„Santaka“ / Seniūnas padėjo ūkininkams sutvarkyti kaimo kelią

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-06-29 15:55

Dalinkitės:  


Suremontuotu kaimo keliu džiaugiasi Totorkiemio ir aplinkinių kaimų ūkininkai (iš kairės) Mykolas Štramaitis, Antanas Keršpylas, Donatas Želvys.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.


Seniūnas padėjo ūkininkams sutvarkyti kaimo kelią

Algimantas GUDAITIS

Kam teko pasidairyti po Vakarų valstybių kaimus, galėjo pastebėti, jog neplatus, asfaltuotas keliukas nutiestas vos ne į kiekvieno stambesnio ūkininko sodybą. Mūsų krašto ūkininkai, ypač smulkesni, dar neišlepinti. Jie džiaugiasi nors ir dulkėtu, kad tik palygintu ir išvažiuojamu keliu. Prieš savaitę turėjau progą pabendrauti su Vištyčio seniūnijos Totorkiemio ir aplinkinių kaimų ūkininkais Donatu Želviu, Antanu Keršpylu, Mykolu Štramaičiu, Vitaliumi Petrausku.

Lietuvos ūkininkams gyvenimas taip sudėstė kelius ir laukus, kad dabar dauguma žemdirbių gyvena kolūkių laikais pastatytose gyvenvietėse, o jų žemės nusidriekę už kelių kilometrų nuo gyvenamos vietos. D.Želvys guodėsi, kiek jie privargo, kol per molėtas kalveles ir pažliugusias daubas senu kaimo keliu pasiekdavo savo laukus.

– Nors tas kelias ir ne toks ilgas – apie 1,5 km, tačiau kai per dieną prisieina po 3–5 kartus juo nusigauti pas gyvulius, nuvežti jiems vandens, parsivežti pieną, važinėti šienauti, kaupti daržus, prižiūrėti pasėlius, tam keliui atiduodi daugiau jėgų ir pinigų nei patiems laukams, – tvirtino 10 ha žemės dirbantis A.Keršpylas.

– Kai didesnę pusę kelio tenka kibirėliais su vandeniu apkabinėtą dviratį stumti į ganyklas, o su pienu parsistumti atgal, ne tik ūkininkauti, bet ir valgyti dingsta noras, – bėdojo A.Keršpylas. Ir kiti vyrai sakė, kad paskutiniais metais, ypač palijus, į jų laukus vedančiu keliu galėjai tik traktoriumi arba arkliu nuvažiuoti.

– O dar prie to kelio gyvenanti ūkininkė visai pašėlo. Mat dalis kelio eina per jos žemes, tai ji tą gabalą kelio išarė ir pasiūlė mums į savo laukus važiuoti per Pajevonį. Tada vietoj dviejų susidarytų gal 20 kilometrų, – skėsčiojo rankomis D.Želvys.

Ūkininkai sakė, kad juos su aikštingąja kaimyne sukiršino žuvautojai ir grybautojai. Jie važiuoja kur tik akys veda, o už išvažinėtas pievas priekaištus tenka išklausyti kaimynams.



Dėkoja seniūnui

Pasak D.Želvio, jau neišmanydami, kaip su tuo keliu tvarkytis, pasikvietė pasitarti Vištyčio seniūną Bronių Politą. Seniūnas ūkininkus suprato, išprašė iš Savivaldybės kelis šimtus litų, sutarė su UAB „Mevilsta“ vadovais, darbininkais ir ėmėsi kaimo kelią remontuoti. Tačiau atsirado nepatenkintų, kad seniūnas pasirūpino tik šiuo keliu, nors ir kiti kaimų keliai ne ką geresni. Nepatenkintieji parašė aukštesnei valdžiai skundą, teko aiškintis, jog per metus visų kaimo kelių neišlyginsi.

Kaimo kelias dar nebaigtas tvarkyti, tačiau buldozeriu jau sustumta nauja sankasa, išlyginta, į didžiąsias duobes atvežta žvyro, nustumdyti į pakeles didieji akmenys. Ūkininkai sakė patys į didesnes duobes privežė akmenų, rado atliekamų vamzdžių kelioms pralaidoms įrengti. „Mevilstos“ vyrai žadėjo dar daugiau atvežti žvyro, kelią sutvirtinti, išlyginti.

Vyrai prašė ūkininkų vardu padėkoti seniūnui B.Politai, kad jis įsigilino į kaimo žmonių bėdą ir nepaliko vargti visų išmaltu kaimo keliu.



Praeitis visada gražesnė

O to vargo, pasak D.Želvio ir kitų ūkininkų, Vištyčio krašto mažažemiams pakanka. Be kelių atsarginių noragų čia arti žemės nė iš namų nevažiuok. Dažnai Vištyčio krašto žemėse nukirtęs javus tik sėklą susirenki, o jei prie jos dar gauni 4–6 centnerius, tai jau gali manyti, kad buvo geri metai. Todėl ūkininkai čia daugiau augina gyvulius, karves, bulius.

Totorkiemyje net trys supirkėjai perka pieną. Atrodė, kad kai bus konkurencija, ūkininkui tik džiaugtis beliks. Tačiau supirkėjų kainos skiriasi tik 1–2 centais už litrą pieno. Tai lakstydamas nuo vieno pas kitą tik nuostolį ir blogą vardą prisišauksi.

Vaikai paauga ir pas tėvus neužsibūna. Čia jiems nėra nei darbo, nei pajamų. Važiuoja bernauti ar mergauti pas vakariečius. Bet ir ten, kiek girdėti, jau ne pyragai. Maistui ir pigesniam apavui dar užsidirba, o iš santaupų vos bilietą grįžti nusiperka.

Panašu ir čia – jei nuveži į Vilkaviškį parduoti maišelį kitą grūdų, kelias dešimtis kiaušinių, tai skaičiuok, kad grįžti benzinui pakaktų.

– Tai gal kolūkyje buvo geriau? – mėginu sugrąžinti vyrus į praeitį.

– Žinoma, tuomet galėjai po visą Lietuvą darbo dairytis. Nepatiko viename kolūkyje, priėmė į kitą. Ir namuose tiek smaugtis nereikėjo.

Susitvarkei 60 arų ir ilsiesi. O dabar ne ponui, o savo laukams nuo tamsos iki tamsos lankstaisi. Pailsi tik kai palyja. Tačiau kai pradžiūsta, pamatai, kad šalinės, bulvinės tuščios – ir vėl neišvažiuojamais keliais trauki į laukus. O tie laukai kaip buvo tušti, tokie ir liko. Kolūkių laikais dar nors užsėdavo, tik pjauti taip pat ne kasmet reikėjo, – prisiminė ankstesnes dienas D.Želvys.

– Dabar pensijų vaistams nepakanka. Kompensuoja vaistus tik nuo tų ligų, kuriomis pasirgęs žmogus po mėnesio kito numiršta. Man reikia keisti klubo sąnarį, žmoną stuburo išvarža riečia. Nuo tokių ligų vaistų nekompensuoja. Tai ir išleidžiam pensijas vaistams. Gerai jei dar duonai, batonui ir aliejui atlieka. Kol kas dar karvę pajėgiame išsilaikyti, paršelį nusišeriame, kelias vištas pasilesiname. Bado nejaučiame, – guodėsi M.Štramaitis.

Klausiausi šių kolūkinių laikų vyrų ir galvojau, kas liks kaime po jų. Vargu, ar į jų dar kolūkiniais laikais statytus namus sugrįš sūnūs, marčios, žentai... Kur ir į kieno laukus, apsėtus javais ar jau apžėlusius krūmais ir miškais, ves šiandien dar labai kaimui reikalingas kelias.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas