„Santaka“ / Kai aš buvau tavo metų...

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-03-12 09:07

Dalinkitės:  


A. Saulienė pasirinko širdžiai mielą profesiją.

Romo ČĖPLOS nuotr.


Kai aš buvau tavo metų...

Eglė MIČIULIENĖ

Būsima knygyno direktorė karves ganė su knyga rankose



„Mano vaikystė buvo skurdoka, bet prisiminimai iš jos – tikrai gražūs. Buvau labai energinga, drąsi, visur dalyvavau ir visko norėjau. Žiemą visos giliausios pusnys buvo mano išbraidytos, vasarą į Verknę, kur gilu, maudytis šokdavau – nieko nebijojau...“ – pasakojo Vilkaviškio knygyno direktorė Alverda Saulienė.



Į mokyklą – su klumpėmis

A. Saulienė užaugo Dzūkijoje, Pikelionių kaime (Jiezno rajone). Alverda buvo vidurinis vaikas šeimoje, turėjo dar dvi seseris ir du brolius.

Pradinę kaimo mokyklą būsima knygyno direktorė lankė avėdama medinį apavą – klumpes, kaip ir dauguma to meto kaimo vaikų.

„Baigusi keturias klases, į vidurinę mokyklą kasdien eidavau septynis kilometrus – tokį atstumą, kaip nuo Vilkaviškio iki Alvito. Taigi pirmyn ir atgal iš viso nueidavau 14 kilometrų. Tiesa, vėliau tėveliai nupirko dviratį, tada jau visai greitai nulėkdavau... Žinoma, kai žiemos būdavo labai šaltos, Jiezne tėveliai samdydavo butą. Dabar mane pyktis ima matant, kai tėvai porą kilometrų vaiką iki mokyklos veža... Juk tai – puikiausia mankšta gryname ore“, – kalbėjo A. Saulienė.



Dirbo nuo pat mažens

Alverda į darbus buvo „įkinkyta“ nuo pat mažumės. Būdama vos penkerių metų turėdavo malkų atnešti, daržą paravėti – tiek, kiek pajėgia. O nuo 7–8 metų jau buvo tikra nešiotė – prižiūrėdavo jaunesnius vaikus.

„Namuose, pas tėvužėlius, šešerius metus karves ganiau. Pakeldavo 5–6 val. ryto ir ganydavome su kitais kaimo vaikais. Galvodavau, kad jei kada turėsiu savo vaikų, niekada jų nekelsiu šitaip anksti... Dieną parginusi karves gal dar galėtum atsigulti, bet reikėdavo tai kiaulėms žolių paskinti, tai vaikus pasaugoti (brolis su sese už mane buvo 7 ir 8 metais jaunesni). Žodžiu, visą laiką buvome pristatyti prie darbo. Tada nebuvau labai patenkinta, bet dabar manau, kad tai buvo tikrai gerai. Dabartinis jaunimas mažai užimtas darbu, o be darbo žmonės išdyksta“, – įsitikinusi pašnekovė.



Lupo su botagu

Didelių eibių A. Saulienė vaikystėje sako lyg ir neprikrėtusi.

„Žinoma, šventa nebuvau. Jei ką prisidirbdavau, stengdavausi išsisukti, kartais mėgindavau kaltę suversti metais vyresniam broliui...“ – juokėsi moteris.

Tačiau už prasižengimus, kad ir netyčinius, mažajai Alverdai ne kartą teko ragauti beržinės košės.

„Mano tėvužėlis buvo labai geras. Mus, penkis vaikus, jis tikrai mylėjo, bet buvo labai griežtas. Esu gavusi botago, buvau ir ant žvyro paklupdyta“, – pasakojo knygyno direktorė.

Daugiausiai Alverda būdavo baudžiama už aplaidumą ganant karves. Iki šiol A. Saulienė prisimena, kaip gavo lupti už tai, kad užsižaidusi su draugais „praganė“ jaunesnę seserį. Kiek visiems buvo nerimo, kiek ieškojimo! O trimetė Birutė, pasirodo, perėjusi per kelią į rugių lauką ir ten užmigusi... „Kliuvo man tada kaip reikiant“, – lingavo galvą pašnekovė.

Tačiau vaikystėje ne kartą beržinės košės ragavusi knygyno vedėja dabar ir pati mano, kad fizinės bausmės nėra blogai. Botagu vaikų auklėti, anot A. Saulienės, gal ir nereikia, bet bent jau gluosnio šakele į minkštą vietą įkrėsti verta – kad „nuodėmė“ geriau įsimintų.



Nesisekė dailyraštis

Mokykloje mažajai Alverdai ėjosi gerai, nesisekė tik dailyraštis. Parkerių tada nebuvo – reikėjo rašyti plunksna. Ašaros kaip pupos birdavo ir raidelės dar labiau liedavosi... „Mokytoja gal iš pasigailėjimo parašydavo keturis (tuomet mokiniai buvo vertinami penkių balų sistema – aut. past.). O aš ir po šiai dienai labai „dailiai“ rašau“, – juokėsi A. Saulienė.

Tačiau mokytojai veiklią mokinę mylėjo. O ji buvo tikra aktyvistė: dalyvaudavo dailiojo skaitymo konkursuose, mėgo sportuoti – ir dviračiu važiavo, ir bėgo, ir į aukštį šoko... Kaip juokiasi pati A. Saulienė, jos buvo pilna visur.

Į mokyklą Alverda visuomet ėjo noriai. Kartais, kai reikėdavo padėti kasti bulves ar prie kitų ūkio darbų, tėvai vaikų į mokyklą neleisdavo visą savaitę. Tada mergaitė prisigalvodavo, kad mokytoja liepusi jai būtinai ateiti, davusi kažkokių užduočių. „Ne dėl to, kad darbo būčiau bijojusi, – labai patiko eiti į mokyklą. Dabar man keista, kai vaikai džiaugiasi nuo mokyklos išsisukę“, – stebėjosi direktorė.



Su knyga – nuo mažens

A. Saulienės meilė knygoms gimė pačioje vaikystėje.

„Mūsų namuose buvo įkurta kaimo biblioteka. Net ir karves ganydama pasiimdavau knygą. Beskaitydama užsimiršdavau, karvės kur nueidavo – ir gaudavau botagų nuo tėvužėlio... O skaičiau viską: P. Cvirką, Lazdynų Pelėdą, T. Main Ridą, Dž. Kuperį, T. Dreizerį... Prisimenu, bibliotekos vedėja man nedavė skaityti Gi de Mopasano „Mielojo draugo“ – atseit, dar per maža buvau. O biblioteka nuo mūsų kambario buvo atskirta didele spinta. Tai aš vakare patykojau, atsistūmiau tą spintą (tada gal 11 ar 12 metų buvau), įlindau į biblioteką ir susiradau šitą knygą. Perskaičiau, bet tada taip ir nesupratau, dėl ko man jos neleido skaityti“, – pasakojo A. Saulienė.

Jau paaugusi Alverda lankydavosi Jiezno knygyne. Ten sėdėdavo pagyvenusi akiniuota pardavėja ir vis ką nors skaitydavo. Mergaitė žiūrėdavo į ją ir baisiausiai pavydėdavo – taip norėjo būti jos vietoje.



Svajonė išsipildė

Sako, reikia tik labai norėti – ir viskas yra įmanoma. Ir dzūkaitės iš Pikelionių kaimo svajonė išsipildė – baigusi septynias klases ji įstojo į technikumą studijuoti knygų prekių žinovo specialybės. Išvažiavo su draugėmis į Vilnių nieko nepažinodamos. Buvo tik 13 metų – ir niekas nei lydėjo, nei vežė...

Mokslus Alverda baigė dar būdama nepilnametė. 1962 metais ji buvo paskirta dirbti į Vilkaviškį. Knygynas tuo metu buvo Vytauto gatvėje, priešais senąją bažnyčią, kitapus gatvės. Jaunutė knygų žinovė labai norėjo važiuoti į Vilkaviškį, tačiau čia atvykusi nusivylė žmonėmis. „Stebėjausi, kad suvalkiečiai vieną sako, kitą daro... Užkliuvo ir baisus žmonių taupumas. „Galvodavau, kad atidirbsiu trejus metus – ir keliausiu, kur akys mato...“ – pasakojo ji.

Bet niekur neiškeliavo – ištekėjo ir visam laikui liko Vilkaviškyje.

Knygyno direktorė užaugino dvi šaunias dukras – Loretą ir Aušrą. Abi jos – žvitrios ir veiklios, kaip kažkada buvo jų mama. Vyresnioji Loreta, anot patarlės, nuriedėjo netoli obels: baigė tą patį technikumą ir kartu su mama dirba knygyne. Abi A. Saulienės dukros labai mėgsta skaityti knygas, o perskaičiusios – padiskutuoti, pasidalyti savo nuomone.



Vaikai knygomis domisi

A. Saulienė džiaugėsi, kad ir šiais laikais vaikai domisi knygomis: tai didelė atsvara kompiuteriui ir, knygyno direktorės nuomone, nevykusiems šiuolaikiniams animaciniams filmukams.

„Man atrodo, kad tie filmukai nieko gera neduoda. O skaitantys vaikai ir kitaip mintis reiškia, ir žodynas jų daug platesnis. Vaikams, paaugliams dabar išleista tikrai daug gražių leidinių, įvairios literatūros. Smagu, kad į knygyną moksleiviai ateina ne tik vadovėlių ir pratybų įsigyti, – jaunimas domisi ir knygomis, nors ne tiek daug, kaip norėtųsi. Pastebėjome, jog ir draugams vaikai perka dovanų čekius.

Pati A. Saulienė niekuomet nesigailėjo pasirinkusi šią profesiją.

„Manau, kad į knygyną ateina dvasingesni žmonės. Ne kartą esu pasidžiaugusi, kad turiu tokią profesiją. Kai darbas mėgstamas, į jį atėjus užsimiršta visos negandos“, – sakė knygyno direktorė.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas