„Santaka“ / Gyvenimas, paženklintas kančia ir meile

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Reikalingas (-a) pagalbinis darbininkas (-ė) ūkio darbams, mokantis (-i) karves melžti aparatu. Darbas netoli Gražiškių. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-11-29 08:57:12

Parduoda dalimis CITROEN BERLINGO (2002 m., dyzelis, 1,9 l, 51 kW), AUDI A4 (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW POLO (1997 m., 1,9 l, dyzelis, 47 kW), VW GOLF IV (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW), VW SHARAN (1998 m., 1,9 l, TDI, 81 kW). Tel. 8 699 28 707.
Galioja iki: 2018-11-29 10:25:14

Parduoda naują šiferį dideliais lapais ir naudotą šiferį mažais lapais. Tel. 8 622 84 697.
Galioja iki: 2018-12-01 11:47:16



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-03-09 16:46

Dalinkitės:  


Po susitikimo su mokyklos bendruomene – dalis trijų kartų Dambravų šeimos atstovų. Pirmoje eilėje: Ritos bei Vytauto vaikai Ugnė, Luka Jonė, Nikas, jų dėdė Algirdas. Antroje eilėje stovi Nijolė, Kęstutis, Stasys, Rita, Asta, Vytautas, Valdas.

Autorės nuotr.


Gyvenimas, paženklintas kančia ir meile

Birutė NENĖNIENĖ

Dambravų giminės gyvenimas, kaip ir visos lietuvių tautos, paženklintas nepaprastos lemties, didelės meilės ir didelės kančios. Jie – iš nedaugelio išlikusių žmonių, kurie 1941-ųjų birželio 14-ąją buvo išplėšti iš gimtųjų namų, išvežti į Sibiro platybes, atskirti nuo tėvo, ištisus dešimtmečius nežinoję vyriausio brolio, žinomo ambasadoriaus Vytauto Antano Dambravos, likimo.



Įrašė į „Garbės galeriją“

Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dieną, Dambravus pagerbė Vilkaviškio „Aušros“ vidurinės mokyklos bendruomenė. Kęstutis, Stasys, Nijolė, Stasė Dambravai nuo 1979-ųjų, nuo pat pat šios mokyklos įsikūrimo pradžios, vaikus mokė lietuvių kalbos, matematikos, diegė tas vertybes, kurios jiems patiems labai brangios. Šioje mokykloje mokėsi ir labai gerai ją baigė Nijolės ir Kęstučio vaikai Asta, Rita, Algirdas ir Vytautas, Stasės ir Stasio sūnūs Valdas bei Darius.

Šeimyniškoje aplinkoje, plevenant žvakėms ir skambant muzikai, visi pasijuto artimi, vieni su kitais susieti brangiais bendravimo ir prisiminimų saitais.

Daug šeimų patyrė, ką reiškia gyventi be namų, be artimųjų, be Tėvynės. Nepaisant to, Dambravų šeimos nariai turėjo tikslą siekti išsilavinimo. Visi Dambravų vaikai baigė aukštuosius mokslus, muzikos mokyklas.

Renginio metu mokyklos aktų salėje ant ilgo stalo buvo išdėstyta daugybė medalių, diplomų, apdovanojimų, kuriuos Dambravai laimėjo įvairiose Lietuvos, tarptautinėse bei pasaulio šachmatininkų varžybose. Apie šį pomėgį pasakojusi stipriausia iš šeimos narių šachmatininkė Rita sakė, jog yra malonu prisiminti dalyvavimą varžybose, galimybę aplankyti daug šalių, tačiau brangiausiu laimėjimu iš visų ji įvardijo tai, kad žaisdama sukūrė šeimą. Žvalūs mažamečiai jos dukra ir sūnus susirinkusiuosius sveikino patriotiniu eilėraščiu.

Mokytoja Angelė Buragienė pagarsino, jog vykdant projektą „Drąsinkime ateitį“ į mokyklos „Garbės galeriją“ bendruomenė išrinko Valdą Dambravą, nors visi Dambravai tiktų joje būti. Valdui mokytojai įteikė šią narystę liudijantį dokumentą.

Vilkaviškietis universitete baigė ekonomikos ryšių su visuomene ir teisės mokslus, įgijo magistro laipsnį, dirbo ministerijose, bankuose, privačiose organizacijose, Seimo ir Vyriausybės institucijose. Šiuo metu dirba Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje patarėju viešiesiems ryšiams. „Jei tikitės loterijoje laimėti milijoną arba turite dėdę milijonierių, tada galite nesimokyti. Bet jei norite susikurti geresnę padėtį, žinokite, jog mokytis visada įdomu, naudinga ir reikalinga“, – patarė Valdas jauniesiems vilkaviškiečiams.



Buvo daug meilės ir išminties

„Kai mokytojo Kęstučio Dambravos paklausiau, ko daugiau – kančios ar meilės – buvo jo gyvenime, išgirdau, jog meilės“, – kalbėjo jaunesnioji kolegė, mokyklos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Jolita Sinkevičienė.

Stebint Lietuvos televizijos dokumentinio filmo apie Dambravų giminę fragmentus, klausantis Kęstučio bei Stasio prisiminimų nuotrupų, jaunimo auditorijai ir kolegoms buvo nupieštas Dambravų tėvų Silvestro ir Apolonijos paveikslas. Tai jų stiprybė, valia, išmintis visą šeimą sutelkė bendram tikslui ir vilčiai.

Vargonininkavęs Silvestras taip gražiai mokėjo pamėgdžioti paukščius, jog tuo „čiulbėjimu“ prisiviliojo gražuolę ūkininkaitę, bažnyčios choristę Apoloniją. 1920 metais į pasaulį atėjo pirmagimis Vytautas Antanas. Apolonija buvo nepaprasto darbštumo, švelnumo ir kantrumo moteris – tikra šeimos siela. Moteris pagimdė šešis vaikus. Robertukas mirė jaunas, Vytautas Antanas atsidūrė Vakaruose, kitus keturis vaikus motina apgynė nuo šalčio, bado, ligų, mirties, išmokslino Sibire ir parvežė į Lietuvą.



Ji buvo tikras kareivis

„Kiekvienam žmogui Sibire buvo sunku, bet kai pagalvoju apie savo mamą, neįsivaizduoju, iš kur ji turėjo tiek jėgų. Papasakosiu, ką ji veikė poilsio dieną. Prieš tą dieną mes, vaikai, pririnkome miške artipilnį kibirą aviečių. Po darbo vakare mama uogas nešė aštuoniolika kilometrų į geležinkelio stotį, po to tris valandas traukiniu važiavo į Bijską, kad turguje pardavusi galėtų nupirkti kokio nors valgio. Kelionė baigdavosi atgal aštuoniolika kilometrų pėsčiomis, nešant sunkų krovinį, o ryte – į darbą. Ir tokių „poilsio“ dienų buvo labai daug. Ji net krosnis remontuodavo... Taip ir gyvenome: darbai, rūpesčiai, vargai. Persikėlėme į kitą vietą, per porą mėnesių pasistatėme namą. Tai buvo kalno šlaite iškasta žeminė: iš trijų pusių – žemė, viršus – irgi žemė. Sienos išpintos iš šakų, užtinkuotos moliu, netgi išbaltintos. Buvo ir krosnis, durys, net langas... Bet tai buvo savas namas. Tame „name“ mes gyvenome ketverius metus“, – ne kur nors girdėtą, bet savo gyvenimą ramiai piešė Kęstutis Dambrava.

„Mama labai norėjo, kad mokytumėmės. Vidurinė mokykla buvo už dvidešimties kilometrų, kitame kaime. Su kuriuo nors iš mūsų ji nueidavo į tą kaimą samdytis kasti bulvių, kurios buvo maistas mums, moksleiviams.

Mūsų mama buvo labai geras, linksmas, malonus, jautrus žmogus, visiems padėdavo. Trapi ir kartu be galo tvirta. Ji man atrodė kaip įsakymą vykdęs kareivis, tiksliau – Dievo kareivis. Malonu, gera ir jauku nors mintimis prie jos prisiglausti. Ko man labiausiai gaila? Kad ji nematė Baltijos kelio, laužų, kaip kryžių per Lietuvą nešė, – tikrai būtų prisidėjusi... O gal ji visa tai matė iš aukštybių...“ – nuščiuvusioje salėje sklido tylus mokytojo balsas.



Tėvo pavyzdys

Tėvas Silvestras į gyvenimą prasimušė savo atkakliu darbu. Išmoko siūti, Kaune mokėsi kompozitoriaus Juozo Naujalio kursuose, vargonavo Kauno katedroje. Baigęs aukštesniąją policijos mokyklą, iki tragiškų Lietuvai 1940-ųjų buvo Kuktiškių, Alantos, Užpalių, Daugailių nuovadų viršininkas, ėjo Utenos apskrities policijos vado pavaduotojo pareigas.

„Tėvelis buvo muzikalus, jaunystėje išbandęs visus jam prieinamus instrumentus, žinoma – ir artimiausios bažnyčios vargonus. Tobulintis buvo sunku, tada dar buvo uždrausta lietuvių kalba. Pirmojo pasaulinio karo metais mobilizuotas pateko į dragūnų pulką, buvo sužeistas, užsitarnavo laipsnį, už narsumą apdovanotas Šv. Jurgio kryžiumi. Nepriklausomoje Lietuvoje jis buvo pasiryžęs aprėpti daug veiklos sričių, nors už tai ir nebuvo mokamas atlyginimas, – dirbo ir šaulių būrio vadu, ir ugniagesių būrio viršininku. Tėvas buvo Lietuvos kariuomenės atsargos karininkas, bandė organizuoti labdaros loterijas, netgi vaidindavo spektakliuose. Mes, vaikai, jį matydavome paradine uniforma, ant žirgo. Arba štai visi su tėvu susėdę prie pianino giedame, dainuojame... Iš tolo pažindavome jam būdingą eiseną – mes, berniukai, bėgdavome jo pasitikti.

Netruko praeiti vaisingiausi gyvenimo ir tarnystės Lietuvai metai, kai 1940-aisiais užplūdo raudonasis tvanas... Vaikigalis buvau, mačiau visa tai, kas vėliau užfiksuota kaip istoriniai faktai. Tarybų valdžios tikslas buvo ne nubausti tuos, kurie kitaip galvoja, bet taip įbauginti, kad žmogus į žmogų negalėtų iš baimės pažiūrėti, kad pamirštų, jog vakar buvo draugai, bendramoksliai, kaimynai. Ir šitai pasiekė.

Pasiruošimas pirmajai masinei tremčiai buvo visiškai slaptas. 1941 metų birželį mes, pradinukai, buvome apsidžiaugę prasidėjusiomis vasaros atostogomis, batelius buvome nutrenkę į šalį – lakstydavome basi. O čia ir birželio 14-osios naktis: beldžia į duris, prižadina ir prisistato uniformuoti, ragina krautis mantą. Mes, miestiečiai, maisto atsargų kaip ir neturėjome.

Pėsčius nuvarė į Utenos geležinkelio stotį. Ten nuo šeimos atskyrė tėtę. Jis tik priėjo prie motinos, o su vaikais atsisveikinti jau neleido. Ir nuo to laiko mes tėvelio daugiau nematėme“, – šeimos istoriją pratęsė mokytojas Stasys Dambrava.



Be kaltės, be bylos

Apolonija Dambravienė ir keturi vaikai buvo išvežti į Altajų, o tėvas pateko į Krasnojarsko kraštą, specialų lagerį. Ten jo, kaip ideologinio priešo, nevertėjo nei maitinti, nei gydyti. Todėl pirmąją tremties žiemą Lietuvos inteligentai krito kaip rudens lapai.

Iš archyvo dokumentų dabar žinoma, jog Silvestrui Dambravai nebuvo sudaryta jokia byla, nebuvo pateikta jokių kaltinimų. Jis mirė nuo išsekimo – bado. Palaidojimo vieta nežinoma. Pagal to meto ir vietos tradiciją žiemą miręs kalinys nebuvo užkasamas, nes žemė labai įšalusi, o sniego buvo pakankamai...

„Aš džiaugiuosi, kad man teko matyti jo akis, girdėti balsą, mokytis jo mokomų žaidimų. Labai neseniai, prieš kelis mėnesius, už nuopelnus Lietuvai tėvui buvo suteiktas Lietuvos kario savanorio statusas“, – sakė Stasys.



Ne balandžio pokštas

Iš Kęstučio pasakojimo, kaip siekęs mokslo, paaiškėjo, jog Lietuvoje jis mokėsi tik pradžios mokykloje, paskui – Sibire. Ir daugiau kaip metus – vėl Lietuvoje.

„Tik iki 1949 metų sausio 10 dienos. Tada paaiškėjo, kad mes ne atvažiavome į Lietuvą, o pabėgome iš tremties, nors man iki tol niekas nesakė, kad esu tremtinys. Už pabėgimą iš tremties nuteisė trejus metus kalėti. Iš Maskvos atėjo toks Ypatingojo pasitarimo raštas. Bet mes nebuvome jokiame teisme. Tas sprendimas buvo priimtas 1949 metų balandžio 1 dieną. Tai pasirodė esąs ne pokštas: visai šeimai trejus metus teko praleisti lageryje, šiaurėje. Bet tai dar ne viskas – po lagerio buvome iki gyvenimo pabaigos nuteisti į tremtį. Iš lagerio vežimas į tremtį buvo kur kas sunkesnis nei 1941 metais, kai vežė gyvuliniais vagonais. Kelionė iki tremties vietos vyko etapais. Pabūnant Leningrado ir Maskvos kalėjimuose, ji užsitęsė daugiau kaip tris mėnesius“, – pasakojo Kęstutis. Tremtyje jis susigriebė, jog reikia baigti vidurinę mokyklą, – abiturientu tapo sulaukęs 21 metų. Vėliau neakivaizdžiai baigė pedagoginį institutą.

„Kai grįžau iš tremties, Lietuva nesuteikė galimybės baigti studijų. Todėl keturias sesijas važiavau į Bijską – septynios kelionės dienos į vieną pusę, septynios – į kitą. Laiko juosta kita, nuvykęs pasidarydavau kaip lunatikas...“ – pasakojo Kęstutis.



Neišblėstantys jausmai

Pagaliau atėjo džiaugsmingas Atgimimo laikas. „Nors rajone buvo daug žmonių, kurie gyveno kaip su sparnais pakilę, Dambravai buvo vieni nuoširdžiausių Sąjūdžio narių. Jiems reikėjo ypatingos drąsos, bet jos turėjo tiek, kad galėjo pasidalyti su kitais žmonėmis“, – prisiminė 1988–1989 metų nuotaikas mokytoja Vilija Žalienė. Ji klausė šiandieninių keturiolikmečių–aštuoniolikmečių mokinių, ką jie žino apie tą laiką, kaip jaučiasi matydami ir girdėdami šalia esančius to laiko liudininkus.

Kalbėjusiųjų prisiminimus papildė nuostabių renginių, kuriuos atvira širdimi priėmė ir kuriuose dalyvavo Dambravų vaikai – tuometiniai „Aušros“ vidurinės mokyklos moksleiviai, akimirkos.

„Savaime aišku, kad augant tokioje šeimoje ugdėsi ir laisvės, ir atsakomybės jausmai. Besimokydami šioje mokykloje nesutikome nė vieno „fanatiko“ mokytojo, kuris draustų laisvės idėjas, labai ačiū, kad tos tradicijos tęsiamos ir dabar“, – sakė Nijolės ir Kęstučio sūnus Algirdas.

Kolegos, buvę mokiniai dalijosi tuo, ką jautė, išgyveno, patyrė, savo gyvenimo kelyje sutikę Dambravus. Švelniai tarė Staselės vardą. Stasės Dambravienės susitikime nebuvo, bet žmonės prisiminė ją kaip pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo delegatę, visa širdimi pasinėrusią į naują Lietuvos gyvenimo etapą.

„Mokytojai Dambravai – tai mokytojai legendos. Ta nuomonė, kurią mes, mokiniai, apie šiuos mokytojus buvome susidarę prieš ketvirtį amžiaus, išliko ir dabar. Visų pirma, jie buvo savo dėstomo dalyko meistrai. Antra – be galo sąžiningi visų mokinių atžvilgiu. Šita giminė turi gerą humoro jausmą, yra be galo muzikalūs. Bet labiausiai noriu jums nusilenkti už tai, kad mumyse puoselėjote ne tik norą mokytis, bet ir žmogiškąsias vertybes. Ir pats svarbiausias dalykas – kad tos jūsų puoselėtos vertybės labai svarbios ir šiandieną“, – sakė buvusi Dambravų mokinė, Švietimo skyriaus vyr. specialistė Žydrė Žilinskienė.

Buvo perskaityta ištrauka iš Kęstučio Dambravos straipsnio „Dainuojančios vėlės“: „Vėliau dar ilgai ieškojau tų laimingos vaikystės dainų, kurios mane lydėjo visą gyvenimą...“ Broliai Dambravos ir jų sūnūs Algirdas bei Valdas užtraukė: „Kur dangus ugnim liepsnoja...“

Skambėjo dar kelios visų Dambravų atliekamos populiarios dainos, o susitikimą vainikavo kartu su renginio dalyviais sudainuota daina.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Jubiliejų švenčiantis gydytojas savęs be medicinos neįsivaizduoja
* Naujų nesutarimų fone prisimintos senos nuoskaudos
* Vilkaviškio mieste siaučia vandalai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Ar galima sakyti „prieinama kaina“?
ikrai galima, kadangi „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“ nurodoma trečioji dalyvio prieinamas reikšmė – „nebrangus, įperkamas“.



Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas