|
||||||||||||||
| ||||||||||||||
| ||||||||||||||
Siūlykite temą
Straipsnių paieška
Skelbimai
Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.
|
„Santaka“ / 2005-06-21 08:45
O.Ališytė-Šulaitienė džiaugėsi, kad vaikai gyvena kaip tikruose namuose. Alvite viešnia mėgsta klausytis šių namų globotinės Ilonos dainavimo.Autorės nuotr.
Trejetą paskutinių vasarų Lie-tuvoje ji praleido net po tris mėnesius. Dažniausiai moteris apsistoja Alvito Šv.Kazimiero namuose, kur glaudžiasi klebono Vytauto Kajoko globojami vaikai. Poniai Onai patinka su jais bendrauti, klausinėti apie žymius žmones ir džiaugtis, kad šių namų gyventojai taip gerai išmano savo krašto istoriją. Kaip sakė viešnia, ji labai norinti pažinti kaimą, jo žmones ir parašyti studiją iš savo pastebėjimų, mat į įvairius leidinius ji yra rašiusi ir anksčiau. O.Ališytė-Šulaitienė sakė norinti paprieštarauti girdėtai nuomonei, kad Lietuvos kaimas yra prasigėręs. Visgi čia daug puikių žmonių. Pati ji kilusi iš Misviečių kaimo, krikštyta Alvite, tad ir jaučia trauką į šiuos kraštus. Amerikos lietuvė džiaugiasi V.Kajoko iniciatyva suteikti tokius puikius namus likimo nuskriaustiems vaikams. Čia jie gyvena kaip tikroje šeimoje – susiranda virtuvėje pavalgyti, padeda šeimininkėlėms plauti indus, tvarkyti namus ir aplinką. Viešnia žino, kuo vaikai užsiima, ką jie mėgsta ir ką moka geriausiai. O.Ališytė-Šulaitienė šiems vaikams padeda pagal išgales. Čia atvažiavusi ji mato, kad viskas sunaudojama geram tikslui. Šįmet moteris galvoja skirti šiek tiek lėšų stovyklai. Anot jos, valdžia taip pat galėtų daugiau paremti tokias iniciatyvas ir pasirūpinti, kad panašūs namai būtų įsteigti kitose parapijose. Tai geriau nei grūsti vaikus į didžiulius globos namus, kur jie nemokomi susitvarkyti buities ir net nežino, kas yra lašiniai... Viešnia stengiasi į Lietuvą atsiųsti knygų, kad čionykščiai vaikai daugiau pažintų išeivijos kultūrą. Ališių šeimyna iš Lietuvos emigravo 1944 metais. Tėvelis buvo Amerikos pilietis, Lietuvoje likęs dėl čia susirastos savo gyvenimo meilės, kuri jam pagimdė devynis vaikus (Onutė buvo devintoji). Šešetą metų pravargę Vokietijoje, kur, pasak ponios Onos, maisto buvo per daug, kad numirtų, ir per mažai, kad gyventų, 1950 metais kaip „dipukai“ (nuo DP – displaced persons – aut. past.) pasiekė išsvajotą Amerikos žemę. Iš pradžių įsikūrė Brukline (Niujorkas), vėliau pasiekė Čikagą, kur ypač stipri ir didelė lietuvių bendruomenė. Amerikoje ponia Ona įgijo išsilavinimą, ištekėjo už tokio pat Amerikos lietuvio ir susilaukė ketverto vaikų: Edvardo, Laimutės, Vytauto ir Rasos. Jaunystėje ji daug dirbo (laboratorijoje) ir mokėsi, savanoriškai padėdavo vaikų namų gyventojams. Dalyvavo teatrinėje veikloje. Net 15 metų dirbo su „Vaidilutės“ teatru, kaip pati sako – nuo vadovavimo iki šlavimo. Čia vaidino ir jos dukra Laima. Dabar ponia Ona poilsiauja ir rašo komediją pavadintą „Budynos be pakasynų“, kurią nori pastatyti Los Andželo teatre. Į ją moteris sudėjusi viską, ką įdomaus mačiusi ir girdėjusi. Viešnia neatmeta galimybės apsigyventi Lietuvoje. Amerikoje ji sakė teturinti trejetą anūkų, o čia, Šv. Kazimiero namuose, jos – visi dvylika. Goda PAUKŠTYTĖ Publikuota: 2005-06-21 08:45:07 Komentarai:Jūs naršote standartinę svetainės versiją. Perjungti į mobiliąją versiją?
Atgal į pradžios puslapį
|
Šiame numeryje
* Kultūros darbuotojų dieną – ąžuolas Dainų šventei * Senjorė ligoninės slaugę apkaltino smurtu * Rūta Žilionytė: „Dainavimas – dalis manęs“ Laikraštis leidžiamas antradieniais ir penktadieniais.
|
||||||||||||
|