|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-06-23 08:08
Rimoriaus amato žinovas Jonas Eidukevičius parodė jo taisomus pakinktus ir paties pasidarytą vežimą.Autorės nuotr. Birutė NENĖNIENĖ
Žmogus pasakojo, jog šių paslapčių išmoko gimtajame Skroblų kaime iš dėdės Antano Balandos. Jis siuvo pakinktus net Lietuvos kariuomenei. Dėdei jis talkindavo paruošiant karvės ar jaučio odą pakinktams-plėškėms, apynasriams ir kt. Tie prisiminimai dabar kvepia romantiška senove, nes viskas buvo prieš labai daug metų. Jonas naujų pakinktų nedarė, tačiau ant stalo paskleidęs specialius rimoriaus įnagius sakė, jog pakinktų sutaisė nesuskaičiuojamai daug – ir sau, ir kaimynams. Dabar irgi pataiso tiek savo kumelės, tiek kaimynų arklių. Kai užsukome į kaimo pakraščio sodybą, žmogus suvalkietiškais tarmiškais žodžiais vardijo pakinktų dalis, rodė pasidarytus ilgesnį ir trumpesnį vežimus. Į pastarąjį pasikinkęs arklį pasiekia Bartninkus, bet dažniau – Gražiškius. Mat jei kaimynas Jonas Bepirštis su mašinėle neišsiruošia į „Gražupio“ folklorinio ansamblio repeticijas, Jonas žmoną nudardina į Gražiškius repetuoti. „Ateik, papasakosi, kaip ruošiamės Joninėms“, – pro sodo kampą pievoje prie veršelių pamatęs artimiausią kaimyną Joną Bepirštį šaukė Jonas Eidukevičius. Jonas Bepirštis, kaip ir Jono Eidukevičiaus žmona Zenona, jau daug metų yra Aldonos Krapavickienės vadovaujamo „Gražupio“ ansamblio dalyviai. Zenona tik dainuoja, o Jonas Bepirštis dar ir šoka. Tačiau į kaimyno ir svainio (Bepirščių dukra ir Eidukevičių sūnus susituokę) klausimą apie galimą pasilinksminimą vardadienio proga atsakė su rūpesčiu: „Tai kad nežinia kaip orai leis šienus išsidžiovinti...“ „Gražupis“ Joninių proga pakviestas koncertuoti Kernavėje. „Važiuok, tik važiuok“, – gundė Zenona, kuriai šįkart tolimesnę kelionę užkerta paaštrėjęs kojų sąnarių skausmas: be lazdelių – nė žingsnio. Tačiau moteriai rūpi, kad dainininkai ir šokėjai „nepavestų vadovės Aldutės“. Zenonos vyras Jonas „šaltesnis“: „Na, išvažiuosit ar ne, o ant kalnelio laužą kaip visada uždegsim, ir dėl šilumos paimsim...“ Pernai Zenona ir Jonas Eidukevičiai paminėjo penkiasdešimties metų bendro gyvenimo sukaktį. Žmona juokavo, jog galėtų ir toliau ramiai gyventi, „jei vyras į senatvę nesidarytų bambeklis“. Šeimoje užaugo devyni vaikai (šeši vyrai, trys merginos), džiugina 25 anūkai, 6 proanūkiai. Neseniai ištekėjo dvidešimtmetė anūkė Aušrelė, kuri, sekdama močiute, noriai šoko ir dainavo „Gražupio“ ansamblyje. Vyriausiam sūnui jau penkiasdešimt, jauniausiam – per trisdešimt. Dauguma vaikų ir anūkų gyvena netoliese, dirba žemę, tik du sūnus paviliojo miestas. Kolūkių laikais Jonas nelengvai dirbo fermose, vasaromis ganė galvijus. Dabar jam apsiliuobti vis dažniau padeda netoliese gyvenantis sūnus. Zenona per trisdešimt metų melžė kolūkio karves. Aprodydamas savo ūkį Jonas Eidukevičius keliuose gardeliuose šnekino ir lesino savų vištų išperėtus ir iš paukštyno pirktus viščiukus, ančiukus. Dabar gyvena dviese. Bet Zenona juokdamasi prisipažino, jog taip įprato prie gausios šeimynos, kad ir dabar niekaip nemoka išvirti mažai valgio. Kartais tik kaip sapnas atgyja prisiminimai, bet pasimiršta sunkumai dirbant be atodairos kartu su vaikais. Ir dabar vaikai dažnai aplanko, o mamai apie jaunus metus, atiduotus jiems, kas mėnesį primins nuo šiemet mokama motinystės valstybinė pensija. Zenona Eidukevičienė sakė, jog kaimo gyvenimas „į kraują įaugęs“ ir neįsivaizduoja kito. Bet visą laiką yra užsiėmimų, kurie praturtina, paįvairina Zenonos kasdienybę. Jonas niekada neprieštaravo, kad nuo vaikystės dainą mėgstanti Zenona dainuodavo kolūkio ansamblyje. Supratingai pažiūrėjo ir į tai, kad ne pirmoj jaunystėj žmona išsilaikė teises, o vaikų paprašyta nuveždavo juos į šokius. Sūduvių amatų bei anksčiau buvusioje šventėje Gražiškiuose ir Zenona, pasipuošusi tautiniais rūbais, demonstravo pačios iš karklų nupintus krepšelius. Šito ji išmoko vaikystėje iš mamos. Krepšių parduoti neveža, bet dėl savęs pasidaro, dar kaimynams padovanoja. „Prieš Kalėdas iš zuikiakarklių padarau šluotų, o vyras jas išnešioja kaimynams – tai būna smagaus juoko, kai žmonės randa tokią dovaną“, – prisiminimais dalijosi Zenona. Daug metų moteris buvo kviečiama šeimininkauti laidotuvėse, apgiedojo aplinkinių kaimų mirusius, o radusi laisvesnę valandėlę sėsdavo verpti ar austi. Ir viskam užteko laiko. „Niekada žmonėms nieko nepavydėjau. Tik džiaugiuosi, kad prasisiekia. O kai dabar išeinu į žmones, su ansambliu koncertuoti – atrodo pailsiu, akyse prašviesėja“, – sakė Vartų kaimo gyventoja. Publikuota: 2005-06-23 08:08:44 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|