„Santaka“ / Nepalikime mokytojo vieno – jis mums visiems reikalingas

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2005-06-28 08:52

Dalinkitės:  


Pokalbio redakcijoje dalyviai – švietimo įstaigų atstovai – išsakė įvairių minčių. Prieita prie vieningos nuomonės, jog daug ką išsiaiškinti galima atvirai kalbantis apie problemas, keliant jų priežastis, o ne ieškant kaltų po to, kai nemalonūs dalykai įvyksta.

Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.


Nepalikime mokytojo vieno – jis mums visiems reikalingas

Birutė NENĖNIENĖ

„Santakoje“ (2005 m. birželio 7 d., Nr.66) išspausdintas straipsnis „Kūno kultūros mokytojas vėl nesusitvardė“ apie mokytojo ir mokinių konfliktą Kybartų pagrindinėje mokykloje kaip nė vienas kitas rašinys sulaukė daug atsiliepimų.

Todėl kilo idėja redakcijoje surengti pokalbį apie mokytojo ir mokinio santykius šiandieninėje mokykloje ir visuomenėje, apie tai, su kokiomis aštriausiomis auklėjimo problemomis susiduriama, kaip jas reikėtų spręsti.

Pokalbio dalyviai – kelių rajono švietimo įstaigų, tėvų bei moksleivių atstovai, prelatas V.Gustaitis – leidosi ir į platesnes diskusijas. Pokalbio mintys tai nutoldavo, tai vėl priartėdavo prie konkretaus Kybartų mokyklos konflikto.

Pateikdami kai kurias kalbėjusiųjų mintis, viliamės, jog diskusija apie pagarbos ugdymą mokytojui šiuolaikinėje visuomenėje išsirutulios ir laikraščio puslapiuose.



Smurtas yra nepateisinamas

Vaiko teisių apsaugos tarnybos viršininkė Danutė VILTRAKIENĖ:

– Nepateisinamas bet koks smurtas prieš mokinį. Tai ne pasiteisinimas, jei sakoma, jog mokinys savo elgesiu mokytoją išvedė iš kantrybės. Dauguma mokytojų turi pravardes. Tačiau mokytojas turi iškęsti ir drausminti kitomis priemonėmis.

Noriu atkreipti dėmesį, jog mokytojai nekelia į viešumą to, kad pažeidžiamos jų teisės. Kodėl nė vieną kartą mokytojas nesikreipė, neparašė prašymo policijai? Juk įstatymiškai vaikas nuo 16 metų baudžiamas, o nuo 14 metų už vaikų poelgius gali būti nubausti tėvai. Bet ar girdėjome, jog tėvai būtų nubausti už tai, kad jų vaikai įžeidė mokytojus?

Kybartų pagrindinės mokyklos direktorius Arvydas JUDICKAS:

– Manau, jog šiandien turime šnekėti apie tai, kad pradedant nuo penktoko, paauglio, baigiant abiturientu, tokių atvejų kaip mūsiškis yra ne vienoje mokykloje. Vaikas gali mokytoją prieš klasę pasiųsti „ant trijų raidžių“ ir išeiti iškelta galva – šiandien mes, pedagogai, neturime kuo tokio elgesio pažaboti... Vis jaunesnio amžiaus vaikai darosi įžūlesni.



Atvirkščioji demokratijos pusė

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos tarybos pirmininkė Genia JURKYNIENĖ:

– Mane jaudina demokratija be atsakomybės. Mokytojas dabar nėra autoritetas. Kas iš tiesų dabar autoritetas? Ar televizijos žvaigždė plika bamba, ar 30–40 metų dirbantis mokytojas? Aišku, ta žvaigždė! Kodėl taip atsitiko? Todėl, kad šeima per mažai atsakinga už vaikus. Pagaliau ir tėvai išėjo iš tos sistemos, kurioje vaiko auklėjimas buvo atiduotas darželiui, mokyklai, valstybei ir t.t. Sutinku, kad ne kiekvienas mokytojas pravardžiuojamas ir pasiunčiamas „ant trijų raidžių“.

Vaiko teises suprantu žymiai plačiau. Tai ne tik tai, kad jo nemuštų, neskriaustų, bet kad ir priverstų daryti tai, ko jis nesusivokia pats: lankytų mokyklą, padoriai elgtųsi. Teisės be pareigų yra nulis. O pas mus to nėra. Jei tik kas nors prieš vaiką – tuoj prisistatys jo gynėjai. Bet pabandykit prisišaukti nors vieną instituciją, jei vaikas sąmoningai nelanko mokyklos. Kuri institucija atėjo ir padėjo mokytojui atvesti vaiką į mokyklą?

D.VILTRAKIENĖ:

– Ne institucijos turi atvesti į mokyklą. Už vaiką atsakingi tėvai. Su kuo mes susiduriame mokyklose? Vaikas nelanko savaitę, dvi, o po 6 mėnesių mokykla kreipiasi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą – mes juk nesugrąžinsim mokinio. Pirmasis žingsnis turi būti mokykloje – juk dabar yra ir psichologai, ir socialiniai darbuotojai.

Nesveiko demokratėjimo procesui įtakos turi ne vien tai, kad dalies vaikų tėvai išvykę uždarbiauti į užsienį, bet veikia žiniasklaida, televizija. Juk dažniausiai rodomas iškreiptas šeimos modelis ir nusikaltimai. Manau, jog vaikų prastėjančiam elgesiui daug įtakos turi išoriniai veiksniai.

Vilkaviškio „Aušros“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Danutė SAKATAUSKAITĖ:

– Teisingai čia sakoma, jog mes šiandien vaikams daug kalbame apie teises. Jie jas labai gerai žino, net cituoja, bet apie pareigas užmiršta. Tėvo ir motinos pareiga išugdyti savo vaiką. Jie turėtų daugiau bendrauti, bet mes matome, kad tėvams siekiantis finansiškai, vaikų pasaulis apleidžiamas, jie paliekami gatvei, dar kažkam – ir jie ieško meilės. Kai jos negauna, tampa agresyvūs. Kai bendrauji su vienu tokiu vaiku – jis yra be galo geras ir nuoširdus. Kai jis ateina į grupę, apsitraukia kiautu, tampa vulgarus ir kovoja už save.



Trūksta atsakomybės ir dvasingumo

Vilkaviškio dekanas prelatas Vytautas GUSTAITIS:

– Labai gražiai buvo pasakyta, kad mokytojas gali rašyti prašymą į policiją dėl įžeidimo. Bet kada į jį bus atsižvelgta? Gal prieš antrą Kristaus atėjimą. Ką daryti? Sugrįšiu prie šeimos. Nenurašykim auklėjimo problemų ant išvažiavusių dirbti į užsienį tėvų. Tėvai tokie, kokius juos turime, jie irgi ankstesnių laidų mokyklų auklėtiniai. Manau, jog blogai tada, kai nelieka vidinės atsakomybės, pagarbos mokytojui ir vyresniam žmogui, dvasingumo.

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos abiturientas Vilius ZAVECKAS:

– Mokytojus daugiausia įžeidinėja tie, kurie yra iš gerų šeimų, nes jie nori pasirodyti prieš kitus. Tas, kuris yra iš prastesnės šeimos, yra labiau užguitas kitų vaikų. Geros šeimos vaikas nori prieš kitus pasirodyti, kas aš toks. „Gera šeima“ – tai tokia, kai tėvai gerai uždirba, gerai gyvena, užima aukštas pareigas.

V.GUSTAITIS:

– Man suskirstymas į geras ar blogas šeimas atrodo netinkamas. Gera ne ta šeima, kuriai rūpi vien tai, kad būtų uždirbta duonos. Blogai, kai nėra šeimoje tarp žmonių artumo. Paprašė vaikas kompiuterio ar kokio daikto – nupirkai: „Tik atsitrauk nuo manęs, netrukdyk. Tu neleidi pinigų užsidirbti“. Vaikui reikia tėvo griežto žodžio, bet kartu ir draugo. O šiandien tėvai dažniau linkę pasipuikuoti, kiek uždirbo, kiek ko turi, kiek gali duoti studijoms. Tų „gerųjų šeimų“ vaikai patys drąsiausi, patys „nachališkiausi“.

Nors kiekvienas vaikas nuostabus, jeigu su juo asmeniškai kalbiesi. Kai tik jis grupėje, jam reikia pasipuikuoti prieš kitus. Pedagogai taip pat ne idealai, bet mes visi esame tokie, kokie esame. Bet juk tie vaikai mūsų ir pedagogai – mūsų. Ką padaryti, kad to gerumo visi nors trupučiuką daugiau turėtume. Tai sopulys apie kurį turime kalbėtis.

V.ZAVECKAS:

– Netvirtinu, kad visi mes, mokiniai, teisingai atliekame savo pareigas. Yra dalis mokinių, kurie nori mokytis, kurie padarys viską, ko paprašys mokytojas. O kiti gali net į akis mokytojui spjauti. Tik maža dalis tokius palaiko.



Sveiki konfliktai reikalingi

G.JURKYNIENĖ:

– Mokykla nedirbtų, neegzistuotų, jei ten būtų ištisi konfliktai. Labai daug mūsų vaikų yra geri, išsilavinę, daugiau žinantys už mus. Ir jei mokytojas sugeba pasakyti, jog už mokinį žino mažiau, jog ne viską išmano ar paramina, kai šiam nepasiseka, santykiai būna gražūs ir šilti. Jeigu mes norime paruošti vaiką gyvenimui, valstybiniams egzaminams – nėra laiko konfliktuoti. Mokykloje reikia didelio ir kruopštaus darbo.

D.VILTRAKIENĖ:

– Kalbame, kad nuostabūs mūsų vaikai. Bet vis dėlto, ką daryti, kad konfliktų būtų mažiau, kad mokytojas nebūtų įžeidinėjamas? Kas kaltas, kad taip atsitinka?

Kybartų pagrindinės mokyklos psichologė Ingrida KALINAUSKIENĖ:

– Konfliktuodami žmonės mokosi gyventi. Niekur nedingsi – ir mes augome ir konfliktavome. Aišku, tie konfliktai kartais peržengia sveiko konflikto ribas.

G.JURKYNIENĖ:

– Konfliktas išvengiamas tik tada, jeigu suaugęs žmogus suvokia, kad jis suaugęs ir sugeba patylėti. Arba, jeigu padaro kiaulystę, turi sugebėti vaikui pasakyti, jog buvo kaltas ir paprašyti atleisti. Juk augančio vaiko nervų sistema nėra stabili. Jeigu mokytojas šitai suvokia, paprastai konfliktų išvengia.

V.GUSTAITIS:

– Tai ne tik mokyklos reikalas. Ar mes sugebame vienas kito atsiprašyti?



O kur tėvų pareiga?

D.SAKATAUSKAITĖ:

– Kalbame daugiausia apie mokytojų ir mokinių santykius, bet mokyklos bendruomenėje yra dar ir tėvai. Pastebiu, kad tėvai bet kokiu atveju nori išteisinti savo vaiką ir mokytoją palieka vieną. Šiandien mokytojas turi būti stipri asmenybė, kartu ir aktorius, o taip pat pamiršti asmeninį gyvenimą.

V.GUSTAITIS:

– Tėvų auklėjimas, tėvų buvimas mokyklos bendruomenėje yra neatsiejamas. Retas atvejis, kada tėvai liepia vaikui atsiprašyti.

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos direktorius Saulius SPANGEVIČIUS:

– Tėvų bendradarbiavimo problema yra labai plati. Mokytojai irgi nėra visi tokie, kurie sugeba kaip kunigas savo žodžiu viską padaryti. Visada turėsime specialistų problemą. Tuo labiau kaime – džiaugiamės, kad dar turime bet kokį specialistą. Bet jau ir tie važiuoja uždarbiauti į užsienį. Jei tęsis tokia politika, nebus išspręstas mokytojų darbo apmokėjimas, ir mokytojai važiuos uždarbiauti į užsienį.

Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas Valerijus GLIAUBICAS:

– Tėvų susirinkimuose dalyvauja gal 30 procentų tėvų, ir tai daugiausia mamos. Tėčiai tarsi atsiriboja nuo auklėjimo.

V.GUSTAITIS:

– Moterys per daug ant savo pečių užsikrauna. Viską nori daryti už vyrus, manydamos, jog jiems svarbu uždirbti pinigus. Pinigų reikia, bet negerai, jei jie pasidaro svarbesni už vaiką.

A.JUDICKAS:

– Požiūris į šiandieninį gyvenimą nėra normalus – nuo aukščiausio ešelono iki žemiausios grandies. Pirmiausia dėl pareigos supratimo. Kol kas visi įsikibę į savo teises. Mes visi sugedę, pažiūrėkim, kas dedasi Seime ir Vyriausybėje.

D.SAKATAUSKAITĖ:

– Blogį turi nugalėti meilė. Bet mumyse meilės nėra.



Kuris mokytojas geras?

Švietimo skyriaus vedėjas Arūnas SERNECKAS:

– Jeigu šeimoje svarstomas ir aptariamas mokytojo ir mokinio elgesys mokytojo nenaudai, nuoširdžiai dirbantis mokytojas pasijaučia kaltas ir pradeda analizuoti bei smerkti save, ką blogo darąs, sugraužia save. Problema ta, kad „gerų šeimų“ vaikams mokykla gal yra vienintelė vieta, kurioje gali sulaukti dėmesio. Gaila, kad mokytojas negali pasirinkti vaikų, o vaikai, gali rinktis mokytojus. Tiksliau – tėvai. Nemanau, kad auklėjimo problema yra vien tėvų išvykimas į užsienį. Kiek išeivių šeimų, o jie vertybes turi.

Dabar kaip būna – tėvai, išgirdę pastabas apie savo vaiką, dažnai puola kaltinti mokytoją. Kuris mokytojas geras? Tas, kuris gerai šneka apie visus vaikus. Kuris pardavėjas geras? Kuris su šypsena įsiūlo prekę. Juk ir mokytojas dabar traktuojamas kaip paslaugos teikėjas.

Giedrių pagrindinės mokyklos mokytoja Ona KOLPAKOVA:

– Praverkime langą ir išgirsime, kaip kalba mūsų vaikai – nuo penkerių iki nežinau kiek metų – žodynas baisus: iš dešimties nereikalingų žodžių bus vienas esminis... Labai paplitęs gąsdinimasis, jog jei blogai mokysitės ir elgsitės, eisite į Giedrius? Ką mūsų mokytojai daro gavę „sunkius vaikus“? Pirmiausia su tokiais vaikais žmoniškai pasikalba, išsiaiškina jų problemas. Ne vienas mokinys pasakė, jog baigė mūsų mokyklą, o paskui siekė vidurinio išsilavinimo todėl, kad su juo mokytojai žmoniškai elgėsi.

Jaunimo klasėse gali ištisai konfliktuoti, tačiau mokytojai stengiasi jų neįžeisti, nekonfliktuoti. Su tokiu vaiku, kuriam reikalingas ypatingas dėmesys daugiau bendrauja. Tai mažos mokyklos privalumas.

V.GUSTAITIS:

– Švietimo įstaigų optimizacija suvarė į „kolchozus“. Pasakykit, keliems šimtams vaikų pagal projektinę dokumentaciją pastatytos Vilkaviškio miesto vidurinės mokyklos ir kiek jose mokosi? Ką turime bausti už tai, kad ten mokosi per daug mokinių?

Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinės mokyklos mokytoja Valtina PIEČIUKAITIENĖ:

– Mokinys į mokyklą atsineša ir „krepšelį“ – finansus. Aišku, neteisinga, kad pedagogas pavirsta paslaugos teikėju. Taip atsiranda šaltumas ir atstumas tarp mokytojų ir mokinių. Pagaliau yra daugybė priežasčių, kodėl tėvai savo vaikui jau pirmoje klasėje parenka vieną ar kitą mokytoją.

G.JURKYNIENĖ:

– Vaikai anksti išvežami į didelę mokyklą. Kam iš to nauda, kam geriau? Aš uždrausčiau jau pirmoje klasėje tėvams parašyti prašymą pas kurį mokytoją nori. Kodėl? O todėl, kad visi mokytojai vienodi. Atleiskime netinkamą mokytoją. Kaip dabar būna: „išrinktiesiems“ mokytojams tenka geriausi mokiniai, o lėtesniems – silpnesni.

V.GUSTAITIS:

– Tik nepalikime mokytojo vieno – jam reikia visų mūsų palaikymo. Ir mes visi vienas kitam reikalingi. Mūsų kalbėjimasis reikalingas, kartais ir tylėjimas reikalingas. Svarbiausia – supratimas, bandykime vieni kitiems padėti.




Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas