„Santaka“ / Kilnios širdies devyniasdešimtmetės turtas – pulkas dukterų

santaka.info
Vilkaviškio krašto laikraštis

Orai Vilkaviškyje
Prenumeratos kaina 1 mėn. - 4,80 €!




Siūlykite temą

Fotografuokite, filmuokite ir atsiųskite mums savo medžiagą
Didesnes nei 10Mb dydžio bylas prašome siųsti per wetransfer.com.

Taip pat galite parašyti mums el. pašto adresu redakcija@santaka.info arba susisiekti tiesiogiai su mūsų žurnalistais.

Straipsnių paieška

Skelbimai

Internetu galite užsisakyti asmeninį skelbimą ne tik „Santakoje“, bet ir „Reklamos gide“.

Skelbimai svetainėje

Parduoda garažą Vilkaviškyje, prie ligoninės (geras privažiavimas, yra elektra, ištinkuotas), 250 m² komercinės paskirties patalpas Giedriuose (už geležinkelio pervažos, yra aikštelė automobiliams, geras privažiavimas, vandens baseinas). Tel. 8 687 87 459.
Galioja iki: 2018-11-19 14:00:39



Svečių knyga

Vieta ir darbo laikas



Redakcijos darbo laikas:
Darbo dienomis - 8-17 val.
Pietų pertrauka - 12-13 val.

„Santaka“ / 2009-02-06 17:26

Dalinkitės:  


Jubiliatė Adelė Treikauskienė sulaukė daug sveikintojų. Vieni pirmųjų buvo seniūnas G. Urbšys, socialinė darbuotoja D. Dembinskienė, dukros Valė ir Lina, anūkai Rimgaudas, Darius, Valės marti Vida ir jauniausia proanūkė Kamilė.

Autorės nuotr.


Kilnios širdies devyniasdešimtmetės turtas – pulkas dukterų

Birutė NENĖNIENĖ

Keturvalakių seniūnas Gintautas Urbšys ir socialinė darbuotoja Danė Dembinskienė seniūnijos vardu sveikindami ilgaamžę Bačkiškių kaimo gyventoją Adelę Treikauskienę linkėjo jai pilnos kraitelės laimės, skalsos ir kad jos didelę kilnią širdį globotų angelai.



Nugrimzta į prisiminimus

Regis, devyniasdešimtmetė visa tai jau turi. Tik kartais į jos mintis įsliūkina ilgesys to, kas buvo ar galėjo būti. Tų dienų, kai visos jos mergaitės sukiodavosi po namus ar ramiai miegodavo patale. Ir tų dienų, kai jokie darbai neatrodė sunkūs, o žingsnis buvo spartus.

Šypsena praplaukia jubiliatės veidu ir pasilieka akyse prisiminus, kiek netoliese stovėjusiuose kaimo kultūros namuose dainų išdainuota, šokių sušokta, suvaidinta intermedijų. O kiek keliauta, pamatyta, su kiek žmonių bendrauta!



Kiekvienam – savas kelias

Adelė Treikauskienė dvidešimt metų našlauja ir gyvena kartu su jauniausios dukros Linos Radauskienės šeima. Bet tai tie patys namai, kuriuose praėjo visas jųdviejų su vyru gyvenimas, užaugo aštuonios dukros. Adelė Treikauskienė dabar yra sulaukusi penkiolikos anūkų ir aštuoniolikos proanūkių.

Šie metai senolei prasidėjo skaudžia netektimi, su kuria iki gyvenimo pabaigos sunkiai susitaiko kiekviena mama, – ji palaidojo vieną iš dukterų.

Visų dukterų ir jų šeimų gyvenimai paženklinti kiekvienam savaip skirtu lemties ženklu, skirtingomis istorijomis.

Jos, suaugusios moterys, pasakodamos apie tėvus kalba, kaip ir vaikystėje, vartodamos tik maloninius žodžius – mamytė, tėvelis. Seserys viena kitą irgi vadina mažybiniais vardais: Marytė, Linutė, Albinutė, Valytė, Sigutė, Onutė, Levutė.



Lydėjo daina

Šiame krašte visi žinojo dainingą Treikauskų šeimą. Tėvelis grojo smuiku, buvo puikus skaitovas. Mamytė skambino gitara, o jos balsas sklido ypatingai gražiais tonais. Vyriausia dukra Valė prisipažįsta, jog tik ji viena „be balso“, o visos kitos Treikauskaitės yra išdainavusios šimtus dainų kultūros namuose, įvairiose šventėse, festivaliuose.

Tik viena Irena įsigijo muzikinį išsilavinimą ir scena buvo jos gyvenimas. Jaunėlės Linutė ir Sigutė, dar būdamos moksleivės, kelis kartus dainavo „Dainų dainelės“ konkurse, jų duetas buvo pelnęs laureato vardą. Mergaites specialistai netgi buvo pakvietę mokytis tuometinėje Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, tačiau jos vykti atsisakė, nes graudu buvo skirtis su namais.



