užsikrėsti ta liga. Tiesiog „kabai“ vandenyje „atsijungęs“ tyla: nėra jokių telefonų skambučių, jokių garsų. Aišku, po vandeniu garsas labai gerai sklinda, bet nežinai, iš kur jis ateina. Bet mūsų ežeruose tų garsų nedaug, ne taip, kaip jūroje, kur koraluose knibžda gyvybė... Labai įdomu nerti naktį. Tada visos žuvys išeina maitintis, medžioti. Apsišvieti su prožektoriumi ir matai visą povandeninį gyvenimą. Žuvys prisileidžia tave per ranką ir net dar arčiau.

Vilkaviškiečiai nardė ir Dzūkijos ežeruose. Šlavantėlio ežeras jiems pasirodė netgi švaresnis už Vištyčio. Ir lydekos po keturias penkias apie narus ten plaukiojo vidury dienos.

Savo išvykas vyrai užfiksuoja nuotraukose – jų yra ir internetiniame vilkaviškiečių klubo puslapyje. Narai fotografuoja ir po vandeniu, o netrukus tai darys nauju povandeniniu fotoaparatu.



Rado veikiantį laikrodį

Paklaustas apie savo seną svajonę Vištyčio ežere surasti karo metais sudužusio lėktuvo liekanas, L.Venslovas šypteli: kol kas sekasi nekaip – per dideli plotai. Tuo tarpu V.Liepinaitis mano, jog tas nuskendęs lėktuvas – greičiausiai tik gražus mitas.

– O jei ir yra, tai jį rasti tikimybė labai maža. Jeigu matomumas apie 5 metrus, tai praplaukęs pro šalį šešių metrų atstumu lėktuvo jau gali nepastebėti. Be to, jis gali būti nukritęs ir rusų pusėje, – aiškino Linas.

Narai pasakojo, jog kiekvieną kartą neriant pro tą pačią vietą gali pamatyti tai, ko nepastebėjai praeitą sykį. Visai neseniai „Viktorijos“ poilsiavietės teritorijoje, kur nardyta jau ne vieną kartą, Linas dešimties metrų gylyje rado žvejų ledo kirstuvą. Tai, beje, vienas iš dažnesnių radinių. Narai ežere aptinka ir žvejų pamestų blizgių, dirbtinių jaukų, yra radę ir visą meškerę.

Vienas iš įdomesnių daiktų buvo Vištyčio ežero valymo metu rastas varinis arbatinukas.

Dar vienas įdomus Lino radinys – keletą mėnesių po vandeniu išgulėjęs japoniškas veikiantis laikrodis. Vilmantas pasakojo, jog ežere rado žiebtuvėlį, kuris, išpurčius vandenį, puikiausiai degė.



Riedulių egzotika

Vilkaviškio narų klubo patalpose į akis krinta įdomus eksponatas – nedidelio ryklio nasrai. Juos Vytautas Janulevičius parsivežė iš kelionės po Kretą. Nardymo mėgėjas juokiasi, jog jų neišgraibė iš jūros dugno, nes ten nardant savavaliauti negalima: draudžiama laužyti koralus, rankioti dailias kriaukles ir kt. Šių suvenyrų, kaip ir ryklio dantis, V.Janulevičius įsigijo iš prekeivių.

Klubo nariai turi planų suorganizuoti bendrą išvyką kur nors toliau, pavyzdžiui, į Raudonąją jūrą. Šioje jūroje matomumas siekia net iki 40 metrų. Be to, vilioja egzotiška augalija, spalvingos žuvys. „Iš ten grįžus čia jau atrodo nuobodu, nėra į ką žiūrėti“, – sakė Vytautas.

– Bet pirmiausia vietoje reikia išnardyti, paskui jau kitur važiuoti, – nesutiko Linas.

Klubo nariai sako, kad ir pas mus po vandeniu yra įdomių dalykų. Pavyzdžiui, unikalus akmenų laukas Vištyčio ežere. Po vandeniu didžiuliai apie 1,5 metro aukščio rieduliai atrodo efektingai.

Prašo narų pagalbos

Vilkaviškiečiai narai į vandenį kartais lipa ir norėdami padėti kitiems žmonėms. Kartą žvejai jų prašė iš Paežerių ežero ištraukti nuskendusį valties variklį ir žvejybos įrangą. Tačiau narams jos rasti nepavyko, nes vanduo buvo per daug drumstas. V.Janulevičius turi specialų povandeninį metalo ieškiklį, bet tas užčiuopė tik kažkokį dugne gulintį metalinį žiedą.

Nardytojai užpernai padėjo ir talkininkams, surengusiems Vištyčio ežero pakrančių tvarkymo akciją. Jie iš ežero dugno prie paplūdimių rinko įvairias šiukšles.

Narų pagalbos kartą paprašyta ir Paežerių ežere ieškant skenduolio. Tačiau tąkart nardytojai padėti atsisakė. Jų nuomone, šį darbą turi dirbti specialiai tam paruošti narai profesionalai. Kol skenduolis nebuvo surastas, klubo nariai į šio ežero vandenį nelipo...

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---