„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-03-27 16:38

Dalinkitės:  


Atodangos

Birutė PAVLOVIENĖ

Atostogos, prekyba ir šalikelių įvaizdis



Viena iš televizijos reklamų vis perša mintį: „Jeigu tu nedirbi, ruoškis atostogauti.“ Ir žeria pasiūlymus keliauti į egzotiškų malonumų kraštus. Kvailokai tai skamba mūsų tautiečiui, pasiųstam į sparčiai augančią bedarbių armiją. Juk su šių „kareivių“ finansiniais resursais toli nenukeliausi. Gal tik iki, atseit, pasakiškai „žemas“ kainas siūlančių „maximų“ lentynų arba pinigines tikrai mažiau tuštinančių Lenkijos prekyviečių. Nenulėksi kaip pulkas Vilniaus ir Kauno valdininkų už 700 000 iš galo su galu nesuduriančio valstybės biudžeto paimtų litų praplėsti akiračio pas prancūzus į Kanus. Paprastų mirtingųjų galimybės kuklesnės.

Nebent galima pasidžiaugti, jog apsipirkimas europietiškoje kaimyninėje šalyje kaip diena nuo nakties skiriasi nuo to „šturmo“, kuris iki vizų įvedimo gyvavo tarp lietuviško ir rusiško Kaliningrado srities pasienio. Grįžtant iš Lenkijos muitinėje juk niekas nenaršo po pirkinių krepšius, neišrenginėja, „neštampuoja“ pasų ir nesišaipo, kaip mėgdavo daryti rusų pasieniečiai, kai Kybartuose minios lietuvių traukdavo „už tilto“ net per didžiąsias savo šventes: Kalėdas, Vasario 16-ąją ir kt. Apsipirkti į sritį mūsiškiai kulniuodavo pėsčiomis. Ir toliau pirmųjų parduotuvių nenukeliaudavo. Rūpėdavo tik jos (pigesnis cukrus, degtinė, cigaretės, šokoladai), o ne lietuviškumo šaknys Lazdynėliuose ar Tolminkiemyje.

Tuštinti Lenkijos parduotuvių dabar automobiliais rieda net ir bedarbiai. Akivaizdus progresas. Nemažai tautiečių, kaip buvo rašoma ir „Santakoje“, Lenkijoje nepasineria vien į pirkinių paieškas. Daugelis, ypač savaitgaliais, šauna du zuikius: suka atsipūsti, pailsėti į kaimynų sporto ir pramogų bazes. Na ir kas, kad jos įsikūrusios ne tokiose vaizdingose vietose, kokiomis garsėja mūsų Vištyčio apylinkės. Lemiamą viliojimo žodį taria vėlgi mažesnės kaimynų kainos.

Lenkijos poilsiavietės mums – tai kaip vietinis turizmas. O kad būtent juo auga susidomėjimas krizės metu, buvo pripažinta ir jau penkioliktąjį kartą Vilniuje vykusioje „Vivattur“ parodoje. Nors buvo taikomos 40 procentų nuolaidos, susidomėjimas bendrovėmis, rengiančiomis išvykas į vadinamąsias egzotiškas šalis, buvo mažesnis nei dėmesys vietiniam turizmui.

Vilkaviškiečiai šioje parodoje irgi dalyvauja vis drąsiau. Prieš keletą metų jie vykdavo praktiškai tuščiomis – neturėdavo net menkiausių lankstinukų. Dabar tikrai ne gėda dėl rajono reprezentacinių leidinių, jog šie pasklis ne tik po Lietuvą, bet galbūt ir po užsienį, išreklamuodami mūsų karštą.

Prieš kurį laiką teko pavartyti Vokietijoje išleistą šios šalies kelionių mėgėjams skirtą informacijos apie Lietuvą knygą. Joje pateikiama žinių ir apie Vilkaviškio įžymybes. Siūloma apžiūrėti katedrą, užsukti į Paežerių dvarą, pabūti prie Vištyčio ežero, primenama, kad 1812 metais Vilkaviškyje su savo armija buvo apsistojęs prancūzų imperatorius Napoleonas.

Tai tik dar vienas įrodymas, kad jau ir užsienis savo piliečių atostogų neorientuoja vien į šiltas ir saulėtas turkijas, maljorkas, bahamus... Siūloma pasisemti įspūdžių ir kuklesnio žydrumo padangę turinčioje mūsų šalyje. Deja, solidžiai atrodančiame šiandieninei Lietuvai skirtame leidinyje pribloškia iliustracijos, kurioms irgi tenka nemažas informacijos krūvis. Štai knygos įžangos, t. y. pirmojoje, nuotraukoje mūsų gintarinis kraštas pristatomas kaip... rusų liaudies meno dirbinių – „matrioškų“ – tėvynė. O kaip kitaip suprasti tai, kas vaizduojama nuotraukoje? Ne gintarų karoliai, ne koplytstulpiai, pagaliau net ne medinės klumpės ar kiti lietuvio dvasiai artimi akcentai, o į viena kitą sumaustomos ir rusų tautodailei atstovaujančios medinės „bobytės“.

Ir dėl kitko pabandykime save įsivaizduoti vokiečių turistų vietoje. Ar susiviliosime tokiu kraštu, kuriame lietuviško gyvenimo kasdienybė (jei tikėsime fotonuotraukos vaizdeliu) – aplūžęs medinis pastatas su persikreipusia iškaba „Krautuvė“. Suprask, išrankusis užsienieti: pakliuvęs į Lietuvą gali tikėtis tik tokio serviso.

Bet nėra to blogo, kuris neišeitų į gera. Pavarčius tokią knygą, taip ir norisi sušukti: darykime ką nors, kad pakeistų klaikią savo išvaizdą namai prie tarptautinės magistralės pakeliui į Gižus, pašiūrių kvartalai prie Europos Sąjungos pabaigos (o gal pradžios?) Kybartuose ir t. t. Lietuva, jos prestižas ir įvaizdis – ne tik sostinėje milijonus ryjantys Valdovų rūmai.

Verta pamąstyti ir apie tai, ar ne per daug vietos tarp turistams siūlomų suvenyrų dabar užima ne tik rusiškos „matrioškos“. Šioje kompanijoje – ir mediniai kinų drožti šaukštai, ir iš šios ryžių šalies atgabentos, atseit, lininės staltiesės, rankšluosčiai, „lietuviškos“ lėlės, žvakės ir t. t. Dar labiau pastaroji atvežta produkcija karaliauja masiniam vartotojui skirtose mūsų parduotuvių lentynose.

Tad nėra ko ir stebėtis, kad visa tai kur nors ir „reprezentuoja“ Lietuvą.






Ekspremjeras ir Zimbabvės dolerio šviesa



Reikia manyti, jog ministrui pirmininkui Andriui Kubiliui opozicijos primetamos diskusijos turinys bei forma gerokai įsiėdė, jeigu jau buvo nuspręsta viešai paskelbti Finansų ministerijos (FM) specialistų 2006–2007 metais rengtų pažymų ministerijos vadovybei dėl makroekonominės padėties ištraukas (jas galima perskaityti Vyriausybės interneto svetainėje http://www.lrv.lt). Nors viešai paskelbtos tik pažymų ištraukos, kyla įspūdis, jog neįvardintų FM analitikų įžvalgos apie šalies ūkio raidą buvo taiklios ir, jeigu tik Gedimino Kirkilo vyriausybė būtų panorėjusi, galėjo būti nei akla, nei kurčia. „Kietasis“ Kirkilas tuo tarpu toliau suka užsikirtusią plokštelę: „Ekspertų nuomonė yra vienas dalykas, politiniai sprendimai – kitas.“ Jis tvirtina, jog dabartinė valdžia Lietuvą veda į tikrą pražūtį, nes, esą, visas pasaulis su krize kovoja ne mažindamas viešąsias išlaidas, o jas didindamas ir skatindamas vartojimą.

Patirtis rodo, jog diskutuoti su keturioliktuoju nepriklausomos Lietuvos premjeru yra veik bergždžias reikalas. Vis dėlto net G. Kirkilui galėtų būti akivaizdu: šiais laikais didinti viešąsias išlaidas gali sau leisti tik tos šalys, kurių kamaroje ant karčių kabo ne vienas tuzinas lašinių palčių. Arba tos, kurių centriniai bankai leidžia pasaulinės reikšmės rezervines valiutas – taigi JAV dolerius arba eurus. Prie šių dar įprasta pridurti britų svarus, japoniškas jenas bei šveicariškus frankus. Tačiau kaip rodo ne itin sėkmingas Didžiosios Britanijos, kurios vyriausybė, didindama viešąsias išlaidas, mėgino stimuliuoti stojančią ekonomiką, pavyzdys, tokias galimybes turinčių šalių skaičius yra kritiškai sumažėjęs.

Turint galvoje, jog Lietuvos kamara tuščia, be to, kurį laiką mista skolintais lašiniais, šalis nebeturi galimybių pigiai skolintis, nedaro įtakos nei litų, nei eurų emisijos, itin sunku įsivaizduoti, apie kokią tikrovę tebekalba G. Kirkilas. Galima įtarti, kad jis įsivaizduoja Lietuvą esant dolerio kraštą. Tačiau toji dolerio realybė G. Kirkilo sąmonėje iš tikrųjų gali būti tik Zimbabvės dolerio tikrovė. Su visomis 70 proc. bedarbių armijomis, šimto trilijonų nominalo banknotais ir kitais dabar jau buvusio Afrikos rojaus (Zimbabvės turizmo įvaizdis) atributais.

Tačiau, grįžtant prie viešai paskelbtų analitinių išvadų, kyla kitas svarbus klausimas. Kodėl kvalifikuotų ekspertinių įžvalgų viešinimas turi būti tik politiškai motyvuota taisyklės išimtis, o ne pati taisyklė? Perskaičius bent jau tai, kas yra paskelbta viešai, sunku atrasti rimtų motyvų, kuo ši analizė, jeigu ji būtų skirta ne vien FM vadovybei, galėjo pakenkti visuomenei. Sunku įsivaizduoti, kad bent vienas pažymų teiginys 2006 ar 2007 metais būtų paskatinęs visuotinę paniką ar kokius neprognozuojamus, nepamatuotus veiksmus. Tikėtis, kad tokios publikacijos galėtų visuomenės masinę sąmonę paveikti bent jau panašiai, kaip veikia naktiniai „maximų“ išpardavimai arba madingomis tapusios šaudyklinės kelionės į Lenkijos prekybos centrus, žinia, juokinga. Tačiau jų efektas jau būtų buvęs pakankamas, jeigu susipažinusi su pažymų turiniu bent nedidelė dalis piliečių būtų pasirinkusi taupymą, o ne eilinį vartojimo kreditą. Kita vertus, piliečių pasitikėjimas valdžia ir valstybe būtų tik išaugęs.

Premjeras A. Kubilius prieš Naujuosius metus trumpai yra užsiminęs, jog „FM analitikų ūkio raidos prognozės yra veik pačios konservatyviausios“. Todėl ne ką mažiau įdomu, ką tie paslaptingieji FM analitikai mūsų politikams rašo šiandien. Tarkim, apie tai, į kurį atspirties tašką krizė gali mus švystelėti. Antai A. Kubilius teigia, jog valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų galus teks rišti pagal 2007-ųjų parametrus. Atsistatydinęs Latvijos premjeras Ivaras Godmanis „Verslo klasės“ žurnalui tvirtina, jog nesubalansuotas Latvijos ūkio augimas prasidėjo 2004-aisiais. Pagaliau daugelis Vakarų pasaulio (kurio dalis esame) ekspertų sutaria, kad dalies finansinių burbulų pradžios reikia ieškoti dar 2001–2003 metais, kada JAV Federalinės rezervų sistemos (centrinio banko) vadovai nutarė rekordiškai atpiginti pinigų pasiūlą.

Simbolinių dugno atspirties taškų paieška politikams ir ekspertų bendruomenei gali atrodyti kvailas užsiėmimas, tačiau šalies namų ūkiams jis labai svarbus. Todėl peršasi mintis, jog premjeras su savo komanda galėtų imtis įstatymdavystės iniciatyvos, kad viešai skelbti išsamius FM ekspertų pranešimus, tarkime, kartą per pusmetį įpareigotų įstatymas. O nuo politinės konjunktūros kreivių šių įžvalgų turinį galbūt galėtų apsaugoti paprastas saugiklis – FM analitikų reputacija.



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas