„Santaka“ / Atodangos

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda 1 t talpos konteinerį metaliniame rėme su išleidimo čiaupu ir jo prailginimu (45 Eur), tokį pat konteinerį be metalinio rėmo (15 Eur). Tinka vandeniui ar kurui laikyti. Gali atvežti. Tel.: 8 686 98 506, 8 686 98 503.
Galioja iki: 2018-09-29 09:19:34

Brangiai išsinuomotų žemės ūkio paskirties žemės. Tel. 8 624 12 402.
Galioja iki: 2018-09-30 10:57:07

Parduoda kiaulę skersti. Tel. 8 602 31 187.
Galioja iki: 2018-10-01 11:50:58



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-02-21 09:01

Dalinkitės:  


Atodangos

Birutė PAVLOVIENĖ

Kokią košę verdame, tokią ir srebiame



Prieš savaitę gražiu baltos žiemos taku prabėgo pirmasis šių metų ilgasis savaitgalis: linksmuolė jaunatviška ateivė – šventojo Valentino diena ir savoji Vasario 16-oji, palydėta apdovanojimais, iškilmingomis rikiuotėmis, senais bei naujais koncertais.

Kažkaip net nepastebėjome, kad praėjusią savaitę paklebeno vartelius ir pirmasis šių metų penktadienis, pažymėtas tryliktąja mėnesio diena. Tiek to, apie jos prietarus dar bus progų pakalbėti, nes tokių penktadienių šie metai turės ir daugiau. Be to, aplink verda tokia gyvenimo realybė, kad į prietarų košę geriau nelįsti. Užtenka tos, kurią užvirė krizė.

Daugelis prisipažįsta, kad iki skausmo jau smelkia, alina ant kiekvieno kampo dabar analizuojamos jos priežastys, esami bei būsimi padariniai.

Net darosi gaila, kaip traukiasi į pašalį, gūžiasi, lyg būtų bevertės, kitos – paprastesnės, žemiškesnės – mintys ir problemos. Pavyzdžiui, ar trys buvusios neskubėjimo į darbą dienos pridėjo kokią minutėlę prie tų septynių minučių, kurias, kaip rodo tyrimų rezultatai, per parą lietuviai skiria savo vaikams? Jeigu taip, tai puiku: kitą kartą mūsų šalies atstovai, nuvykę į tarptautinę konferenciją, gal jau nebus šokiruoti, kad tėvų dėmesiu vaikams tarp 29 valstybių esame 28-oje vietoje. Vienas tėvas, kaip pranešė ilgojo savaitgalio televizijos žinios, buvo net labai nusiteikęs pamaloninti dėmesiu savo vaikelį. Tik va, susipynė girto tėvelio kojos ir... Išmestas mažylis skilusia galvele atsidūrė medikų globoje.

Liūdna, bet baisiausia, jog tokie nutikimai jau nieko nestebina. Ar pastebėjote, kad gyvenime dabar daug kas nestebina?

Nors pasitaiko ir priešingų atvejų. Štai Vilkaviškio seniūnas stebisi miestiečių nekultūringumu. Fotografuoja prie vienintelio šešiaaukščio ir Aušros gatvėje ant vejų sustatytus automobilius, norėdamas per laikraštį sugėdinti jų šeimininkus. Bet ar nuotraukos praplės automobilių stovėjimo aikšteles, jau seniai nesutalpinančias šių daugiabučių namų gyventojų transporto priemonių?

Kur jas statyti, jei nėra vietos kišenes primenančiuose kiemuose? Neklauskite ir nesistebėkite, jei būsite (be abejo, teisėtai) nubausti už žaliųjų plotų niokojimą. Turėkite vilties, kad iš baudų gal atsiras lėšų ir jūsų kiemo aikštelei.

Nors kažin. Lietuvoje kaip grybų po lietaus pridygę veikėjų, purpiančių vienas už kitą keistesnius projektus, kuriems irgi reikia į biudžetą patenkančių pinigų. Kelių šimtų tūkstančių litų, kad anglas sukurtų neoninį šuniuką, kuris švytėtų Lietuvos vardo tūkstantmečio garbei. Ne mažesnių šimtų tūkstančių – nupirkti už vieną (!) tūkstantį litų afganių moterų rankdarbių.

Jei prasidėję auditai, revizijos ir sukrutę prokurorai neaplaužys tokio dosnybės rago, Afganistane tikriausiai oš ir Lietuvos jai dovanotas ąžuolynas. Gal ir gerai, galės į ten važiuoti pasodinti savo medelių Kovo 11-osios akto signatarai, kurie neprisirengė to padaryti savo giraitėje Tautinio atgimimo ąžuolyne, dr. J. Basanavičiaus tėviškėje.

Tik štai klausimas: o ką darysime su taip pamėgta daina, tapusia vos ne himnu? Ar nereikės rašyti jai tokius žodžius:



Afganistane ąžuolai žaliuos,

Ąžuolai žaliuos kaip Ožkabaliuos...

Afganistane ąžuolynas oš,

Ąžuolynas oš, nors ir nežaliuos,

Tik šlamės kažkur litai išplauti

Nemuno krašte, Lietuvos šalyj...




Ir bus baisiausia, jei tai bus tik dar vienas nieko nestebinantis mūsų gyvenimo faktas.






Kur dingsta mūsų pinigai? Iš ko juoktis…



Kuo skiriasi Kalėdos nuo finansų deficito? Amerikiečių politiko ir teisininko, buvusio Kolorado valstijos gubernatoriaus R. Lammo požiūriu, pagrindinės krikščionių šventės išvakarėse vaikai prašo Kalėdų Senio, ką norėtų gauti dovanų, o suaugusiesiems belieka už tuos norus sumokėti. Deficito laikais prašytojais tampa suaugusieji, kurie reikalauja iš valdžios patenkinti savo norus, o sąskaitas padengti neišvengiamai tenka jų vaikams.

Labai panorėjus, šią mintį galima nesunkiai išplėtoti. Antai, jeigu vaikai anksčiau ar vėliau, tačiau neišvengiamai „įsikerta“, jog prielaida rastis Kalėdų stebuklams slypi suaugusiųjų kišenėje, iš valdžios savo norų įgyvendinimo reikalaujantys suaugusieji apie atžalų kišenę ateityje gali net nepagalvoti. Nelygu – jau dėl proto ar noro stokos.

Dar vieną taiklią mintį šia tema radau kitoje aforizmų knygelėje. Ji apie tai, jog beveik kiekvienas vyras yra nepatenkintas, kad, jo nuomone, nuosava žmona bei valdžia neatsakingai švaisto pinigus. Skirtumas tik tas, jog be baimės kritikuoti už šią ydą jis drįsta tik valdžią.

Šiuo požiūriu „Lietuvos ryto“ televizijos kanalu rodoma realybės dokumentika „Kur dingsta pinigai?“ yra unikalus TV šio sezono projektas, priverčiantis statistinį lietuvį į save nukreipti savaime suprantamą ūpą dėl visų finansinių sunkumų keikti valdžią. O kadangi keikti save – kaip ir žema, statistiniai lietuviai toje laidoje ramūs, santūrūs ir vidutiniškai prasiskolinę. Tarkime, turintys per mėnesį po porą tūkstančių litų pajamų, tačiau išleidžiantys po tris. Kai kurie herojai gali pasigirti turį dar po kelias įvairių bankų kredito korteles, kurios dažniausiai jau yra tuščios, ir laimingi gyvena už paskolą įsigytame būste it filmuose jų matyti amerikonai.

Gyvenimas skolon – nėra originali žiniasklaidos tema, tačiau toji laida unikali tuo, jog ten nėra laiko loti ant valdžios.

Formatas priverčia laidos herojus savo pastangas bei įniršį sutelkti skaičiuojant ne valstybės finansus (dabar šioje srityje, kaip ir krepšinyje, nusimano kone kiekvienas), o subalansuoti savo šeimos pajamas ir išlaidas. Jeigu įspūdis teisingas, bent jau yra vilties, kad kai kuriems „Kur dingsta pinigai?“ projekto dalyviams galų gale prašvinta protas.

Žinoma, tuojau išgirsime skeptikų, kurie ims moksliškai abejoti dėl konkretaus TV projekto šviečiamosios vertės, aiškindami, jog žiūrėdamas būtent „Kelią į žvaigždes“ statistinis lietuvis slapčia įsivaizduoja galįs tapti „vienas iš jų“, tik tingįs panorėti. Kada televizija rodo, jo akimis, buitiškai prasiskolinusius „lūzerius“, tautietis visu savo sėdynės svoriu jaučia nuosavo fotelio minkštimą, todėl tai, kas dedasi anoje pusėje ekrano, jam atrodo „nerealu“.

Tasai minkštimas, be to, sukelia beribį norą stebimus vaizdelius komentuoti drąsiai, piktintis herojų „bukumu“ ir kuo mažiausią potraukį toje tikrovėje pamatyti save. Kuri TV tikrovė iš tikrųjų yra reali, o kuri tik tariama, tegul diskutuoja šios srities profesionalai.

Sovietmečiu viename sostinės alaus bare prie kranelio „žigulinį“ siurbiantiems klientams pralinksminti ant sienos buvo rodoma skaidrių serija. Įtariu – banaliai taiklus kokio karikatūristo mėgėjo požiūris į kasdienį girdyklos gyvenimą. Tačiau didžiausias užtaisas buvo skaidrių serijos pabaigoje, išnirus užrašui: „Iš ko juokiatės? Juk iš savęs juokiatės.“ Paprastai sulig paskutiniąja skaidre per „alubarį“ nuvilnydavo garsaus juoko banga. Tačiau prasmingiausias klausimas: ar bent vienas žvengiantis įkaušėlis dėl to labiau tikėjo, jog būtent tą vakarą taps gyva karikatūra? Taigi.

Aliuzija į sovietmečio įkaušėlius, mano galva, yra daug arčiau nei atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Viena vertus, labai rimti mokslininkai Vakaruose dėsto teorijas, kuriose gyvenimo skolon svaigulį prilygina alkoholizmui. Ypač tada, kai paaiškinti rinkos ekonomikos burbulų fenomeną pritrūksta artimesnių tiksliesiems mokslams argumentų. Beje, tie protai net nemėgina svaiguliui pasiduodančių žmonių skirstyti pagal socialinę padėtį, kilmę, kultūrą ar istorinę patirtį.

Vis dėlto man atrodo, jog egzistuoja priverstinės komunistinės patirties įgijusioms tautoms daug artimesnis problemos pjūvis.

Kadaise įtakingasis „The Wall Street Journal“ skelbė: mažiau nei milijonas yra pinigai, daugiau nei milijonas – tai finansai, o visa, kas daugiau už milijardą, – tai deficitas. Nelygu tik kaip – nuo pradžios ar iš galo – bei kokios prasmės šioje sekoje ieškosi.

Prievartinių socialinių eksperimentų nepatyrę vakariečiai daugiau ar mažiau mąsto šia seka, nepaisant prieštaringų Friedmano (monetarinės – pinigų valdžios), Keyneso (fiskalinės – didesnio valdžios vaidmens reguliuojant rinką) ar kokių dar labiau socialistinių teorijų.

Klausimas dėl įvairių Rytų europiečių, taigi ir lietuvių, yra daug sudėtingesnis. Per du laisvės dešimtmečius šios kilmės smegeninėse, iš kurių siekta išgrandyti privačios nuosavybės pamatą, – vis dar tikrų tikriausias sąmyšis, kuriame sunku atskirti savus pinigus nuo svetimų, o lengviausia suskaičiuoti „valdžios milijardus“. Todėl iš tos pusės ir pradedama.

Nors sunkmečiu daugiau galimybių paprastai turi tie, kurie pradeda skaičiuoti savo kišenės turinį.



Rytas STASELIS

Politikos apžvalgininkas






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Išrinkti geriausi „Metų ūkiai“
* Svečiui iš Vokietijos įteiktos Garbės piliečio regalijos
* Neišmokiusi veltėdžių gyventi visuomenė moka dvigubai
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar kada nors esate nukentėjęs nuo vagių?
Taip, patyriau didelių nuostolių.
Niekada su vagystėmis nesusidūriau.
Nukentėjau nežymiai.
Esu apsidraudęs, todėl jaučiuosi saugiau.



Kalbos patarimai

Ar galima „dirbti pareigose“?
Daiktavardis pareigos žymi darbo ar tarnybos vietoje turimą statusą, bet ne pačią vietą, todėl vietininkas pareigose nevartotinas, pvz.: Jis dirba direktoriaus pareigose (taisoma yra direktorius, dirba direktoriumi, eina direktoriaus pareigas).


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas