„Santaka“ / Kapinių istorija – tik vietinės vokietės prisiminimuose

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis


Orai Vilkaviškyje


Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

Skelbimų kol kas nėra. Atsiųskite savo skelbimą! (Kaina - 2 €)


Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-03-13 17:37

Dalinkitės:  


Ant kalniuko, prie apgriuvusios evangelikų liuteronų koplyčios, išlikę tik niekam nereikalingi antkapiniai rėmai ir tai, ko niekdariai nepajėgė išplėšti ar pasinaudoti.

Autorės nuotr.


Kapinių istorija – tik vietinės vokietės prisiminimuose

Kristina VAITKEVIČIENĖ


Važiuojant keliu Bajorų kaimo link ne vieno akį patraukia iškart už Kybartų abipus kelio išsidėsčiusios kapinaitės su išlikusiu kažkada gražios koplyčios fasadu. Didžiulis užrašas skelbia, jog tai – Kybartų kaimo senosios vokiečių kapinės, saugomos valstybės. Paklausti vietiniai žmonės tegalėjo pasakyti tik tiek, kas užrašyta.



Vietiniams – paslaptis

Pasiteiravusi seniūnijoje sužinojau, jog tai – civilinės kažkada Kybartų apylinkėse gyvenusių vokiečių kapinės. Jas tvarko UAB „Kybartų darna“, o čia palaidotų žmonių artimųjų, matyt, nelikę, nes niekas neatvažiuoja uždegti net žvakelės.

Kybartų reikalus gerai žinantis mero padėjėjas Algimantas Mackevičius sakė, kad šias kapines jis atsimenantis dar nuo vaikystės. Kažkada jos buvo labai gražios, tvarkingos, su išmoningais paminklais, kryžiais. Čia buvo laidojami vietiniai vokiečiai. Jiems grįžus į savus kraštus, piktadariai į metalo supirktuves išvilko kryžius, ką buvo galima išnešti – išvogė. Taip ir liko kapinaitės su pusiau nugriauta koplyčia ir betoniniais kapaviečių rėmais. Paklaustas, ar kapinaitės abipus kelio buvo jau ir anksčiau, ar galbūt kelias per jas nutiestas tik vėliau, A. Mackevičius sakė atsimenantis, jog kelias čia ėjęs visada.




Siūlo galas

– Kiek esu čia buvęs, niekada nesutikau jokių vokiečių kilmės žmonių, – pasakojo A. Mackevičius. – Čia per jokias šventes neteko matyti uždegtų žvakučių, kiek žinau, niekas čia neieškojo ir palaidotų artimųjų.

Medžiagos apie kapinaites bandžiau ieškoti Vilkaviškio krašto muziejuje. Jo direktorius Antanas Žilinskas sakė, jog apie tai vargu ką ar rastų muziejaus archyvuose. Bent jau niekada neužkliuvo jokie dokumentai.

Atrodė, kad senosios vokiečių kapinės taip ir liks mįslė, jei ne to paties A. Mackevičiaus skambutis. Po keleto savaičių kybartietis atsiminė, jog Č. Darvino gatvėje gyvena senutė vokietė Greta Selivončikienė, kuri gal ką nors ir galėtų papasakoti apie kapinaites.

Paskambinus nurodytu telefonu, atsiliepusi kybartietė sakė mielai priimsianti į svečius kad ir tuojau pat. Mat iš namų jau niekur neinanti, tik kartais – iki parduotuvės.



Liko Lietuvoje

G. Selivončikienė maloniai priėmė savo kukliame, bet tvarkingame bute. Moteris sakė, kad pagavome ją kaip tik laiku, nes jau buvo susiruošusi po keleto dienų išvykti paviešėti pas vaikus. Mat tiek Alytuje gyvenanti duktė, tiek Druskininkuose įsikūręs sūnus rimtai susirūpinę savo motinos sveikata ir nenori, jog ji būtų viena.


Kybartietė pasakojo dar prieš keletą metų tvarkiusi porą kapelių mus dominančioje vietoje. Bet tai nebuvo jos artimųjų kapai. Paslaugos prižiūrėti dėdės ir tėvelio kapus jos tada prašiusi buvusi mokyklos draugė Regina Meyer (Zybenberger). Mat ją, kaip ir kitus Kybartų apylinkės vokiečius, 1942 metais repatriavo į Vokietiją. O Greta, tuo metu turėjusi Kūnaitės pavardę, liko Lietuvoje kartu su broliais ir seserimis iš pirmosios mamos santuokos. Jie visi buvo perkelti gyventi į Žemaitiją.



Kapų jau netvarko

Kai tvarkė draugės artimųjų kapus, dar buvo gyvas Gretos vyras. Tada jis padėjo nurodytoje vietoje surasti tuos du kapus ir juos žmonai tvarkyti. Greta su Regina nuolat susirašinėjo. Vokietė dažnai atvažiuodavusi į svečius, atveždavusi labdaros Kybartų ligoninei. Paskui, G. Selivončikienei atsigulus į ligoninę ir mirus vyrui, ryšiai su drauge nutrūko. Paskutinį kartą į kapus kybartietė buvo nuvažiavusi daugiau nei prieš dvejus metus. Jos sūnus vis nuvažiuodavo pažiūrėti, kaip atrodo mamos pažįstamų kapai.

– Jau nebeprašo manęs tvarkyti kapų. Gal nusibodo draugei, o gal ir pačios nėra gyvos, – svarstė kybartietė. – Juk ji, kaip ir aš, nebejauna. Man suėjo 84 metai. Bet Reginos duktė iš Hamburgo vis parašydavo, o dabar – jokios žinios.




Gyveno daug vokiečių

G. Selivončikienė jaunystėje gyveno Lipniškių kaime, kur tėvai turėjo ūkį. Pasak jos, tuo metu daug vokiečių gyveno aplink Kybartus, turėjo ūkius, savo parduotuves. Jie čia buvo atsikėlę ir įsikūrę dar nuo caro laikų. Vokiečiai dažniausiai tuokėsi su rusais. Taip ir Gretos mama buvo ištekėjusi už rusų karininko Jakušovo. Jam mirus, ji susipažino su našliu vokiečiu Kūnu ir už jo ištekėjo. Iš šitos santuokos ir gimusi Greta bei dar du vaikai.

Būdama maža mergaitė, ji vis bėgdavo palaistyti gėlių ant savo tėčio pirmosios žmonos sūnaus kapo. Vėliau, atėjus rusams, tai daryti liovėsi, mat bijojo net užeiti į vokiečių kapines.



Išvogė po karo

Paklausta apie laidojimą abiejose kelio pusėse, V. Selivončikienė sakė, jog čia jokios paslapties kaip ir nėra. Mat prie koplyčios, ant kalniuko, buvo laidojami jos tikėjimo vokiečiai – evangelikai liuteronai, o kitoje kelio pusėje amžino poilsio atgulė metodistai.

Ant kalno išlikusi koplyčia (kybartietės teigimu, ją per karą sugriovė sprogmuo, kurio išrausta duobė likusi ir dabar) naudota kaip liuteronų šarvojimo vieta. Čia, reikalui esant, buvo šarvojami velioniai, meldžiamasi už juos, buvęs kambarėlis kapų prižiūrėtojo instrumentams susidėti. Koplyčioje buvę gražių žvakidžių, kitokių apeiginių indų, bet viskas išvogta.



Istorija pasikartojo

Pašnekovės atmintyje ryškiai išlikę momentai, kai lankė vokiečių mokyklą, kuri buvo įsikūrusi Kybartų gimnazijoje. Čia buvo laikomos ir pamaldos vietiniams vokiečiams. Kybartuose gimusi, bet vokiškai puikiai kalbanti Greta apgailestavo, kad čia jau neturi draugių, su kuriomis galėtų pasikalbėti savąja kalba. Mat lietuvių kalbą ji mokėsi tik kaip papildomą, viskas mokykloje buvo dėstoma vokiškai.

Įdomu, jog vokietaitė, kaip kažkada ir jos mama, ištekėjo už rusų tautybės vyro, su kuriuo nugyveno ilgą ir gražų gyvenimą. Abu jos tėvai nesiilsi senosiose vokiečių kapinėse, o palaidoti Kybartuose. Nors iš pradžių vienas jų amžino poilsio atgulė Virbalyje, kur taip pat yra vokiečių kapinės, bet vėliau palaikai buvo perkelti į Kybartus, greta palaidoto sutuoktinio. Mat Virbalio vokiečių kapinės taip pat ilgainiui nunyko, nors kažkada buvo ypač gražios. Greta atsiminė, jog kažkada jaunimas eidavo pasivaikščioti ten augusia alyvų alėja...



Niekada nebuvo Vokietijoje

G. Selivončikienės vyras nebuvo praktikuojantis pravoslavas, tad visas šventes šeima švęsdavo pagal evangelikus liuteronus, kurių šventės sutapo su katalikų. Šeimoje užaugę vaikai tapo katalikais, nors Greta pati lankydavo Virbalyje esančią evangelikų liuteronų bažnyčią.


Kybartų vokietė, auginta ir gyvenusi pagal visus vokiškus papročius, niekada nėra mačiusi savo tėvų krašto. Gimusi Kybartuose, ji čia užaugo, kurį laiką su šeima buvo ištremta į Žemaitiją, vėliau augino vaikus ir net kalbinama savo draugės vis niekaip nerasdavo laiko nuvažiuoti pas ją į Vokietiją. Vėliau nebuvo galimybių, o dabar jau neleidžia sveikata.





Publikuota: 2009-03-13 17:37:26

Komentarai:





Jūs naršote standartinę svetainės versiją.
Perjungti į mobiliąją versiją?



Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Naujas komisariato vadovas Suvalkijoje jaučiasi savas
* NŽT specialistai teisinosi ir prašė supratimo
* Turizmas Vištytyje: kaip laikosi gražiausias rajono kampelis?
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Paskutinį kovo sekmadienį bus įvestas vasaros laikas. Teks anksčiau keltis, bet vakarais bus ilgiau šviesu. Ar laukiate to?
Taip.
Ne.
Man jokio skirtumo.
Vasaros laikas galėtų būti visada.



Kalbos patarimai

Kuri forma taisyklinga: „paties“ ar „pačio“?
Pirmenybė teikiama įvardžio „pats“ kilmininkui „paties“. Vis dėlto forma „pačio“ klaida nėra laikoma, ji vertinama kaip šalutinis normos variantas, tinkantis laisviesiems stiliams, pvz.: Paties (pačio) pirmininko reikėtų paklausti. Teko sugrįžti prie to paties (pačio) nutarimų punkto.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2024 Visos teisės saugomos. Svetainėje paskelbtą informaciją bei nuotraukas be „Santakos“ redakcijos sutikimo draudžiama naudoti kitose svetainėse arba platinti kuriuo nors kitu pavidalu.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai