„Santaka“ / Lietuvių tautos istoriją liudija skaudūs tremtinių likimai

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Vilkaviškyje remontuoja variklius, keičia dirželius, tikrina, šlifuoja variklių galvutes, atlieka lengvųjų automobilių kompiuterinę diagnostiką. Tel. 8 609 79 788.
Galioja iki: 2018-11-16 08:58:32

Parduoda traktoriaus MTZ priekinį varantyjį tiltą (naujai perrinktas), kombainą NIVA, traktorių MTZ-82 (geros būklės), keltuvą prie tratoriaus galo. Tel. 8 682 77 847.
Galioja iki: 2018-11-17 09:05:27

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-03-24 09:07

Dalinkitės:  


Gyvenimas išmokė Daliją rasti išeitį ir sunkiausiu momentu.

Autorės nuotr.


Lietuvių tautos istoriją liudija skaudūs tremtinių likimai

Birutė NENĖNIENĖ

Iškeldino „visam laikui“

Praėjusiais metais didžiosios tremties, koduotos „Pavasario“ („Vesna“) pavadinimu, 60-metis gegužės 22 dieną visoje Lietuvoje buvo minimas organizuota akcija miestų aikštėse ir geležinkelių stotyse. 1949 metų kovo mėnesio masinis trėmimas, įslaptintas pavadinimu „Bangų mūša“ („Priboj“) savo mastais nebuvo menkesnis už ankstesnįjį.

1949 metų kovo 25-osios rytą iš namų išplėštų žmonių paskutinieji pripildyti ešelonai iš Lietuvos pajudėjo tik kovo 30-ąją. Operacijos vykdytojams sutrukdė pavasario polaidis (sunkvežimiai negalėjo įvažiuoti į kaimus), dalies žmonių nesurado namuose, nes buvo išvykę į bažnyčiose švenčiamus atlaidus. Skirtingai nuo 1948 metų, kai tremties terminas nebuvo nurodytas, 1949-ųjų pavasario tremtiniai buvo iškeldinami „visam laikui“. Gal dėl to kiekvienai šeimai daiktų ir maisto buvo leista pasiimti daugiau – iki 1500 kilogramų. Tačiau ši „privilegija“ dažnam nebuvo įgyvendinama: tremiami žmonės buvo priblokšti, apimti nevilties, trėmėjai skubino, elgėsi šiurkščiai. Kaip rašoma enciklopediniame leidinyje „Tremties ir įkalinimo vietos“, 1949 metais dar ištremta šeimų ir balandžio, birželio bei liepos mėnesiais. Į nežinią buvo išvežta ir šimtai šeimų iš mūsų rajono.



Nusipelnė įvertinimų

Neseniai vykusiame Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) rajono skyriaus tarybos posėdyje tarybos pirmininkė Dalija Agota Karkienė išreiškė susirūpinimą, jog būtina priminti apie skaudžią lietuvių lemtį jaunajai kartai, moksleiviams. Ji kreipėsi į Švietimo skyrių, prašė mokyklose inicijuoti susitikimus su tremtiniais, kad būtų išgirsti tremtinio dalią patyrusių žmonių liudijimai. Dalija išvardijo daug pavardžių žmonių, kurie mielai susitiktų su jaunimu pasidalyti savo vaikystės ir jaunystės patirtimis bei išgyvenimais.

Jos tėvų šeima – prie Griškabūdžio (Šakių rajone) gyvenę Vensai – irgi patyrė 1949 metų kovo mėnesio ištremtųjų dalią.

Septinti metai vadovaujanti rajono tremtinių organizacijai, juos sukviečianti, suburianti į šventes ir išvykas, iškalbi ir jautriai kalbanti apie kitų likimus D. Karkienė neseniai pradėjo siūlytis apie tremtinių dalią kalbėti mokiniams. Be to, ji dažnai parašo spaudai straipsnių apie tremtį ir laisvės kovų įvykių paminėjimus. Po praėjusiais metais vykusio tremtinių suvažiavimo Dalija išrinkta viena iš trijų Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos pirmininko A. Lukšos pavaduotojų.

Praėjusiais metais „Santakos“ redakcija Dalijai Karkienei skyrė „Metų patriotės“ nominaciją -– už aktyvią pilietinę poziciją, patriotiškumo ir tautiškumo idėjų skleidimą tarp jaunimo.

Praėjusiais metais jos veikla buvo įvertinta aukštu LPKTS apdovanojimu – pirmo laipsnio žymeniu „Už nuopelnus Lietuvai“.



Nupiešė mergaitę su lėle

Dalija patyrė, jog vaikai yra nuostabūs klausytojai. Pasakojimams ji pasiruošia pagal temas, parodo savo vaikystės nuotraukų. Vilkaviškio Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje pagal jos pasakojimą mokiniams buvo surengtas piešinių konkursas. „Vieni nupiešė traukinių vagonus, kiti – miškus, barakus, bet man didžiausią įspūdį paliko piešinys, kuriame vaikai mane pavaizdavo kaip mažą mergaitę su lėle. Aš jiems tada pasakojau apie tai, kaip Sibire mama nupirko paprastą lėlę, kuri man buvo didžiausia brangenybė. Ruošėmės visa šeima nusifotografuoti, o lėlę kažkas ėmė ir pavogė. Puoliau į ašaras. Lėlės daugiau neturėjau ir su ja niekada nenusifotografavau“, – neslėpė jaudulio Dalija, kartu pasidžiaugdama dabartinių vaikų jautriu požiūriu ir jų padovanotu savo „portretu“, kuriame su lėle pavaizduota ji, maža mergaitė.

Nesuprato, kodėl mama buvo tokia liūdna

Iš 1949 m. kovo 25-osios ką nors prisiminti Dalija buvo per maža – tik trejų metų vaikas.

Daug kas įstrigo iš mamos pasakojimų, bet tėvai buvo įsakę tylėti kaip žemei ir nepasakoti apie savo praeitį. Daugelį metų visi išgyvenimai tūnojo sudėlioti giliausioje širdies kertelėje.

Prieš 60 metų, pavasariškai malonią dieną, į surinkimo vietą, Bliuviškius netoli Griškabūdžio, suvežė daug šeimų iš aplinkinių kaimų. „Nuotaika buvo graudi, o aš labai gerai jaučiausi, šokinėjau nuo ryšulių, vaikščiojau išdidi, kad kažkur važiuosime. Tik niekaip nesupratau, kodėl kaimo moteriškės liūdnos, ir mano mama, kuri visada būdavo linksma, nei dainuoja, nei kalbasi“, – pasakojo Dalija.



Skirtingais keliais

Tremtis jos šeimą visiškai išblaškė, brolius, seseris paliko be ateities, kiekvienas nuėjo savo kelią, vertą ne straipsnio, bet romano. Kai nusišypsojo laimė susitikti, broliai ir seserys savo pasakojimus ašaromis laistė.

Dalijos mama neseniai buvo ištekėjusi už septyniolika metų vyresnio našlio, savo sesers vyro, – iš gailesčio ir meilės sesers vaikams. Artėjant frontui vyriausia tėčio dukra Regina pasitraukė į Vakarus. Kita, Aldona, ką tik sulaukusi aštuoniolikos metų ištekėjo. Pakeista pavardė ir naujos šeimos statusas ją išgelbėjo nuo ištrėmimo, bet ir Lietuvoje vargas bei badas į akis žiūrėjo.

1949-ųjų kovą tėtė po trūkio operacijos gulėjo ligoninėje. Kaip tik tą kovo 25-ąją prie jo budėjo dukra Danutė. Tad prie Baikalo „nugarbino“ mamą, mažametę Daliją ir jos tėčio vyresnius vaikus paauglius Genovaitę bei Juozą. Brolis Algis, pamatęs, kad prie namų artėja sunkvežimiai, spruko į alksnyną ir slapstydamasis pabėgo. Tėtis, paleistas iš ligoninės, kitu ešelonu su dukra Danute buvo nuvežtas į Bodaibo aukso kasyklas Lenos aukštupyje.

„Tik vėliau supratau, kokia mano mama buvo tvirta ir gudri“, – kalbėjo Dalija. Tremtinių vaikams iki dviejų metų amžiaus duodavo pieno. Mama prastai mokėjo rusų kalbą ir visai nenorėdama sumelavo, jog mergaitei dveji metukai. Tada gavo pieno, kurio užtekdavo visiems vaikams sriubai pagardinti.

Dalijos mama pratinosi prie minties, jog Lietuvą paliko amžiams, jog nebepamatys vyro, o mergaitė – tėčio.



Nepažįstamas dėdė

Dalija ruošėsi lankyti pirmą klasę, kai staiga namuose atsirado kažkoks nepažįstamas dėdė. Mergaitė neprisiminė savo tėčio, nedrįso jo ir ilgai vadino dėde. Mokykloje jos Vensaitės pavardę užrašė taip, kaip rusams lengviau buvo ištarti – Vincyti. Tokia pavarde išdavė ir šešių klasių baigimo pažymėjimą.

Kūdos pradinė mokykla buvo ant kalnelio. Šalia stovėjo bažnyčia, kurioje buvo įrengtas inkubatorius, kolūkis čia perindavo viščiukus. Visai pro šalį ėjo Irkutsko traktas.

Dar dvejus metus Dalija mokėsi Chomutovo vidurinėje mokykloje, kuri buvo už kokių keturių kilometrų. „Šaltis iki keturiasdešimt laipsnių, o vaikų visas būrys einame apsimuturiavę kaip „matrioškos“, – prisiminė Dalija.

Po tremties Dalijai neteko nuvažiuoti prie Baikalo, nors brolis Juozas ir sesuo Genovaitė ten buvo nuvykę du kartus.



Jų namuose gyveno „žmonės“

Vensai išbuvo tremtyje beveik dešimt metų, į Lietuvą grįžo 1958-aisiais. Tėtis mirė 1980 m., o mama – 1998 m. Paskutinius penkerius metus ji gyveno pas Daliją.

Sugrįžusi į Lietuvą paauglė Dalija pasijuto labai blogai. Gimtųjų namų ūkiniuose pastatuose – įkurta kolūkio kiaulių ferma, gyvenamajame name vaizdas irgi liūdnas. Vensų šeimos į savus namus neleido, nepriregistravo – buvo pasakyta, kad „ten gyvena žmonės“. Reikėjo suprasti, kad tremtiniai – ne žmonės.

Šeimai teko ieškotis, prie ko glaustis. Tėtė per savo draugą Valentiną Gustainį gavo Justo Paleckio leidimą prisiregistruoti savo namuose. Juose apgyvendinta Pabricų šeima buvo geranoriški ir supratingi žmonės, todėl iš šių namų išsikėlė. Vensams juose apsigyvenant buvo iškelta sąlyga – kad šertų jų tvartuose įkurdintas kolūkio kiaules.



Pasirinko būti mokytoja

Sibire rusiškai besimokiusią ir šešias klases baigusią Daliją ištiko šokas, kai mokytojai pasakė, jog jei neišmoksianti lietuvių kalbos, turės lankyti penktą klasę. Mergaitė užsispyrė ir per trimestrą išmoko.

Kodėl baigusi vidurinę mokyklą pasirinko studijuoti rusų kalbą? „Todėl, kad rusų kalbą gerai mokėjau, – juokėsi pašnekovė, išsiduodama, jog turėjo ir kitokių norų. – Nutariau, kad gera būti ir mokytoja.“

Eina 41 metai, kai Dalija Agota Karkienė dirba Kybartuose: per 30 metų – vidurinėje, pastaraisiais – pagrindinėje mokykloje.

„Buvome tarybiniai žmonės – su šūkiu gyventi, degti, nenurimti. Aš visada buvau aktyvus žmogus, visada norėjosi veiklos. Per tą aktyvumą, atsakingumą buvo ir kuriozinių situacijų“, – sakė už sąžiningą ilgametį darbą įvairiomis padėkomis skatinta pedagogė.



Pažymėti išskirtiniu ženklu

Veikli ir sportiška Dalija susipažino su Romualdu Karka, aukštos moralės sportininku, palikusiu ryškų pėdsaką Kybartų sportiniame gyvenime. Prieš penkiolika metų mirusio R. Karkos atminimui rengiami futbolo turnyrai. Dalija savo vyrą pažino kaip išskirtinio likimo ženklu pažymėtą žmogų, patyrusį netekčių ir našlaičio dalią.

Dalijai dabar miela pasidžiaugti jųdviejų trimis sūnumis, kurių gyvenimai taip pat labai įdomūs. Visi berniukai žaidė futbolą, o disciplinos įgijo grodami A. Ziegoraičio pučiamųjų orkestre. Vyriausias sūnus Saulius baigė Juozo Gruodžio konservatoriją ir Muzikos akademiją. Dar mokydamasis konservatorijos trečiame kurse per savo atkaklumą ir gebėjimus įsidarbino Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestre. Pradėjo teisėjauti Lietuvos futbolo čempionatuose. 2008 metais jam suteikta nacionalinė kategorija. Jauniausias Tomas dirba koncertmeisteriu Nacionaliniame operos ir baleto teatre bei Kauno miesto simfoniniame orkestre. Vidurinysis Haroldas dirbo Kauno muzikiniame teatre, bet po patirtos traumos turėjo keisti darbo profilį.

Tada su paaugliais berniukais likusi našlė tikrai išgyveno krizinių momentų, bet iš sunkumų visi drauge tik pasimokė, įgijo atsparumo gyventi paprastai, bet ne prastai.



Pasakoti jaunimui

Dalija Agota dėkinga savo mamai, tarybiniais laikais pasirūpinusiai pakrikštyti sūnus. Vaikai iš močiutės pasakojimų labai daug sužinojo apie Sibirą, savo šeimos ir giminės tremtinių kančias.

„Jeigu mes, tremtiniai, tik vieni kitiems pasakosime apie savo vargus ir skriaudas, kokia bus iš to nauda? Noriu, kad visa tai sužinotų jaunoji karta – išgirstų apie tai iš tų žmonių, kurie patyrė tremtį. Metai eina ir tų žmonių neliks. Kas tada pasakos tikrą istoriją? Juk vadovėliuose apie tą laikotarpį – tik keletas pastraipų“, – kalbėjo Dalija Karkienė. Jos manymu, tremtiniai retai kviečiami į mokyklas.

Pasak buvusios tremtinės, dabar dar nėra materialinės krizės, žmones labiau žeidžia moralinė krizė. Bet juk reikia ieškoti galimybių, kuo nors save pastiprinti. „Jei žmonės dažniau eitų į Bažnyčią, išgirstų Dievo žodį, jie būtų moraliai stipresni“, – sakė Dalija, savo gyvenime patyrusi didelių sunkumų, bet niekada nešaukusi, jog viskas aplinkui tik blogai.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Vilkaviškyje kursis Prekybos, pramonės ir amatų rūmų atstovybė
* Trumpoje gatvėje – ilga nesutarimų gija
* Vis daugiau vilkaviškiečių atranda kalanetikos naudą
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas