Siūlykite temą

---

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.
	Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

---

Skelbimai

---

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą „Santakoje“.

Skelbimai svetainėje

---

Vieta ir darbo laikas

---

Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2004-12-30 08:17

---

Vilniuje besimokantys Škėmų šeimos vyresnėliai savaitgaliais sugrįžta į jaukius tėvų namus.

Romo ČĖPLOS nuotr.

Prie užgimstančios gyvybės stebuklo kasdien galinčios prisiliesti gydytojos ginekologės moteris visuomet skatina turėti ne vieną vaiką.

Vilkaviškio ginekologėms Nidai Lukoševičienei, Loretai Škėmienei bei Ajidai Tumienei būsimas mamas įtikinti lengviau, nes jos pačios augina po tris vaikus. Gydytojos, trečią vaikelį ryžęsi gimdyti po ilgokos pertraukos, tvirtina patyrę nenusakomų išgyvenimų, kai namuose sukrykštavo pagrandukas.



Augino studentai

Gydytoja Nida Lukoševičienė sakė pati nemąsčiusi, jog augins tris vaikus. Vyriausiąjį Tadą pagimdė būdama studentė. Nors kūdikis buvo ramus, mediciną studijuojančiai mamai ir diplominį darbą rašančiam tėčiui buvo sunku viskam rasti laiko. Gydytoja Nida pamena, kaip vyras Arūnas, būsimasis inžinierius, ant stalo, kur darė brėžinius diplominiam darbui, pasidėdavo suvystytą Tadą. Mama lėkdavo į paskaitas ir grįždavo tik vakarais.

Ketveriais metais jaunesnį Marių auginti buvo kur kas lengviau. Dabar Marius – jau penkiolikmetis, Kauno „Rasos“ gimnazijos dešimtokas. Tarptautiniuose plaukikų čempionatuose dalyvaujantis jaunuolis į namus parveža nugalėtojo diplomų, kuriais džiaugiasi visa gausi šeimyna.

Devyniolikmetis Tadas – Vytauto Didžiojo universiteto antrakursis. Būsimasis ekonomistas, anot mamos, meniškos sielos. Vaikinas groja gitara, dalyvauja koncertuose, organizuoja studentiškus renginius.

Greitai devintąjį gimtadienį švęsianti Rūta – vyresnėlių numylėtinė. Rūtelė po pamokų Petrašiūnų vidurinėje mokykloje dar skuba į popchoro „Lašeliukai“ repeticijas, lanko teatrinio šokio kolektyvą.



Šeimos taryba

Kauniečių Nidos ir Arūno Lukoševičių šeima į Vilkaviškį atvyko pagal vyro paskyrimą. Iš pradžių gyveno Pilviškiuose, vėliau Vilkaviškyje. Čia, pas koleges Akušerijos skyriuje, gimė jaunėliai Marius ir Rūta, berniukai lankė mokyklą. Tačiau bankrutavus įmonei, kurioje Arūnas dirbo, teko važinėti į Kauną. Netrukus šeima apsisprendė, jog mamai važinėti lengviau. Gausi šeimyna persikėlė į Kauną ir jau aštuoneri metai ten gyvena. Kai mama sugrįžta po darbo dienos ir budėjimų, vyksta tradicinis visų penkių šeimos narių tarybos pasitarimas. Aptariami svarbiausi klausimai – nuo vaikų pažymių, nesėkmių ir rūpesčių iki būtinų pirkinių. Šeimos tarybos negali sutrukdyti nei netikėtas svečias, nei telefono skambutis – tai šventas bendravimo laikas.

Džiaugsmo vaikas

Namuose krykštaujant dviem berniukams mama buvo apsipratusi su vyriška kompanija. Tik Arūnas vis dažniau užsimindavo apie dukrelę. Jis, planuodamas būsimą mergaitę, juokaudamas domėjosi įvairiausiais liaudies receptais, formulėmis ir astrologų patarimais. Tačiau Rūtelė į pasaulį pasibeldė netikėtai ir be jokių formulių. Net ir ultragarsui parodžius, jog gims mergaitė, N.Lukoševičienė dar negalėjo tuo patikėti.

Broliai labai džiaugėsi mažyle, ja rūpinosi. Ir dabar Rūta visų numylėtinė bei patarėja. Anot mamos, trečiasis kūdikis – tėvų džiaugsmo vaikas.



Išpildyta svajonė

Gydytojų Škėmų šeimoje trečiojo vaiko gimimas buvo sena ir pagaliau įgyvendinta svajonė. Net savo pacientėms ginekologė Loreta Škėmienė visuomet pataria gimdyti pagranduką. Juk kai suauga vyresnieji vaikai, namai lieka tušti. Tik tuomet daugelis moterų pasigaili, kad daugiau negimdė, bet būna per vėlu.

Vyresnieji vaikai – pametinukai Laura ir Paulius – visada tėvų prašydavo geriau nedovanoti žaislų, bet „nupirkti“ broliuką ar sesutę. Tuomet, kai Laurai buvo vienuolika, o Pauliui dešimt metų, mama ir tėtis padarė staigmeną. Jie pakvietė vaikus važiuoti į Kauną pas gydytoją ultragarso aparato ekrane susipažinti su būsimu kūdikiu. Tai buvo nenusakoma šventė visiems šeimos nariams.

Paslaptingas receptas

Per trečiąjį nėštumą Loreta jautėsi ypatingai. Vyresniame amžiuje atsiranda visai kitoks motinystės suvokimas. Kai gimdė dabar jau septyniolikos Laurą ir šešiolikmetį Paulių, rūpėjo mokslai, pirmieji darbo metai, namų statybos. Vėliau viskas tarsi pasitraukė į antrą planą.

– Būdama nėščia tiesiog švytėjau, – pasakojo L.Škėmienė. – Net draugės, kurios dar nežinojo tikrosios priežasties, klausinėdavo, gal turiu puikią kosmetologę ar kažką ypatingo valgau, prašė pasakyti receptą. Vis juokaudavau, kad išduosiu vėliau.



Švietimo pamokos

Į mažylio laukimo mėnesius Loreta stengėsi įtraukti visą šeimą. Sūnui aiškino, kaip reikia padėti nėščiai žmonai, jos nenervinti. Dukrą mokė, kaip saugoti save, kas moters organizme vyksta pirmaisiais ir vėlesniais nėštumo mėnesiais. Loreta ir Raimondas Škėmos pamena, kaip vaikai net susikivirčydavo, kuris pirmiau paglostys mamos pilve krutantį mažylį. Sesuo ir brolis išeidami į mokyklą pabučiuodavo mamos pilvą, o grįžę rodydavo dešimtukus, kad jais pasidžiaugtų ir būsimas kūdikėlis.

– Šeimoje buvo toks atgimimas, – džiugias minutes mena L.Škėmienė. – Visi nesitvėrėme tuo laukimu.



Amžius tik padeda

Šeima pamena ir kurioziškų aplinkinių reakcijų. Kai pirmą kartą į gydytojos kabinetą kartu su mama įvirto ūgtelėję dukra ir sūnus, medikė iškart padarė išvadas, kad tai – antroji Loretos santuoka arba bent jau „netyčiukas“. Daug kam iš aplinkinių buvo sunku suvokti, kad turėti trečią kūdikį – sąmoningas šeimos sprendimas. Pažįstamos net nemaloniai pašiepdavo, kad „tokiame amžiuje“ nešioti ir gimdyti turėtų būti sunku.

Atėjusioms nutraukti vėlesnio nėštumo pacientėms L.Škėmienė pasako, jog pati gimdė 37-erių ir dėl to labai džiaugiasi. Ginekologei atrodo keista, kad per keturiasdešimtmetį vos perkopusi moteris užsimezgusią joje gyvybę laiko gėda.



Kaip dvyniai

Dabar Škėmų vyresnieji jau išvažiavę iš namų. Savo ateitimi iš anksto besirūpinanti Laura mokosi Vilniaus licėjuje. Krepšinio laimėjimais jau Vilkaviškyje garsėjęs Paulius sostinėje mokosi „Žemynos“ gimnazijoje ir Š.Marčiulionio akademijoje, priklauso Lietuvos jaunučių rinktinei. Nuo mažumės vieną grupę, klasę lankę brolis ir sesuo artimi tarsi dvyniai. Vilniuje jie gyvena vieni, patys rūpinasi maistu, drabužiais, mokesčiais.

Tik jaunėlė Silvija labai liūdi, kai vyresnieji palieka namus. Pirmą klasę lankanti šešiametė neatkimba nuo vyresnės sesers rankos, kai ši savaitgaliais sugrįžta namo.

Prašė mažiuko

Mažiausią atžalą – pusantrų metų Dominyką – gydytoja ginekologė Ajida Tumienė auklei paliko dar visai neseniai. Nors planavo pagranduką pati paauginti ilgėliau, ligoninės vadovai po truputį prikalbino sugrįžti.

Auklei padeda vyresnėliai trylikametė Monika ir vienuolikos Martynas. Vyriausia duktė Dominykui tarsi mama – aprengia, pavalgydina, nuprausia.

Pati trijų vaikų šeimoje užaugusi Ajida ir tiek pat saviškių turintis vyras Valentinas visuomet planavo turėti daugiau nei du vaikus. Tačiau studentiškais metais auginusiai du mažylius, tarp kurių tik 1,5 metų skirtumas, medikei kuriam laikui buvo praėjęs noras gausinti šeimą.

Monika ir Martynas, kol buvo mažesni, labai prašė brolio ar sesers. Kai jiems prašyti jau buvo pabodę, įsčiose suspurdėjo Dominykas. Tuomet mama jiems parnešė ultragarsu darytų mažylio nuotraukų.



Nededa taško

Kaip ir kolegės, Ajida paskutinį nėštumą prisimena kaip šventę.

– Nors vyras mano, kad jau būtų laikas pagyventi sau, abu pritariame, jog kūdikis labai paįvairina šeimos gyvenimą, – sakė A.Tumienė. – Mažasis gimė jau visai kitais laikais, kai auginti lengviau, kitos sąlygos. Tiesiog auga pats, tik su juo reikia žaisti ir mylėti.

Ginekologė savo pacientes gimdyti daug vaikų neragina. Kiekviena moteris turi teisę planuoti, kiek jų gimdys. Tačiau kai gyvybė jau užsimezgusi, planuoti nebe laikas. Smagiausia mažyliams augti, kai skirtumas 1–2 metai. Tačiau kaip specialistė tarp gimdymų patartų daryti 5 metų tarpą.

Dabar gydytojos darbo grafikas labai užimtas – pagrindinis krūvis ligoninėje, budėjimai, kelios valandos per savaitę privačiame kabinete, konsultacijos kaimo ambulatorijoje. Šeimai laiko lieka ne tiek ir daug.

Paklausta, ar Dominykas nebeturės jaunesnių brolių ar seserų, gydytoja sakė taškų sudėti dar neskubanti.

Komentarai:

Atgal į pradžios puslapį

---

Šiame numeryje

---

Apklausa

---

Kalbos patarimai

---

Šūksniai

---

Nuorodos

---

Statistika

---