Nenusakoma trauka

Nors visos dukros jau seniai išaugo iš vaiko amžiaus, bet tėvų namai jas nenusakomai traukia. Išlikęs didžiulis tarpusavio ryšys. Seserys savo vaikystės namuose susitinka labai dažnai, kartu pamini didžiąsias šventes, būtinai – Motinos dieną. Valės pasiūlymu nuo tada, kai mamytei sukako 80 metų, jos gimtadienio švęsti susirenka kiekvienais metais, nes nori pasidžiaugti ir jos metų kraičiu, ir tarpusavio pabendravimu.

Tokiuose susitikimuose skamba jų dainos. „Jei pradėtume rodyti šeimos nuotraukas, tai pasižiūrėję pamanytumėte, jog mes nieko neveikiame, tik puotaujame“, – kalbėjo geros nuotaikos, atrodytų, niekada nepametanti Lina.

Kaimo kultūros namuose meno vadovu daug metų dirbęs Vilius Jaunius, tikras Lietuvos patriotas, į meninių programų repertuarą įtraukdavo daug lietuviškų dainų. Pernai jis išleido knygą su senų žmonių dainomis, tarp jų yra ir Adelės Treikauskienės dainos. Dukros džiaugiasi, kad yra išsaugojusios mamos ir savo dainuotų dainų įrašų.



Sukosi, kaip išmanė

Treikauskų „merginos“ užaugo amatininkų šeimoje. Tėtė buvo batsiuvys, skaptavo, drožė anais laikais madingas medpades klumpaites. Klientų eilės susidarydavo, užsakovai iš miesto atvažiuodavo. Mama buvo išmokusi siuvėjos amato. Kviesdavo ją į kaimus žmonėms pasiūti ir paltų, ir lengvų rūbų. Jauna mergina taip ir „užstrigo“ Bačkiškiuose. Trylika metų vyresnis Anupras jau buvo našlys ir vienas augino dvi dukreles. Sutikusi tekėti už Treikausko, Adelė kaip savas išaugino vyro dukras ir pasigimdytas dar šešias.

Aštuonioms mergaitėms reikėjo ne tik pavalgyti, apsirengti, bet ir pasipuošti. Mama sugebėdavo išaugtus rūbelius taip sumodeliuoti, jog Treikauskaitės ir namuose, ir scenoje švieste šviesdavo, visada būdavo gražiai aprengtos.

Nors abu Treikauskai daug laiko skirdavo meno saviveiklai, kultūros renginiams, bet dukras buvo apgaubę ypatingu rūpesčiu, tokia tėviška pedagogika, kurios nerasi jokiose knygose. Mama namuose kepdavo duoną, visada buvo auginama gyvulių, žąsų. Greta namų esančiuose tvenkiniuose abu žuvaudavo.



Tėvų pamokos

„Mes tėvelio niekada namie nematėme girto. Buvo nuostabus „gaspadorius“, viskas jo buvo į vietą sudėta, surikiuota“, – sakė Valė.

Gausios šeimos namuose visada atsirasdavo vietos prisiglausti neturintiems gyvenamosios vietos kaimo kultūros specialistams.

Mergaitės iš motinos išmoko ne tik valgį gaminti, bet ir tvarkingumo. Mamos pasakymas „srutės“ mergaitėms būdavo kaip skaudžiausias kirtis, todėl vyresnėlės uoliai pačios tvarkydavosi, skalbdavo, grindis plaudavo, namus sutvarkydavo ir viso to mokė jaunesniąsias.

Seniūnijos socialinė darbuotoja Danė Dembinskienė atkreipė dėmesį į tai, jog kai kurios šių laikų šeimos labai nepakančios mažiausiems sunkumams ir savo socialines problemas palieka spręsti valstybei. Ir vis primindamos, kas ir kiek joms priklauso, nors pačios piršto nepajudina, kad susikurtų gražesnį ir sotesnį gyvenimą.

Paprasčiausiai taip yra todėl, kad vaikai, tėvų namuose neįgiję socialinių įgūdžių ir negavę tinkamų pamokymų, neturi ką perduoti savo šeimose.






Komentarai:







Atgal į pradžios puslapį





Šiame numeryje

* Kybartų „vaiduokliui“ Savivaldybė nutarė skirti administratorių
* Ispaniją palikusi siuvėja pamažu savo vietą atranda Vilkaviškyje
* Lopai ant lopų – ir tie patys banguoti
Laikraštis leidžiamas antradieniais
ir penktadieniais.






Apklausa


Ar vartojate alkoholį prie savo nepilnamečių vaikų?
To niekada nedarau.
Išgeriu tiek, kad neapsvaigčiau.
Savęs neriboju.
Mano vaikai jau pilnamečiai.
Vaikų neturiu.



Kalbos patarimai

Apkrikštyti ar pakrikštyti?
Bendrinėje kalboje teiktinesnis veiksmažodis pakrikštyti. Jis vartojamas ir Šventojo Rašto vertimuose į lietuvių kalbą.


Šūksniai



Nuorodos

Statistika



Hey.lt - Interneto reitingai


„Santakos laikraštis“

Uždaroji akcinė bendrovė
Vilniaus g. 23, Vilkaviškis.
Tel./faks. (8 342) 20 805.
E-paštas: redakcija@santaka.info

© 2005-2018 Visos teisės saugomos.

Rekvizitai

ISSN 2538-8533
Įmonės kodas - 185137471
PVM kodas - LT851374716
a/s LT184010040100020347

soc. tinklai


Svetainės programavimas ir dizainas